Mano kiemo pačiam vidury Visą rudenį lijo lietus Šokinėk per balas, kol jose atsispindi dangus Ir nutūpė žemėn miesto stogai,...
A
Naujausias
Kai būna tuščia namuos, Mano širdį spaudžia šėšėliai, Ir tikiu kad jinai nesustos, Ir gyvens bent juokum dėlei, Kol lankau...
Abu mes sėdime tylūs, paniurę Ir geriam kavą mažyčiam bistro. Greičiau, mieloji, greičiau prie jūros, Nes artėja toks šaltas ruduo. O aš tavo vardą rašau ant mūro Ir tyliai groju tau gitara. Atidarykit vartus, greičiau į jūrą… Nejaugi jau Dievo šioj žemėj nebėra? Aš augau vienumoj, tamsoj Europos ...
Supos vakaro šešėliai tu sėdėjai rūmų salėj karuselėj Taip kaip sėdi karalienė susimąsčius Kaip kardai ilgi šešėliai tu aukštyn rankas...
https://youtube.com/watch?v=DCjrKptuEqw Ir kai lietus nuplaus visus lapus, Tau užkraus ant galvos savo vakaro draugę, pilką padangę, Ir kai baltais arkliais...
Kitas gyvenimas, nepažįstamoji, Visai kitoks, nei tu galvojai Jis, regis, kažkurtai šalia O, gal tai tik jo atšvaitai danguje Kitas gyvenimas, neprilygstamoji, Visai kitoks, nei tu sapnuoji Lyg šešėlis kažko, ko seniai nebturi Jis tau šypsos rytiniam alaus butely Kitas gyvenimas, nenuspėjamoji, Visai kitur, nei įsivaizduoji Nematai, bet jauti, kaip...
Mandagi tyla apsupa mane Kužda – hei hei hei hei, o aš jau čia! Tik ir vėlei pabaiga, ji kėsinas...
Mažam kalne ir mažam kalne Saule tekės, o gal ir ne Saule tekės lyg būtų jau Miręs kažkas, ko aš...
Šaltos liepsnos, karštos širdys, Skardis ir gaivus vanduo. Šiandien jie mane dar girdi, Bet ar begirdės rytoj. Ir kai mano kojas vakaras užkloja, Aš nebevalioju viso to ištvert. Kai neatsiklausia, kužda man į ausį Tai, kas trukdo man gyvent. Mažas būk po mano kojom, Šaltas vakare rudens. Neverkiu ir nevaitoju,...
Pabundu anksti ryte Ir mąstau apie tave. Nežinau kodėl… Meilė mano išblaškyta, Siaučia audros nematytos. Nežinau kodėl… Suprantu, praeities nepakeisi...
Nes pasirinkt kartais reikia Nori tu pakilt – neišeina. Tęsti savo kelią ar pasiduot? Kai liūdesys valdo sielą Rodos, džiaugsmui...
Pakilimo takas toks slidus ir šaltas, Jį stebiu kaip sapne. Jos nuleistos akys sakė: tu nekaltas, Tik sparnai danguje. Viską žinau, viską jaučiau, Kai sakei, kad myli – melavai. Negaliu nuslėpti savo ašarų, Kai juokiuos, aš vis tiek verkiu. Visiška vienatvė apgaubė staiga, Čia tokia migla kaip nemiga, kaip nemiga…...
