mes kilsime vis aukštyn į juodą žvaigždėtą dangų tik paukščiai ten mus pasieks mes klyksime jų balsais mes mosime sparnais...
meilė tai peilis giliai žaizdoje meilė tai stiklas suspaustas delne meilė tai neužgesinta ugnis meilė tai tavo ankstyva mirtis meilė...
aš numirsiu taip pat kaip ir mes visi tik prieš tai aš norėčiau tave pamatyt man reikėtų kaip paukščiui nugalėtam žiemos paragaut paskutinį kart tos šilumos kuri sklinda iš rankų meilės pilnų kuri verčia ieškoti vėl tavo akių ir aistros aš dar noriu minučių kelių man reikėtų kad dar kartą...
aš nematau tokių kaip aš aš nematau tokių kaip tu aš užmiršau senas dainas aš nerandu naujų spalvų aš niekada...
pokalbis telefonu per naktį iki ryto atšalusi kava ant stalo gaisras viduje tai bandymai įrodyt sau kad nieko neįvyko karščiuojančių...
Aš bėgu gaudyti drugelių :) (Iš albumo “Mokykla”, 1997)...
ar tu atsimeni laikus visas beprotiškas naktis mūsų negimusius vaikus aš vis dar matau jų akis tai buvo keisti keisti...
mes kažkur erdvėje mes judam pirmyn per laiko bangas kurios mus suves aš laukiu tavęs tu veidus matai aš būsiu...
Galbūt šiandieną aš netoks Koks būt galėčiau jei suprasčiau Žemiškus dėsnius ir tiesas Jei numatyčiau tai kas bus Jeigu atspėčiau kad lietus Nakčiai atėjus bels į langą Jeigu atspėčiau kad diena Bus apsiniaukus ir drėgna Geltoni krantai jūros begalybėj Žaidžiantys vaikai smėlio pilyse Mano pėdos ten dar neišsitrynė Kaip sugrįžt...
vaikas pamatė juodai apsirengusį žmogų kur dėjo ant kapo gėles kas bus kai aš vieną dieną numirsiu gan tyliai atsakė...
norėčiau aš labai ar labai norėtum? papasakoti jums ką norėtum papasakoti? istoriją nelinksmą apie vaikiną juodas vyrukas su baltais plaukais...
mes liksime ne čia neklausk manęs kodėl kai viskas pasibaigs aš eisiu ten vėl mes kelsime rankas nors šypsenų dar nėr mes juoksimės ilgai mes grįšim ten vėl šita tyla gali skambėti keistai meilė kaip žodis tai tik sakinių sudėtinė dalis žodis kaip meilė nedelsdamas virsta tiesa kai erdvės pasikeis...
