Po tėvų skyrybų pasikeitė ne tik Jorio kasdienybė, bet ir jo santykis su telefonu. Iš pradžių socialiniai tinklai ir trumpi vaizdo įrašai tapo būdu užsimiršti ir prasiblaškyti po pamokų, gyvenant toli nuo draugų. Tačiau ilgainiui naršymas užėmė beveik visą laisvą laiką. Pats vaikinas pripažįsta, kad sunkiausia buvo ne sumažinti prie ekranų praleidžiamą laiką, o „atlaikyti“ jausmą, kuris atsirasdavo padėjus telefoną į šalį.
„Man atrodė, kad taip tiesiog pailsiu“, – sako neseniai aštuonioliktąjį gimtadienį paminėjęs Joris. Vaikino vardas pakeistas.
Jaunuolis pasakoja, kad jam besimokant aštuntoje klasėje išsiskyrė jo tėvai. Kartu su mama jis persikraustė gyventi į kitą miesto galą.
Kadangi gyveno toli nuo draugų ir dažnai neturėdavo ką veikti, vis daugiau laiko pradėjo skirti naršymui „TikTok“, „YouTube“ ir „Instagram“. Atsirado įprotis stebėti, ką veikia kiti, o juokingi vaizdo įrašai padėdavo bent trumpam atsipalaiduoti.
„Telefonas visą laiką būdavo mano rankoje – važiuojant autobusu į mokyklą ir iš jos, valgant, pradėjus ruošti namų darbus, vakare prieš miegą. Aš net neturėjau kažkokio konkretaus tikslo telefone. Atidarydavau vieną programėlę, po minutės – jau kitą. Ir taip ištisomis valandomis, kol nebegalėjau normaliai praleisti nė keliolikos minučių be telefono. Į mamos priekaištus ar pamokymus nekreipdavau dėmesio“, – prisipažįsta Joris.
Telefone naršydavo net iki paryčių
Joris pamena, kad vieną dieną draugas jam kažką pasakojo, tačiau vaikinas netikėtai suprato nebegirdintis, ką šis kalba.
„Blogiausia buvo tai, kad net pavargęs nuo telefono vis tiek jį imdavau į rankas. Atrodė, tarsi smegenys automatiškai reikalautų dar. Ne kartą buvau tiesiog išsijungęs – užmigęs su išmaniuoju rankoje. Kartais telefone naršydavau iki paryčių. Dėl to esu pramiegojęs ir mokyklą“, – atvirauja jaunuolis.
Jis neslepia, kad iš pradžių priešinosi ėjimui pas psichologą.
„Nenorėjau, kad apie tai kas nors sužinotų, kad mokykloje pradėtų kalbėti, jog esu „psichinis“, – sako Joris.
Kiek patylėjęs jis priduria, kad būtent psichologės kabinete pirmą kartą išgirdo, jog probleminis naudojimasis telefonu nebūtinai atrodo kaip klasikinė priklausomybė.
Konsultacijų metu vaikinas suvokė, kad didžiąją dalį laiko naršydamas telefone tiesiog bandydavo užgožti nuobodulį arba blogą nuotaiką.
Sunkiausia buvo ne sumažinti prie ekranų praleidžiamą laiką, o ištverti jausmą, kuris atsirasdavo padėjus telefoną į šalį.
„Bandžiau ištrinti programėles, bet po pusdienio ar dienos jas vėl atsisiųsdavau. Ir taip tęsėsi kurį laiką. Užtruko, kol supratau, kad tai nėra vien įprotis – telefonas man buvo būdas pramogauti, nes kitokių laisvalaikio veiklų tuo metu neturėjau“, – pasakoja jis.
Pokyčiai prasidėjo nuo mažų žingsnių
Joris atvirauja, kad pokyčiai neįvyko greitai. Nebuvo taip, kad vieną dieną viskas staiga susitvarkė.
„Buvo daug mažų dalykų – pastebi, kad vėl automatiškai paėmei telefoną į rankas, ir po truputį bandai tai stabdyti. Šiandien telefonas vis dar išlieka mano kasdienybės dalimi, tačiau skirtumas tas, kad jis jau nebėra vienintelis būdas užpildyti tylą ar atsipalaiduoti“, – prisipažįsta jaunuolis.
Jorio istoriją paprašėme pakomentuoti Paramos vaikams centro psichologės Vaidos Gabės.
Psichologė: panašių situacijų daugėja
Ar šiandien jūs ir jūsų kolegos dažnai susiduriate su panašiomis istorijomis?
Tokių situacijų tikrai daugėja. Skaitant Jorio istoriją norisi vaikiną pagirti už sąmoningumą ir gebėjimą reflektuoti savo patirtį – tai nėra lengva.
Ne visi jaunuoliai geba atpažinti, kad jų santykis su telefonu tampa problemiškas, o dar mažiau jų ryžtasi apie tai kalbėti ar ieškoti pagalbos.
Savo profesinėje praktikoje retai susiduriu su atvejais, kai pats paauglys ar jaunas žmogus ateina ieškoti pagalbos. Dažniausiai pirmąjį žingsnį žengia tėvai, kurie jau nebesusitvarko su pasekmėmis.
Vaikas pradeda pramiegoti pamokas, prastėja jo mokymosi rezultatai, jis tampa irzlesnis, agresyvesnis arba uždaresnis, vengia bendravimo, atsiriboja nuo šeimos ir draugų.
Tačiau įkalbėti paauglį ateiti pas specialistą dažnai būna sudėtinga. Tuo metu konfliktas šeimoje paprastai jau būna įsisenėjęs – abi pusės būna sukaupusios nuoskaudų, jaučia įtampą ir nežino, kaip elgtis toliau.
Vis dėlto svarbiausia žinutė, kurią turėtų išgirsti jaunuolis, yra ne apie pažymius, drausmę ar praleistas pamokas. Jam svarbu jausti, kad tėvams rūpi jis pats – jo savijauta, emocinė būsena ir sunkumai, su kuriais jis susiduria.
Ar bendraamžiai gali paskatinti draugą keistis?
Tikrai taip. Paauglystėje ir jaunystėje draugų nuomonė dažnai turi didžiulę reikšmę – neretai net didesnę nei tėvų ar mokytojų. Būtent todėl bendraamžiai gali tapti svarbiu pokyčio veiksniu.
Jeigu draugas pastebi, kad jaunuolis vis labiau atsiriboja nuo realaus gyvenimo, didžiąją dalį laiko praleidžia telefone, prastėja jo emocinė būsena ar santykiai su aplinkiniais, nuoširdus pokalbis gali tapti pirmuoju žingsniu pagalbos link.
Kai kuriais atvejais bendraamžiai gali pastebėti draugo sunkumus, o jeigu situacija kelia didesnį susirūpinimą – informuoti tėvus, mokytojus ar kitus patikimus suaugusiuosius.
Vis dėlto svarbu suprasti, kad paauglys neturėtų vienas prisiimti atsakomybės už draugo problemas.
Nesvarbu, ar kalbame apie priklausomybę nuo ekranų, patyčias, smurtą, savęs žalojimą ar valgymo sutrikimus, pirmiausia reikėtų kreiptis į patikimą suaugusį žmogų.
Paaugliai dažnai neturi pakankamai patirties ar žinių, kad galėtų tinkamai įvertinti situaciją ir priimti reikalingus sprendimus. Suaugusieji gali suteikti profesionalią pagalbą ir prisiimti atsakomybę už tolesnius veiksmus.
Kodėl telefonas tampa būdu pabėgti nuo emocijų?
Kodėl telefonas paaugliams neretai tampa būdu pabėgti nuo nuobodulio, vienišumo ar sudėtingų emocijų?
Probleminis ekranų naudojimas beveik visada turi savo istoriją ir priežastis. Dažniausiai tai nėra vien technologijų ar valios klausimas.
Už pernelyg intensyvaus naudojimosi telefonu dažnai slypi vienišumas, patyčios, sunkumai mokykloje, tėvų skyrybos, nesaugumo jausmas, emocinio ryšio stoka ar kiti išgyvenimai, su kuriais jaunas žmogus nežino, kaip tvarkytis.
Skaitmeninė erdvė tokiu atveju tampa patrauklia alternatyva realybei. Joje lengviau patirti sėkmę, pripažinimą ir priklausymo grupei jausmą.
Socialiniai tinklai, žaidimai ir įvairios platformos kuriami taip, kad kuo ilgiau išlaikytų žmogaus dėmesį ir suteiktų greitą emocinį atlygį. Kiekvienas paspaudimas „patinka“, komentaras, peržiūra ar pasiektas žaidimo lygis suteikia trumpalaikį pasitenkinimo jausmą.
Realiame gyvenime sėkmė dažnai reikalauja pastangų, kantrybės ir gebėjimo susitaikyti su nesėkmėmis. Virtualioje erdvėje nesėkmių pasekmės dažniausiai yra mažesnės, o galimybių bandyti iš naujo – beveik neribotai daug.
Čia galima susikurti norimą savo įvaizdį, pasirinkti, ką parodyti kitiems, ir bent trumpam pabėgti nuo to, kas kelia nerimą kasdienybėje.
Iš esmės ekranai tampa priemone patenkinti svarbius psichologinius poreikius – būti matomam, priimtam, įvertintam, priklausyti grupei, jaustis kompetentingam ir reikalingam.
Problema atsiranda tada, kai šie poreikiai pradedami tenkinti beveik išimtinai skaitmeninėje erdvėje, o realūs santykiai ir patirtys lieka nuošalyje.
Vien telefono atėmimas problemos neišsprendžia
Kaip paprastai sprendžiamos tokios problemos?
Kad pokytis apskritai įvyktų, pirmiausia reikia suprasti, kodėl jaunuolis taip stipriai pasinėrė į ekranų pasaulį.
Vien telefono atėmimas ar programėlių ištrynimas problemos neišsprendžia. Jeigu nepašalinamos priežastys, dėl kurių ekranai tapo pagrindiniu nusiraminimo, pramogos ar pabėgimo būdu, dažniausiai atsiranda kitų panašių veiklų arba problema sugrįžta.
Žinoma, aiškios taisyklės ir ribos yra svarbios. Šeimos susitarimai dėl ekranų naudojimo laiko, telefono nenaudojimo tam tikrose situacijose ar vakarinės rutinos gali būti naudingi.
Tačiau ilgalaikiam pokyčiui būtina gilintis į emocinius ir socialinius sunkumus, kurie slypi už probleminio elgesio.
Taip pat labai svarbu, kad jaunas žmogus rastų alternatyvių būdų patirti malonumą, bendrystę ir pasitenkinimą – sportą, kūrybines veiklas ar gyvą bendravimą.
Kuo daugiau paauglys ar jaunuolis turi realių gyvenimo sričių, kurios teikia džiaugsmo ir prasmės, tuo mažesnė tikimybė, kad ekranai taps vieninteliu emocinės savireguliacijos būdu.
Kiek laiko užtrunka, kol atsiranda pokytis?
Universalaus atsakymo nėra. Pokyčio trukmė priklauso nuo problemos masto, jaunuolio amžiaus, asmeninių savybių, šeimos situacijos ir aplinkos palaikymo.
Tačiau svarbu suprasti, kad tai nėra savaitės ar kelių savaičių procesas. Dažniausiai kalbame apie ilgalaikius elgesio ir gyvenimo būdo pokyčius, kurie vyksta pamažu.
Šiame kelyje neišvengiamai pasitaiko žingsnių atgal, tačiau tai yra natūrali pokyčio proceso dalis. Svarbiausia ne momentinis rezultatas, o nuoseklus judėjimas sveikesnio santykio su technologijomis link.
Straipsnis finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo valstybės biudžeto lėšomis.
