HSP (hyper sensitive personality; toliau HSP): žmogus, kuris jaučia pasaulį trimis sluoksniais giliau, bet gyvena visuomenėje, kuriai patogiau apsimesti, kad jis tiesiog pastoviai per jautriai reaguoja.
Lietuvoje apie HSP girdėję tik tie, kurie turi interneto ryšį, lašelį smalsumo ir bent šiek tiek drąsos pripažinti, kad kažkam pasaulis yra sudėtingesnis nei kraštutinumai „per jautru“ ir „per abejinga “. Oficialios diagnozės nėra, medicininėje sistemoje „etiketės” ši būsena neturi, o tai reiškia liūdnai paprastą dalyką – visuomenė gali elgtis su HSP žmogumi taip, kaip tą akimirką patogiau. Norisi paguosti? Man labai gaila, kad taip jautiesi. Norisi kontroliuoti? Tu per skystas, laikas išmokti gyventi šiame pasaulyje. Norisi numesti atsakomybę? Ir vėl tas tavo jautrumas? tvarkykis kaip nori. HSP asmuo neturi jokių politinių ar medicininių teisių, išoriniame pasaulyje – jokių būdų apsisaugoti. Tik save ir savo krištolo trapumo nervų sistemą.
Nei ligonis, nei pasmerktasis
Pradėkime nuo esmės. HSP žmogus nėra nei ligonis, nei pasmerktasis, nei kažkokia nauja Z kartos mada. Tai nervų sistemos konstrukcija. Žmogus gimsta su gilesniu informacijos įsisavinimu, stipresniu emociniu rezonansu, intensyvesniu sensoriniu jautrumu. Jis mato daugiau detalių ten, kur kiti mato bendrą vaizdą. Jis jaučia kitų žmonių nuotaikas taip, kaip kiti girdi muziką – ne pagal natas, o pagal vibracijas. Jis negali tiesiog „nepergyventi“, „negalvoti“, „neimti į širdį“. Tai tas pats, kas liepti žmogui su puikia klausa ignoruoti triukšmą –techniškai įmanoma, o fiziškai ir psichologiškai visiškai ir absoliučiai NE.
Bet Lietuva, kaip ir dauguma pasaulio kultūrų, turi įprotį viską suversti charakteriui. Tai yra žmonės ne „kenčiantys nuo per stiprios sensorikos“, jie tiesiog „per jautrūs“. Čia žmogus neturėjo panikos priepuolio, jis „prisigalvojo“. Čia HSP nėra kitaip surėdytas žmogus, jam „tiesiog labai patinka dramatizuoti ar vaidinti auką“. Ir kai asmuo neturi diagnozės, visuomenė mano, kad gali jį traktuoti kaip tinkama. Vieną dieną jautrumas tampa komplimentu. Kitą dieną – manipuliacijos įrankiu. Trečią dieną – kaltės tona, kurią užkrauna visi, kam itin jautraus asmens būsena tuo metu nepatogi.
Pavyzdžiai realybėje
Štai kaip tai atrodo realybėje. Dukra nori į vakarėlį. Mama, turinti savo pačios neišnarpliotų traumų, sako: „Tu juk tokia jautri, tau bus per sunku. O kas jeigu kažkas nutiks? Geriau pasilik namie.“ Skamba kaip rūpestis, bet iš tiesų tai yra kontrolė. HSP žmogus reaguoja daug smarkiau, todėl jį lengviau įtikinti ir įbauginti. Darbe vadovas pamato kolegę, verkiančią po susirinkimo. Vietoj paklausimo „Ar aš kažkur perspaudžiau?“ jis žeminančiai lepteli „auginkis storesnę odą“. Tai nėra patarimas. Tai būdas nepriimti atsakomybės už savo veiksmus. Santykiuose partneris gali sakyti: „Tu tiesiog per jautri, nieko aš tokio nepasakiau.“ Bet žodžiai skauda taip stipriai ne todėl, kad šiuo atveju HSP moteris yra dramatiška, o todėl, kad ji vargsta šifruodama ir jausdama šimtus niuansų, kurių kiti žmonės net nepastebi.
Ir dar blogiau – visi aplinkui jaučiasi turintys teisę dėstyti savo neprašytą nuomonę apie tai, ką tasai jautrumas reiškia. Mokytoja rėžia: „Tavo silpnumas trukdo tau mokytis.“ Draugė numeta: „Tu vėl sureikšmini.“ Psichologas, kuris apie HSP ne kažką išmano, ramiai siūlo „išmokti neimti visko taip giliai į širdį ir verčiau konsultacijų metu pasiauginti tą storesnę odą“. Bet niekas nepasako: „Tavo nervų sistema taip veikia, tai ne tavo kaltė.“ Kadangi tai nėra diagnozė, o “tik charakterio savybė”, niekas neprivalo ir nėra įpareigotas žinoti, kaip su HSP elgtis, palaikyti ar paguosti.
Jei nėra diagnozės, nereiškia, kad nėra tikra
Tačiau tai, kad HSP nėra diagnozė, nereiškia, kad tai nėra tikra. Tai reiškia, kad labai jautrus žmogus, vis dar bando savo jėgomis susikalbėti su pasauliu, kuris sukurtas kur kas mažiau jautrių žmonių rankomis. Supraskime: žodžiais neapsakomas skausmas istorijoje dar neturi oficialaus pavadinimo su antspaudu, bet jau yra milijonai HSP žmonių su kasdiene patirtimi.
Jeigu norite straipsnio, kuris būtų rimtas darbas apie HSP lietuvių kalba, jis turi būti toks. Ne švelnus. Ne moksliškai sterilus. Ne psichoedukacinis sausas konspektas. O tekstas, kuris atspindi realybę. Nes realybė yra tokia: HSP žmogus nėra maža, trapi snaigė. Tai greičiai radaras, kuris fiksuoja pavojų greičiau nei kiti. Kuris jaučia melą akimirksniu. Kuris pastebi mikroagresijas, kurios būna pateikiamos kaip “taigi aš juokauju!“. HSP nepaiso socialinių kaukių, nes mato kiaurai pro jas. Tai žmonės, gyvenantys išoriniame bei vidiniame triukšme, kuris kitiems neegzistuoja. Ir taip, šie unikalūs individai daug kartų patyrė, kaip jų jautrumas buvo panaudotas prieš juos pačius. Įvairiausiais, protu nesuvokiamais būdais.
Itin jautrūs žmonės
Jeigu Lietuvoje kažkada įvyks rimta diskusija apie itin jautrius žmones, ji turėtų prasidėti nemažiau galingai nei šis straipsnis. Nes šia tema kalbant, diskutuojant ar tuo labiau kažką sprendžiant, kalbėtojas turi būti aiškus, nebijantis konfliktuoti su visuomenės (ne)patogumais ir nepaliekantis vietos interpretacijoms. Pas mus atvirai kalbėti ir kontempliuoti apie HSP šiai dienai reiškia būti drąsesniais už savo aplinkos žmones, nes tai, ką jaučia toks žmogus, dar neturi vietos medicinos žurnalų ar juolab knygų lentynose. O ir pats faktas, kad žmogaus skausmas nėra nei žurnalas, nei knyga. HSP žmogus jaučia kiekvieną gyvenimo sekundę taip giliai, kad kartais atrodo, jog jo viduje mechanizmas, sudarytas iš įtemptos nervų sistemos, neapsakomai jautrios psichikos, persipynusių emocijų, milžiniškos širdies ir visa tai atvira, nič niekuo nepridengta.
Ir dar kartelį: HSP nėra silpnumas. Tai ne dramatizavimas. Tai nėra kažko perteklius. Tai yra intensyvus, nefiltruotas žmogiškumas.
Santykiai
Įsivaizduokite: jūs susitikinėjate su žmogumi, kuris teigia, kad žavisi jūsų intuicija ir empatiškumu, o kai tik brėžiate ribą, jis ima ir išvadina jus „dramaturge“. Marija, 29-erių, praleido metus su partneriu, kuriam patiko jos “emocinis radaras”, kol ji atvirai pasakė, kad nori vienos paros ramybės, pabūti su savimi. Staiga žinučių sumažėjo, skambučiai tapo reti ir šalti, o už savo jautrumą, moteris gavo “dramos karalienės” etiketę. Paskutinėmis savaitėmis Marijos vidus šaukė: pavojus, išdavystė! Partnerio logika? Tas pats bruožas, kuris moteryje pritraukė, tapo ginklu prieš ją pačią. Ir taip, po kelių savaičių jis ją paliko, nes susitiko kitą, su kuria “viskas labai paprasta ir lengva”.
Tai žiauri realybė: žmonės išnaudoja HSP savybes, nes gali. Tarkime, empatija tampa priemone jų patogumui, o ne itin jautrių žmonių laisvei išreikšti. Partneriai, draugai, šeimos nariai ima ir ima be atlygio, reikalauja emocinio ir visokio įmanomo palaikymo, o vėliau, žinoma, pamiršta ir iš viso nevertina.
Alternatyva
Mielieji, HSP žmonės, žinokite savo ribas, įvardinkite ir ginkite jas be jokių atsiprašymų ar pasiteisinimų. Sakykite: „Aš jaučiu X, kai vyksta Y. Jei tai nepasikeis, man teks pasitraukti“ Taip, kai kuriems nepatiks ir žmonės patys išeis. Gerai! Tie, kurie liks, tie ir yra verti visų stebuklų, kuriuos galite duoti. Tie, kurie išėjo, padarė jums paslaugą. Neduokite prieigos prie savo stebuklingų galių tiems, kas jas naudoja prieš jus. Nesvarbu, kaip gerai jie manipuliuoja, kai norite, jūs juk matote viską kiaurai.
Vaikystė
Mažoji Ana, 8 metų, buvo „tylioji“ klasėje. Ji vis pastebėjo įtampą su mokytojais, subtilius tėvų nuotaikų pokyčius, draugų pajuokavimus. Vieną dieną ji bandė paaiškinti motinai, kad ją skaudina pusbrolio pajuokavimai. Spėkite atsakymą iš trijų kartų: „Tu per jautri, neprisigalvok to, ko nėra.“ Šis tūkstančius kartų kartojamas atsakas moko vaiką abejoti savo instinktais, nepasitikėti emocijomis ir ilgainiui atsiradusį pastovų kaltės jausmą laikyti užrakintą giliai viduje.
HSP vaikai dažnai tampa kontrolės ir emocinės manipuliacijos taikiniais, nes jų empatija ir pastabumas daro juos paklusniais, skaudžiai jautriais ir norinčiais patikti. O šeima dažnai demonizuoja jautrumą – „Atsiprašyk, per savo žliumbimą sugadinai šventę“ – vaikai užauga atsiprašinėdami už savo egzistavimą.
Alternatyva
Žinutė HSP tėvams: pastebėkite, palaikykite ir apsaugokite. Sakykite: „Matau, kad tau skauda. Gerai, kad to neslepi. Pasikalbėkime apie tai.“
Suaugusiems, reflektuojantiems vaikystę, reikia įvardyti patirtis, pvz.: rašyti dienoraštį ir pripažinti, atšvęsti, kad visi tie instinktai, kuriuos aplinkiniai menkino, buvo teisingi. Savęs supratimas – pirmas maišto žingsnis prieš gyvenimą, kuris jums tiek metų buvo kančia.
Trauma
HSP žmogaus patiriama trauma nėra abstrakti; ji yra kiekvienoje ląstelėje. Bet koks įžeidimas, nepastebėta emocija yra subtilus smūgis įsimenamas amžiams. Jonas, 32 metų, dešimtmečiais patyrė patyčias darbe. Sarkastiškas vadovo komentaras aidėdavo kasdien, sukeldamas fizinius simptomus: nemigą, galvos skausmus, širdies permušimus. Kai kiti tokius dalykus pamiršta, HSP asmeniui trauma kaupiasi sluoksniais, kaip virusinis visų ignoruotų emocijų archyvas.
Todėl HSP dažnai atrodo nerimastingi, atsargūs ar perdėtai budrūs. Ir ne, jie nėra silpni; jie biologiškai hiper pastabūs. Visuomenė vadina juos perdėtai reaguojančiais, bet iš tikrųjų tai nervų sistema, apdorojanti pavojų, kurio kiti nemato.
Alternatyva
HSP traumų gydymas reikalauja daug daugiau nei vieno pokalbio terapijoje. Somatinė patirtis ir EMDR terapija padeda kūnui apdoroti sukauptą įtampą. Emocijų išraiška, judesio terapija, dienoraščio rašymas ir sąmoningumas traumų atveju tampa išgyvenimo įrankiais. Suprasti traumą kaip energiją kūne, o ne tik „negatyvų įvykį “, yra kritiškai svarbu. Tikslas: atgauti kontrolę savo kūne ir nervų sistemoje ir nustoti slopinti jautrumą.
Darbo aplinka
Julija, 27 metų, dirba rinkodaros skyriuje atvirose patalpose. Kiekvienas Slack’o pranešimas, garsios diskusijos, pasyviai-agresyvūs laiškai tiesiog stumia jos nervų sistemą perdegimo link. Jos protas pastebi mikroekspresijas susirinkimų metu, kurios signalizuoja įtampą, kurios niekas kitas nepastebi. Kūnas reaguoja adrenalino šuoliais, raumenų įtampa ir išsekimu. Tuo tarpu vadovas vadina ją „jautruole“ už tai, kad sykį išreiškė nuogąstavimus dėl darbo sąlygų jai keliamų sunkumų.
HSP žmonės darbo aplinkoje dažnai yra visų galų meistrai, bet jų pastangos nėra vertinamos. Jautrumas išlaiko juos sąmoningais, pastabiais, emociškai intelektualiais, bet kartu pažeidžiamais perdegimui, išnaudojimui ir psichologiniam smurtui. Jie sugeria stresą už visą komandą, apdoroja kritiką lėčiau ir skausmingiau, dažnai būna kaltinami arba patiria patyčias už reakcijas, kurias sukėlė aplinka.
Alternatyva
Rinkitės psichologiškai saugią darbo aplinką. Nustatykite aiškias ribas: el. laiškai po 18 val.? Ne. Triukšmingos atviros erdvės? Ausinės arba darbas iš namų. Kad ir kaip tai atrodo nerealu Lietuvoje, reikalaukite savo poreikių pripažinimo ir jums tinkamų darbo sąlygų. Mokykitės saugoti savo energiją: išlaikyti sveiką darbo tempą, daryti mažas pertraukėles, jautrumą dažniau naudoti kaip strateginę supergalią, kad vis pamaitinti savivertę.
Laikas sustoti ir pasakyti
Ir galbūt laikas pagaliau sustoti ir pasakyti aiškiai: jautrumas nėra defektas, tai nėra silpnumas ar keistumas, kurį reikia užspausti ir visaip vaidinti, kad jo nėra. Jautrumas yra stebuklingas radaras, supergalių testamentas, unikalus, nesuklastotas ryšys su pasauliu, kuris nuolat prašo būti paprastesniais, paviršutiniškesniais, lengviau valdomais. HSP žmonės niekada nebus natūraliai paprastesni ar mažesni, tik todėl, kad pasauliui taip būtų patogiau. Tie, kurie vadina juos per jautriais, iš tikrųjų bijo jų įgimto aiškumo matymo. Ir gana jiems bijoti būti savimi. Tai nėra ir niekad nebuvo jų darbas. Jų darbas — užimti savo vietą po saule taip užtikrintai, taip galingai ir taip neišvengiamai, kad pasaulis tiesiog nebegalėtų apsimesti, jog jų nemato. Juk super herojai visad šviečia iš toli!
