Kiekvieną vakarą su mumis sveikinasi turbūt mylimiausias televizijos veidas Naglis Šulija, apie kurį kuriami pokštai ir legendos. Jauniausias jo sūnus Augustinas Šulija (24) nuo mažens augo tarp knygų ir žvaigždžių žemėlapių, o garsi pavardė įpareigojo visiems atsakinėti, koks gi rytoj oras, ar horoskopai iš tiesų veikia.
Nors jis tik stebėdavo dirbantį tėtį ir niekada neketino eiti jo pėdomis, istorikas Augustinas dabar studijuoja analitinę žurnalistiką ir sako, jog niekada negali žinoti, kada atsidursi televizijoje.
IŠTROŠKĘ PROGNOZIŲ
Iki šiol tik tavo vyresnysis brolis kalbėdavosi su žurnalistais. Netroškai dėmesio?
Aš turiu dvejais metais vyresnį brolį, būsimą lakūną, galbūt iki šiol žurnalistams jis atrodė įdomesnis. Dabar jam gana sunku, nes Lietuvoje baigus pilotavimo studijas surasti darbą sunku, nors aš manau, kad jam pavyks, jam truputį labiau sekasi už mane, jis turi daugiau ciniškumo. Abu mano tėvai yra astrologai, nuo jaunystės tuo užsiimdavo laisvalaikiu, domėjosi ir kartu mokėsi. Net ir pasukę skirtingais keliais abu dirba astrologais, šioje srityje yra žinomi žmonės. Tėvams gana anksti išsiskyrus su tėčiu nebegyvenau, tad nemačiau, kaip jis kuria žemėlapius ir prognozuoja žmonėms ateitį. Dabar jis turi kitą šeimą, o aš gana anksti pradėjau gyventi savarankiškai, dirbu nuo antro kurso.
Nuo mažens norėjai būti laisvas?
Norėjau laisvės ir tėvai man visada jos davė labai daug. Leisdavo eksperimentuoti, daryti kartais ir kvailus dalykus. Dabar klausiau, kaip jie žiūrėjo į mano kvailiojimus, bastymąsi naktimis, chuliganizmą. O jie atsakė paprastai: „Tu visada to norėjai – būti laisvas ir nepriklausomas. Mes tau tai davėme.“ Ir aš jiems esu labai dėkingas, niekada nebuvau su jais praradęs ryšio, abu tėvai gyvenime man labai reikšmingi. Praėjus paauglystei, kurdamas asmeninį gyvenimą, suprantu, kad šeima yra didelė vertybė. Visuomet džiaugiuosi, kad mano tėtis toks įdomus žmogus, ne dėl to, kad jis yra televizijoje, bet kad su juo bendraudamas galiu kalbėtis įdomiomis temomis, nebanaliai, ir jis gali man patarti. Dabar, kai mokausi žurnalistikos, apie tai mes taip pat diskutuojame. Mano giminėje buvo ir daugiau žurnalistų, prosenelis dirbo Vilniaus krašte, dar okupuotame Lenkijos.
Ar vaikystėje tave domino tėčio veikla?
Abu mano tėvai yra astrologai, baigę geografiją ir astrologiją, buvo užsidegę, tačiau gana anksti išsiskyrė, dėl to kasdien nemačiau tėčio dirbančio. Aš niekada to nesupratau, nors ir matydavau labai daug knygų, brėžinių, horoskopų. Žinojau, kad jie tą daro, matydavau, kaip jie bendrauja su žmonėmis, ištroškusiais ateities prognozių, bet tai buvo lyg kitas pasaulis, kurio nesupratau. Jau vėliau, paauglystėje, man buvo įdomiau, bet gilintis į astrologiją nejutau paveldėto noro. Net horoskopus skaitydavau tik tuos žurnalų pabaigoje, kuriuos parašydavo žurnalistai. Niekada neprašiau tėvų man sudaryti asmeninį horoskopą, nors tikiu, kad jie patys jį turėjo. Galbūt tai dėl noro atskirti save nuo tėvų, kuo anksčiau tapti savarankiška asmenybe, sugebančia savimi pasirūpinti. Į viską žiūriu individualiai, man svarbiausia viską pasidaryti pačiam. Atrodo, kad astrologas, kitas žmogus, gali pažvelgti į tave iš šalies, o aš su tėvais turiu asmeninį santykį ir jiems būtų sunku į mane žiūrėti kaip į astrologinį objektą. Dėl to mes niekada to nedarėme.
IŠ UNIVERSITETO – Į PROFTECHNINĘ!
Šiuo metu studijuoji žurnalistiką magistrantūroje. Kokius mokslus baigei?
Vilniaus universitete baigiau kultūros istoriją ir antropologiją, o šiuo metu studijuoju analitinės žurnalistikos magistrantūroje. Apie žurnalistiką galvojau dar mokykloje, buvau net įstojęs, bet paskutinę minutę apsigalvojau. O tėtis, nors dirba televizijoje, buvo vienas iš tų, kurie tikėjosi, kad ten nesimokysiu. Jis niekada nesakė to tiesiogiai, bet buvo įsitikinęs, kad norint būti žurnalistu reikia turėti išsilavinimą, šį tą išmanyti. Dėl to pasirinkau istoriją ir dabar labai džiaugiuosi. Man patiko, kad tai toks neapibrėžtas, nepopuliarus dalykas, atrodė, kad tai labai kieta. Mano svajonė visada buvo karo žurnalistika, tad nemačiau perspektyvų to daryti Lietuvoje, pas mus nėra tokių reporterių. Žiniasklaidos priemonės nesiunčia žurnalistų į karštus taškus, tiesiog pasiima pranešimą spaudai ir jį publikuoja. Pradėjęs studijuoti nieko nebekaltinu, nes pradėjau suprasti ir žurnalistus.
Ar norėdamas būti savarankiškas anksti pradėjai dirbti?
Labai anksti, nuolat dirbu nuo antro kurso pradžios. Iš tiesų praradau daug brangaus laiko, kurį galėjau skirti mokslams, bet taip jau išėjo, aš labai norėjau nepriklausomybės, siekiau savarankiškumo. Kai baigiau mokslus, įstojau į Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centrą, tokią profesinę mokyklą, krimtau teksto maketavimo mokslus. Mokiausi kompiuterinio raštingumo, kaip dirbti su įvairiomis programomis.
Labai neįprastas sprendimas baigus universitetą…
Labai to nesureikšminau, mat kaip tik tuo metu išėjau iš darbo, kur dirbau barmenu, nežinojau, ką toliau daryti. Ketinau išvažiuoti į Kanadą, o tam reikėjo metų, dėl to, kad netinginiaučiau, įstojau mokytis. Tiesa, kai radau darbą, nebepajėgiau jo suderinti su paskaitomis, pirmais metais mokyklą mečiau. Praėjusį rudenį netikėtai gavau darbą ir planai išvažiuoti buvo atidėti, vasarą dar mąsčiau stoti į magistrantūrą JAV, bet studijos ten labai brangios. Beje, stojant į žurnalistiką ten prašoma patirties, o aš jos neturėjau. Kad jos turėčiau, reikėjo būti baigus žurnalistiką, ne istoriją. Atsidūriau tokiame užburtame rate, jaučiausi nusivylęs. Buvau tikras, kad Lietuvoje nestudijuosiu, norėjosi didesnio iššūkio, labiau išmėginti save. Kadangi neišėjo, pasirinkau magistrantūros studijas Žurnalistikos institute. Morališkai ruošiausi, kad bus labai sunku dirbti ir mokytis vienu metu. Deja, mano spėjimai pasitvirtino.
TIKĖTI ŽVAIGŽDĖMIS
Ar tu tiki horoskopų galia?
Horoskopai sudaromi žiūrint į žmogaus gimimo datą, vietą ir tuo metu buvusį planetų išsidėstymą. Atsimenu, anksčiau mėgdavau statyti lažybose ir bandžiau įkalbėti tėtį į lažybas pažiūrėti kaip astrologui. Juokaudami kalbėjome, kad būtų įdomu pažiūrėti, ar tai veikia. Taip ir nepabandėme, gal reikės kada, būtų gana pelninga (juokiasi). Jeigu rimtai, manau, asmeniniai horoskopai tikrai veikia. Kiek mokiausi gilindamasis į istoriją, tai senas dalykas. Valdovai, įtakingi žmonės anksčiau turėdavo astrologą ir su juo konsultuodavosi įvairiais klausimais. Žinoma, tai, ką skaitome žurnalo pabaigoje, nėra astrologija, daugiau reklama. Mačiau, kad daug žmonių ateina pas mano tėvą konsultuotis asmeniškai ir jiems tai yra svarbu, ta informacija jiems kažkaip padeda. Aš ir dabar pagalvoju, kad negalėčiau domėtis astrologija, nes tai labai sudėtinga. Abu tėvai tuo užsiima ilgus metus, dėl to turi pakankamai praktikos, o aš esu tik kartą tėčiui paskambinęs: „Žiūrėk, tėti, man šiuo metu prastai, rašau bibliotekoje bakalauro darbą ir galvoju, kad čia nieko nebus, nematau šviesos tunelio gale.“ O jis sako: nesijaudink, iki lapkričio bus blogiau, o vėliau ateis tavo sėkmės laikas. Patikėjau, nusiraminau.
Anksčiau Šulijos pavardė nieko nesakė, tačiau dabar tavo tėtis yra visų žinomas ir mylimas astrologas. Kuriuo metu jūsų pavardė išpopuliarėjo?
Kai dabar galvoju, labai seniai. Ir dėl orų, ir dėl astrologijos. Jei kalbame apie jo žinomumą, aš mokiausi mokykloje, kurią baigė ir jis, tad ten jį visi puikiai atsiminė. Nuolat sakydavo, kad tavo tėtis buvo toks geras mokinys, o tu toks neklaužada. Tėtis tuomet juokdavosi, nes buvo lygiai toks pat. Žinomumas sekiojo visą laiką, nes draugai mokykloje ir universitete mane vadino tik pavarde. Nepajutau didelio skirtumo, kai jis pradėjo dirbti televizijoje. Pripratau prie klausimo: „Ar tu to Šulijos sūnus?“ Sulaukę teigiamo atsakymo jie nusistebėdavo, pajuokaudavo, paklausdavo, koks bus rytoj oras. Taip pat mano brolis lakūnas, giminėje yra garsių teisininkų, tad būna, kad supainioja su jais. Aš pats ne taip seniai juos pažinau, skaičiau Vikipedijoje. Man tai buvo didžiulis atradimas, raginantis tobulėti ir stengtis dėl žinomo giminės vardo.
ATSAKOMYBĖ BŪTI ŠULIJA
Ar jautei, kad žinoma pavardė tam tikrose situacijose tau padėjo?
Vieną kartą pasų poskyryje išgirdę mano pavardę praleido be eilės. Didžiausias pliusas, kurį esu laimėjęs (juokiasi). Kai kur nors įsidarbindavau ar pradėdavau mokytis, laukdavau, kada šitas klausimas taps aktualus. Nemanau, kad tai mane paveikė tiesiogiai. Galbūt pavardė keldavo susidomėjimą, bet tikrai negaudavau konkrečios naudos ar nuolaidų asmeniškai, kaip jo sūnus. Tai aš jausdavau didesnę atsakomybę dėl to, kad esu Šulija. Nenorėčiau, jog neblaivų mane parodytų per televiziją ir pasakytų: va, čia Šulijos sūnus. Viename naktiniame klube esu bandęs merginoms prisistatyti pavarde, bet taip lengvai lietuvaičių nesužavėsi, nežinau, kokią pavardę reikėtų pasakyti, kad atsisuktų visos. Arba jos manė, kad meluoju (juokiasi). Kitados pagalvojau, kad susipažinus su mergina reiktų tėčiui nunešti jos gimimo datą patikrinti, ar tinka man į poras. Nors būtų baisu išgirsti, kad po mėnesio pasuksime skirtingais keliais…
Ar tau atrodo šmaikštūs apie tavo tėtį kuriami anekdotai, juokingos istorijos?
Man juokinga, nors dažnai jie iš esmės nejuokingi. Dažnai būna, kad išgirstu anekdotą apie tėvą darbe. Aš mielai jam papasakoju. Šiaip įdomu girdėti žmones šnekant apie Šuliją. Kartą sporto klube girdėjau, kaip du vyrukai kalbėjo, kad irgi norėtų nieko neveikti, tik rašyti prognozes, kurios niekada nepasitvirtina. Buvo pikta, nes žinau, kad tėtis labai daug dirba. Visą vaikystę jis dirbo šešias dienas per savaitę, dėl to labai mažai jį matydavau. Tai bene vienintelis kartas, kai apie tėvą kažkas atsiliepė neigiamai. Jis pozityvus žmogus ir visi jį pasitinka su šypsena.
GRASINO PRIMUŠTI DĖL ORO
Kaip manai, ar sunku ką nors pasiekti, kai vaikus užgožia žinoma tėvų pavardė?
Mano tėtis yra labai pozityvus žmogus, dėl to tikrai nemanau, kad pavardė galėtų pakenkti. Jeigu nueičiau dirbti į televiziją, tikiu, kad tokių kalbų, jog Šulijos sūnelis lengviau gavo darbo, būtų, bet tada stengčiausi savo motyvacija ir darbais parodyti, jog galiu dar daugiau nei jis. Iš tiesų žinomos pavardės naštos nejaučiu, gal kartą yra pasiūlę primušti dėl blogo oro, bet žinojau, jog rimtai to nepadarys. Ir mokykloje vienas bendraklasis kasdien klausinėdavo, tai koks bus oras. Kartą jam daviau telefoną, sakau: imk, paskambink ir paklausk. Tai supanikavo, paskambino ir daugiau nė karto nesidomėjo rytojaus orų prognoze. Tikiu, kad tėtis jį pakonsultavo.
Vaikams dažnai svarbu pralenkti savo tėvus. Ar tave įpareigoja žinoma pavardė?
Dabar jauni žmonės turi labai daug lūkesčių, yra įsipareigoję ir atrodo, kad vienintelis būdas iš tikrųjų gyventi sėkmingai yra ką nors pasiekti, kitaip tavo gyvenimas beprasmis. Kitos išeities tiesiog neturime: arba mes ką nors padarysime, arba būsime labai nelaimingi. Negali sektis nuolat, tad vienintelis būdas nusiraminti ir pabūti su savimi yra nueiti į bažnyčią. Aš manau, kad gyvenant dabar, kai turime daugybę veiklų, labai svarbu kuo nors tikėti.
Net ir horoskopais?
Net ir jais, jei tai žmogui teikia džiaugsmo.
