Į neįprastas vietas auskarų prisivėrę žmonėms daugeliui vis dar atrodo keistuoliai. Tačiau paprasti auskarai, palyginus su tuo, ką savo klientams be jų veria piercing’o meistras Tomas Garšva(22), yra tikrai nekaltas žaidimas.
PANELE.LT PERSPĖJA: nerekomenduojame užsiiminėti šia veikla, neatsargaus elgesio pasekmės gali būti labai skausmingos!
Garsus Kauno piercing’o specialistas ekstremalams veria… kablius. Teigiama, kad šio hobio entuziastai pasikabinę ant įvertų kablių patiria ypatingas emocijas, tačiau iš šalies stebinčiam ši veikla atrodo mažiausiai skausminga ir pavojinga. O kaip yra iš tiesų? Pasakoja pats Tomas. Dar kartą įspėjame – Tomo pasakojimas ir nuotraukos gali šokiruoti silpnų nervų žmones.
Kada ir kaip kilo idėja užsiimti auskarų vėrimu?
Manau, kad viskas prasidėjo 2010-aisiais metais. Tuo metu turėjau du auskarus ir nelabai tuo domėjausi, tačiau tuometinė mano mergina ėmė ir užklausė ar esu matęs filmą „Modify“. Tai – filmas apie kūno modifikacijos gimimą. Dar jam nepasibaigus supratau, kad tai, ką matau ir yra tai, kuo visą gyvenimą norėčiau užsiimti. Po filmo pamatymo, maždaug du ar tris mėnesius buvo visiškas „svaigimo“ laikotarpis.
Kaip nuo „svaigimo“ perėjai prie piercing’o praktikavimo?
Galimybių tuo užsiimti neturėjau, tačiau labai daug domėjausi. Apie piercing’ą skaičiau internete. Tačiau ne šiaip skaičiau, o ryte rijau visą galimą informaciją. Viską, kas galėtų man padėti ir pamokyti, kaip tuo reikėtų užsiimti. Maždaug po dviejų mėnesių domėjimosi pagaliau „įsegiau“ pirmąjį auskarą. Kaip su draugais juokaujam – tuo metu buvo padaryta daugiau klaidų, o ne teisingų dalykų, tačiau kažkaip pradėti vis tiek reikėjo.
Kaip sekėsi tobulėti, kas vyko pirmaisiais, antraisiais, trečiaisiais vėrimo metais?
Pirmieji metai tikrai nebuvo labai sėkmingi. Visiškas to, ką perskaičiau ir to, kaip viską padariau neatitikimas, žinių ir medžiagų ieškojimas.. Antrieji metai buvo kur kas geresni – gavau daugiau darbo, pasijautė įdirbis. Supratau, kad ne viskas, ką perskaičiau, iš tikrųjų galioja. Atsirado sava darbo technika. O šie, treti metai yra tarsi vienas labai didelis ir netikėtas šuolis. Tikrai pačioje veiklos pradžioje nemaniau, kad kada nors darysiu tai, ką darau dabar… Būtent tada ir prasidėjo visi nauji projektai ir pirmieji kabinimai.
Kaip tėvai reagavo į tokius keistus užmojus? Ką sakė apie tokį neįprastą pomėgį?
Neigiamai, žinoma. Sakė, kad turėčiau eiti studijuoti, gauti diplomą, normaliai dirbti. Mano abu tėvai pakankamai senamadiški, visuomet vadovavosi požiūriu, jog universiteto diplomas yra pats geriausias dalykas ir kažkas, kas atveria visas duris. Vis dėlto, mane visą laiką labiausiai motyvavo mama. Ji pati turi du aukštuosius ir jau dvidešimt metų, diena iš dienos dirbą darbą, kurio nekenčia. Ilgą laiką ją stebėjau ir galvojau: „Ne, tau tie du aukštieji tikrai nieko gero nedavė.“ Vis dėlto baigiau aš ten kažkokią reklamą, bet net negalėčiau paaiškinti, ko tiksliai ten išmokau. Nemanau, kad kada nors, net jeigu ir labai pradėtų su dabartine veikla nesisekti, bandyčiau daryti karjerą reklamos versle.
Kaip sekėsi įgyvendinti norą būti piercer’iu? Ar ieškojai pagalbos iš šalies, ar pats investavai, ar buvo tokių, kurie sutiko padėti?
Pačioje pradžioje nereikėjo didelių investicijų. Kainos ir skaičiai buvo visiškai juokingi. Pagalbos iš šalies šiek tiek buvo, tačiau labai minimaliai. Ėjau konsultuotis pas vieną iš meistrų, dirbančių Kaune ir tuo metu atrodė, jog jis man davė ir pasakė labai daug. Tačiau kai į tą pokalbį žvelgiu iš dabartinės pozicijos, tvirtai galiu pasakyti, jog jo suteikta informacija buvo mažai verta.
Galbūt nenorėjo atskleisti savo technikos subtilybių, kai matė, kad turi rimtą konkurentą?..
Na, žinai, tos jo technikos buvo tikrai ne pačios geriausios ir jau tuo metu buvo šiek tiek pasenusios. Tam tikrais aspektais, bent jau dabar, aš jį neabejotinai lenkiu.
Vos pradėjęs dirbti, būdamas savamokslis, ar daug klientų sulaukdavai?
Pirmieji klientai buvo mano draugai. Pirmi septyniasdešimt įvertų auskarų buvo pažįstamiems žmonėms. Pirmaisiais metais buvo visiškas klientų srautas, tačiau dabar ir auskarų populiarumas, ir besiregistruojančių juos vertis žmonių kiekis ženkliai sumažėjo. Per dieną daugiausiai esu įvėręs trylika auskarų ir nemanau, kad artimiausiu metu šį rekordą sumušiu. Auskarai nebeturi tokio populiarumo kaip anksčiau.
Ir visi pasitikėjo jaunu, ką tik pradėjusiu dirbti piercer’iu?
Liūdna tiesa ta, kad gyvename laikais, kada žmonėms kaina yra kur kas svarbesnė už kokybę, naudojamus įrankius, sąlygas, kuriomis jiems veriamas auskaras ar faktą, kas tą auskarą veria. O ką jau kalbėti apie naudojamų auskarų metalą.
Itin didelį vaidmenį tavo gyvenime vaidina naujas projektas „Skintense. Papasakok apie „kabinimus“, kaip gimė ši idėja?
Viskas, kas siejasi su mano dabartiniu darbu ir prasidėjo nuo filmo „Modify“. Vos jį pamačiau, labai užsimaniau pasikabinti ir tam nebuvo jokių konkrečių priežasčių. Tačiau nuo praėjusių Naujųjų metų pradėjau jausti, kad nebe noriu, tačiau man tiesiog reikia pasikabinti. Ir tada pradėjau kontaktuoti su tuo užsiimančiais ir komandą turinčiais lenkais. Jie manęs paprašė palaukti, tačiau dabar, kai praėjo tiek laiko, taip atsakymo ir nebegavau. Džiaugiuosi, kad nusprendžiau nelaukti ir pats ėmiausi veikti. Šią vasarą, birželio 6-tąją, su kolektyvu sėdėjome prie ežero ir savo draugei, kuri taip pat domėjosi kūno modifikacijomis juokais pasakiau, kad reikėtų mums pasikabinti. Ji sutiko ir juokai tapo realybe. Kaip viskas įsibėgėjo? Na, visų pirma susižinojome pačius elementariausius dalykus: kokių sąlygų pasikabinimui reikia, kur gauti tinkamų kablių ir panašiai. O visa kita – tas pats piercing’as tik su didesnėmis adatomis.
Evelinos Valiulytės nuotrauka
Ar atsirado daug norinčiųjų?
Vis juokauju – norinčiųjų pasikabinti šiuo metu turiu daugiau nei tų, kurie norėtų auskarą įsiverti. Žinoma, nėra jų tiek, jog būčiau visiškai užtikrintas, kad po trejų metų vis dar bus norinčių pasikabinti.
Ar pats užsiimi klientų ieškojimu, ar jie susiranda tave?
Klientų kabinimams neieškau ir tikrai niekada neieškosiu. Žinoma, būna, kad „Facebook’e“ parašau ir paklausiu, ar kas nors norėtų, tačiau tikimybė, kad iš tų kelių, kurie pakomentuos „Kaip norėčiau!“, kuris nors iš tikrųjų pasikabins – labai nedidelė. Tikrai neketinu rašinėti kiekvienam pasireiškusiam asmeniškai ir klausinėti ar jis/ji čia rimtai. Būnant piercer’iu klausinėjimais ir klientų ieškojimais užsiimti kur kas lengviau – kai pamatai, kad yra norinčių ar apie tai galvojančių, paprasčiausiai parašai asmeniškai, viską paaiškini, papasakoji apie skausmą ir tai, kaip viskas vyksta. Tam niekada negailiu laiko ir su kiekvienu mielai bendraujų ir apšviečiu įvairiausiais klausimais. Tačiau kabinimai yra per daug neapibrėžtas dalykas. Nėra žodžių apibūdinti nei idėjai, nei jausmui, kurį pajauti pakėlęs kojas nuo žemės. Rašinėjimas ir klausinėjimas, ar tikrai to nori, būtų nusižengimas visoms taisyklėms. Pats žmogus turi labai norėti pasikabinti ir tikrai žinau, kad tie, kurie apie tai rimtai mąsto, tikrai patys mane susiras ir paskui juos bėgioti ir siūlyti nereikės.
Kiekvieno norinčiojo pasikabinti tikslai privalo būti kilnūs ir jis turi žinoti ko tikėtis. Kalbėdamas apie kabėjimą visada stengsiuosi palikti dvasinį ir emocinį atspalvį, šiokią tokią mistiką ir galimybę pačiam išsiaiškinti, ką tau tai reiškia.
Skaitinėjant komentarus, paliktus po „Skintense“ projekto įkeltomis nuotraukomis, darosi akivaizdu, jog žmonėms šią laikiną kūno modifikaciją suprasti yra nepaprastai sunku. Tai aiškinti, žinoma, jau pabodo, bet, vis dėlto, kokia pasikabinimų prasmė?
Man pačiam pasikabinimai nereiškia tiek daug, kiek kartais reiškia kitiems. Man nebuvo jokios nenormalios ekstazės ir neapsakomos palaimos taip pat nepajaučiau. Man tiesiog buvo labai smagu. Pats geriausias jausmas – atsiplėšimas nuo žemės, nes, kaip beatrodytų, tai padaryti yra nepaprastai sunku. Na, bent jau pirmąjį kartą. Antrą – kur kas lengviau. Tai yra neįtikėtinai didelis iššūkis organizmui – tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Vis dėlto, prisimenant akimirką, kada pirmąjį kartą prie savęs prisitraukiau kojas ir suvokiau, kad pagaliau tai iš tikrųjų padariau – atperka absoliučiai viską.
Tau buvo smagu. Dėl kokių priežasčių tai daro kiti žmonės?
Kai kuriems tai tarsi gyvenimo pradėjimas iš naujo, pabėgimas nuo visų aplink esančių blogų dalykų. Dar kitiems – savęs nugalėjimas, baimių įveikimas, įrodymas, jog tikrai gali padaryti kažką tokio sudėtingo ir reikalaujančio tiek jėgų. Žinoma, dar kiti tai daro meditacijos tikslais. Vis dėlto tikrai ne viskas yra taip kilnu – yra ir tokių, kurie savo pasikabinimu nori šokiruoti, surengti pasirodymą, visiems pasidemonstruoti ir pasigirti. Tačiau aš jų nesmerkiu – kiekvienam savo.
Kokios yra pasikabinimų neigiamos pusės? Kas gali nutikti? Ar plyšimai, apie kuriuos vis kalba nuotraukų komentatoriai, iš tikrųjų yra reali grėsmė?
Yra vietos, kurios tikrai gali plyšti, tačiau apie jas ir yra kalbama kaip apie pavojingas ir nerekomenduotinas vietas. Tokių labai mažai – keliai ir alkūnės. Išimtiniais atvejais galėtų plyšti ir krūtinės oda, bet nebent tada, kai į ją kabinamas vos vienas kablys.
Bet tu pats už rizikingų zonų nesikabini ir kitų nekabini?
Ne. Kol kas pats kabinuosi ir kitus kabinu tik už nugaros. Vienas kablys gali išlaikyti daugiau nei 300 kilogramų svorį. Tai reiškia, kad aš, kabėdamas ant vieno kablio, galėčiau išlaikyti dar du maždaug po 100 kilogramų sveriančius žmones. Tačiau tai – vien kablio galimybės, kiekvieno žmogaus odos stiprumas – skirtingas.
Kokių sąlygų reikia kiekvienam pakabinimui? Galbūt vietoje visuomet turite gydytoją?
Gydytojo tuo pačiu metu ir reikia, ir nereikia. Kas blogiausio galėtų nutikti? Net jeigu ir plyštų oda – sugebėčiau ją susiūti pats. Nesakau, jog šioje srityje esu profesionalas, tačiau odą teko siūti kelis kartus ir esu įsitikinęs, kad man pasisektų. Be odos plyšimo dar gręsia nualpimas. Ar tam reikia gydytojo priežiūros? Tikrai ne. Palauktume, kol toks nugeibėlis atsikeltų ir tiek. Jeigu neatsikeltų – duotume pauostyti amoniako ir tada tai jau tikrai prabustų. Jeigu kam nors iškiltų kokia problema, tai aš pats su ja ir susitvarkyčiau.
Tu žinotum kaip reaguoti į tokius nutikimus, bet kas būtų, jeigu kas nors blogo atsitiktų tavo kabinimo metu?
Nuskambės labai naiviai, kvailai ir labai vaikiškai, tačiau aš žinau, kad man nieko nenutiks. Aš nealpstu, man nesidaro bloga – tokia mano natūra. Jeigu ir nualpčiau, mane tikriausiai visi numestų į kampą ir, laukdami kol atsibusiu, nueitų parūkyt. Nes man visada viskas būna gerai. O dėl plyšimų – net jeigu kas nors ir nutiktų, tikrai nesikreipčiau į gydytojus. Paimčiau ir susisiūčiau, pats spręsčiau savo problemas. O jeigu kraujo užkrėtimas – tai vienintelė mano problema būtų rasti gražų karstą!
Evelinos Valiulytės nuotrauka
Komentuoja psichologė Justina Zelionkaitė:
Paprastai yra dvi priežastys dėl ko žmonės veriasi auskarus ar darosi tatuiruotes. Dažnais atvejais tam įtakos turi kiti žmonės, pavyzdžiui, tėvai, kurie nori savo mažametei dukrai įverti auskarus į ausis, o ji dar nesugeba pasakyti ,,ne’’, arba draugai, kurie skatina pasielgti kaip jie, tuomet žmogus tiesiog pasiduoda ,,bandos jausmui’’ ar madai. Kita kategorija žmonių auskarus ir tatuiruotes suvokia kaip kūno puošmeną. Tokie asmenys kartais tampa priklausomi ir pagauti įkvėpimo vis ,,puošia‘‘ savo kūną.
Taip pat moksliniais tyrimais nustatyta, kad kūno puošyba užsiimantys asmenys siekia padidinti savo individualumą, turėti ekstremalią patirtį, protestuoti, priklausyti tam tikrai grupei žmonių, pažymėti tam tikrą gyvenimo etapą. Juos gali veikti ir seksualiniai (fetišizmas, ekshibicionizmas, sadomazochizmas) bei religiniai ar dvasiniai motyvai. Kūno modifikacija yra noras išorėje išreikšti savo vidinį ,,aš‘‘. Todėl daugeliu atveju kūno puošyba sukelia teigiamus jausmus santykyje su savo kūnu, t.y. žmogus ima labiau mylėti ir yra labiau patenkintas savo kūnu.
Asmenys pasiryžtantys kybojimui ant kablių tokiu elgesiu gali siekti stiprių įspūdžių, norėti sau ar kitiems kažką įrodyti, taip pat gali turėti mazochistinių polinkių ir taip ,,legaliu‘‘ būdu tuos poreikius patenkinti.
Tiek kabojimas ant kablių , tiek ir „piercing‘as“ vargu ar labai pakeičia asmenybę, labiau tikėtina, kad sustiprina jau anksčiau būdingus asmenybės bruožus. Taigi, asmenys propaguojantys tai gali pasižymėti naujų pojūčiu troškimu, kūrybiškumu, drąsumu, originalumu, dideliu dėmesio siekimu.
Taigi, jeigu bet kokia kūno puošyba ar kitas ekstremalus elgesys nėra psichinių sutrikimų padarinys, nedaro žalos kitiems, viskas daroma sąmoningai ir tai žmogui suteikia laimės, bet kokia kitų asmenų neigiama nuomonė turėtų netekti prasmės.
