Prieš dvejus metus gimė kelis šimtus tūkstančių peržiūrų socialiniuose tinkluose sulaukęs filmukas „Pirmyn, aš tikiu tavimi“. Jautraus vaizdo įrašo kūrėjas Haroldas Zenkovas neslepia, kad tokio didelio dėmesio antplūdžio nesitikėjo – džiuginančių komentarų ir paskatinančių žodžių sulaukia iki šiol.
Haroldai, išgarsėjai savo motyvaciniais vaizdo įrašais. Kas yra tavo motyvacija gyvenime? Kuo užsiimi?
Gimiau ir užaugau garsiame Lietuvos kurorte – Kretoje, oficialiai vadinamoje Kretingoje. Neseniai pradėjau dirbti su Lietuvos krepšinio lyga. Taip pat su draugu esame sukūrę prekių ženklą YNOT (Why Not?). Nors iš pradžių jį matėme tik kaip drabužių prekės ženklą, dabar YNOT vystome ir kaip bendruomenę, kurios požiūrį į gyvenimą artimas mūsiškiam. Organizuojame vakarėlius, žaidimų turnyrus, su savo produkcija lankomės festivaliuose ir planuojame surengti gatvės krepšinio turnyrą. Esu vienas iš „Facebook“ krepšinio žurnalo „Baudos aikštelė“ narių – ten dalijuosi savo įžvalgomis, mintimis, juokeliais. Nuo aštuonerių esu nepagydomai susirgęs krepšinio liga, pats ketinu žaisti tol, kol kojos laikys, o domėtis tol, kol karstą uždarys. Matot, apie krepšinį net eilėmis kalbu. (Juokiasi.)
Prieš dvejus metus socialiniuose tinkluose nuskambėjo žinia apie tavo vaizdo įrašą „Pirmyn, aš tikiu tavimi“. Koks buvo šio filmuko tikslas?
Tuo metu turėjau nemažai laisvo laiko – buvau ką tik baigęs universitetą ir ieškojau tinkančio bei patinkančio darbo. Norėjau sukurti atsvarą lietuvių drabstomam purvui ir negatyvui internete. Pabandžiau tarpšventiniu laikotarpiu įkvėpti tiek save, tiek draugus ir pažįstamus, bet nebuvo net minties, kad tai taps visos šalies masto ir kelių milijonų peržiūrų reiškiniu. Praėjus net daugiau nei dvejiems metams, šiuo vaizdo įrašu vis dar dalijamasi. Matyt, kažkiek išliekamosios vertės ten galima rasti.
Kaip kilo idėja kurti filmukus? Ar visada buvai iškalbus?
Jau nuo mokyklos laikų buvau linkęs į kūrybą, medijas ir komunikavimą. Tėtis juokdavosi iš manęs, kai per kiekvienas krepšinio rungtynes pasiimdavau sąsiuvinį ir rašydavau, kas kiek taškų pelnė, karpydavau žurnalus, sąsiuviniuose kurdavau komandas pristatančius albumus. Dažnai sulaukdavau klausimo, ar krepšininku noriu būti, ar žurnalistu. Bendrą kalbą pavykdavo rasti su visais, o ir mokykloje dažniau būdavau tas, kuris kalba, o ne klauso. Mokytojai norėdavo manyje paspausti tą suomišką mygtuką „mute volume“. (Juokiasi.)
Kokias temas įrašuose palieti? Kokiai auditorijai jie skirti?
Filmukų tikslas – patenkinti kūrybinės saviraiškos poreikį ir sukelti žiūrovui vienokią ar kitokią emociją. Labai nemėgstu šabloniškumo, rėmų, monotonijos, todėl ir vaizdo įrašai būna skirtingi – vieni rimtesni, kiti su humoru. Gyvenimas būtų neįdomus, jei visi žmonės taptų vienodi – tik juokingi arba tik rimti. Taip pat yra ir kalbant apie filmukus.
Esu sukūręs patriotiškumą skatinantį filmuką Lietuvos nepriklausomybės 25-ojo gimtadienio proga, kitame parodijavau gatvės krepšinio žaidėjus ir gerbėjus, žiūrinčius Lietuvos rinktinės rungtynes, taip pat politikus Seimo rinkimuose, Valstiečių partijos alkoholio draudimus. Yra filmukas, skirtas Nacionalinėms futbolo ir krepšinio rinktinėms. Kiekvieno vaizdo įrašo filmavimas – neapsakomai gera energijos ir juoko dozė. Tai ir yra viena iš pagrindinių mano meilės priežasčių kūrybai. Deja, montuojant tiek daug endorfinų neišsiskiria. (Juokiasi.)
Kaip auditorija reaguoja į tavo filmukus? Vienas iš filmukų sulaukė žinomų žmonių kritikos. Kaip manai, kodėl jiems užkliuvo tavo vaizdo įrašas?
Niekada nebuvau susidūręs su vienareikšmiška reakcija. Sureagavo tie, kurių duona yra vertinti aktualijas. Filmukas kurtas draugų ratui, todėl natūralu, kad techniškai nėra labai stiprus, mano aktoriniai sugebėjimai irgi netobuli, bet juk esmė buvo turinys – tai, ką noriu pasakyti, kokią žinutę skleidžiu. Vieni neatrado nieko naujo ir pavadino tai banalybe, kiti pasidžiaugė iniciatyva ir pozityviu požiūriu. Nepažįstu nė vieno pilnaverčio, veiklaus ir ambicingo žmogaus, kuris norėtų pažeminti ar apkalbėti kitą – tai daro tik žmonės su didžiuliais kompleksais.
Ar žinomumas atvėrė daugiau galimybių? Ar sulauki išskirtinių pasiūlymų?
Taip, visur einu be eilės, už nieką nemoku ir su niekuo nesiskaitau. (Juokiasi.) Lietuvoje yra daug vadinamųjų „žinomų žmonių“, todėl nemanau, kad tai – vertybė, kurią reikėtų sureikšminti. Kitą vertus, net ir nedidelis žinomumas atveria daugiau durų siekiant karjeros, atneša į gyvenimą įdomių pasiūlymų. Žymiai lengviau susipažinti su žmonėmis, jeigu esi jiems matytas ar girdėtas dėl savo veiklos. Smagu gatvėje atsitiktinai gauti paplekšnojimą per petį dėl kuriamų filmukų ar rašomų pranešimų „Facebook‘e“.
Ar sieksi įkvėpėjo statusą paversti savo profesija?
Trumpai tariant, idėjų generavimas ir jų materializavimas yra mano didžiausia siekiamybė. Filmukų ar kitokios formos kūryba, manau, neapleis manęs niekada. Maketuoti ir montuoti mokėjau jau paauglystėje, o šiuo metu noriu patobulinti įgūdžius fotografijos ir filmavimo srityse. Dar planuoju stipriai padirbėti su YNOT plėtra, suaktyvinti asmeninę kūrybos saviraišką, sukurti daugiau filmukų, projektų, renginių. Kodėl gi ne?
Noriu visiems palinkėti – linksminkitės, keliaukite, kurkite, griaukite, ryžkitės, bijokite, nes antros gyvybės kaip kompiuteriniame žaidime, deja, negausime.
