Pirmosios užuominos apie vampyrus randamos biblijoje, kur sakoma, kad pirmoji Adomo žmona Lilit sukilo prieš dievą ir buvo priversta slapstytis. Ji tapo demonu, kuris gėrė kūdikių kraują. Pirmą kartą žodis Vampyras užrašytas 1047 m dokumente Rusijos kunigaikščiui.
Jis kildinamas iš vengrų kalbos, tačiau turi atitikmenų ir slavų kalbose. 1751m Benediktinų vienuolis Augustinas Kalme rašė: „Žmonės, kurie ilgą laiką buvo mirę … pakyla iš kapų ir grįžta drumsti gyvųjų ramybę, čiulpdami bei gerdami jų kraują…“
Susidomėjimas Vampyrais itin suaktyvėjo po 1897m Bramo Stokerio išleisto romano „Drakula“.
Tačiau dažniausiai, išgirdus žodį vampyras, yra įsivaizduojamas rumunų valdovas Vladas Tepes. Kodėl? Nes jis – Drakula…
Drakula – velnio sūnus
1431 metais Transilvanijos Sigisoaros mieste Valachijos kunigaikščio Vlado II, pravarde Drakula, šeimoje gimė Vladas Tepes .
Valachijos princo Vlado III tėvo pravardė Drakula kilo iš Drakono riterių ordino pavadinimo (Drakono ordinas, įkurtas 1408 metais kovai su Osmanų imperija, jam priklause 24 valdovai, tarp kurių buvo ir Vytautas Didysis!).
Jo sūnus buvo vadinamas „Draculea“ – Velnio sūnumi (drac – rumuniškai reiškia velnias, o – ulea reiškia buvimą kieno nors sūnumi). Tiesa, rumunams jis dar žinomas kaip Vladas Tepešas („Smeigėjas“) – tokią pravardę gavo jau po mirties dėl pomėgio bausti savo priešus baisia mirtimi – pasmeigiant ant baslio.
Vlado III vaikystė
1436 metais Vladas II, Drakulos tėvas, atsiėmė Valachijos karūną, o turkai pradėjo eilinį žygį į Europą. Reikėjo ruoštis karui.
Jaunas kunigaikštis ir aristokratas Vladas Tepes buvo auklėjamas karo dvasia, kadangi tuo metu jo tėvas nuolat kariavo su turkų armijomis. Jaunasis Vladas išmoko karybos meno, kaip ir dera krikščionių riteriui, išsiugdė neapykantą grobikams.
1444 metais vengrų karalius pradėjo žygį į Varnos miestą (dabartinė Bulgarija) prieš turkus. Vladas II su savo sūnumi Mircea, kaip karaliaus vasalai, taip pat dalyvavo tame žygyje.
Mūšį vengrai pralaimėjo, vengrų karalius iš mūšio lauko gėdingai paspruko, o Vladas II su Mircea buvo pagauti ir po įkalinimo nužudyti. Valachijos karūną Vengrijos karalius atidavė ne teisėtam jos paveldėtojui Vladui Tepes po jo tėvo ir brolio mirties, bet skyrė kitą žmogų iš savo klano.
Vladas Tepes nuvyko pas turkus ir, jiems padedant, atsiėmė Valachiją 1448-aisiais, tačiau tik dviem mėnesiams, nes Vengrijos karalius su gausesne kariuomene šią provinciją dar kartą atėmė, o Vladą Tepes ištrėmė į Moldovą – Vladas III pabėgo į krikščionių vienuolyną.
Praėjus 3 metams, Moldovos kunigaikštis buvo nužudytas, todėl tremtinys grįžo pas Vengrijos karalių į Transilvaniją ir atgailaudamas paprašė prieglobsčio.
Tuo metu Valachijai reikėjo patikimo valdovo, todėl karalius atidavė Vladui ir jo tėvo valdas – Transilvaniją. Tuo Vladas, tapęs Vladu III, nepasitenkino ir laukė progos, kada galės atsiimti Valachiją.
Drakula valdo Valachiją
Vladas III valdė Valachiją nuo 1456 iki 1462 metų. Jis pasistatė pilį ir įsikūrė Tirgovistėje (Tirgoviste). Tuo metu jis sėkmingai kariavo su turkais, tačiau 1462-aisiais turkai privertė jį pasitraukti į Transilvaniją.
Tada Vladą III ištiko dar ir asmeninė tragedija. Jo žmona, nenorėdama pasiduoti turkų vergijai, nusižudė šokdama nuo pilies kuorų į apačioje tekančią Argės (Arges) upę.
Pasitraukęs į Transilvaniją, Vladas III paprašė vengrų karaliaus pagalbos, tačiau šis, užuot padėjęs, pasodino Vladą III į kalėjimą, kuriame jis išbuvo 12 metų. Kalėjimas kalėjimui nelygus, nes tuo metu Vladas III sugebėjo vesti antrąjį kartą ir ne bet ką, o Vengrijos karališkosios šeimos narę, galbūt net pačią Vengrijos karaliaus seserį.
Žudymas dėl drausmės
Iš prigimties nepasitikėdamas žmonėmis, o ypač pirkliais ir bajorais, Drakula juos masiškai „maudavo ant kuolų“. Jaunystėje Vladas III buvo turkų paimtas įkaitu, iš kurių sužinojo apie kankinantį egzekucijos metodą – pasmeigimą. Kuolai būdavo netašyti ir ne visiškai smailūs…
Kai kada ant kuolo buvo pamaunama ir aukštyn kojomis. Drakulai nesvetimi buvo ir kitokie kankinimo būdai: odos nunėrimas, įkaitintų vinių kišimas į panages, ketvirčiavimas…
Žiaurumas Drakulai buvo būdingas: kalėjime, Vladas III gaudydavo peles ir mažus paukštelius, juos skersdavo ir maustydavo ant mažų kuoliukų.
Aukos, kurios susilaukdavo tokios baisios bausmės, dažniausiai būdavo nepatikimi bajorai, pirkliai, sukčiai, vagys ir kitokie nusikaltėliai. Drakula negailėjo ir paprastų žmonių. Bent kiek nusikaltęs valstietis iš karto buvo maunamas ant kuolo.
Maunami taip pat buvo ir tinginiai bei melagiai. Negailėjo Drakula ir vargšų bei luošių. Visa tai buvo daroma ne vien dėl liguisto pasitenkinimo, bet ir dėl to, kad Vladas III labai norėjo, kad jo valdomame krašte visi būtų sąžiningi, ištikimi valdovui ir sunkiai dirbantys ir padorūs žmonės. Dėl padorumo ant kuolo atsidurdavo ir nemažai moterų.
Tokiomis priemonėmis Drakula pasiekė neblogų rezultatų – sumažino nusikalstamumą šalyje. Pasakojama, kad Vladas Drakula, norėdamas įsitikinti, kad jo šalyje nebėra vagių, centrinės miesto aikštės viduryje prie šulinio pastatė didžiulę auksinę taurę, iš kurios visi galėjo gerti, tačiau ji nebuvo pavogta per visą Drakulos valdymo laikotarpį.
Tuščias kapas?
Antroji santuoka padėjo Vladui III ištrūkti ir 1476 metais jis atsikariavo savo gimtąją Valachiją.
Tačiau valdymo džiaugsmas truko neilgai. Vladas III, užkariaudamas savo tėvynę, išvijo turkų statytinį, o tai labai supykdė turkų sultoną, kuris su milžiniška armija atvyko keršyti. Dar tais pačiais metais įvyko mūšis, į kurį Vladas III tesurinko 4000 vyrų.
Mėginimas žūtbūt atgauti sostą Vladui III kainavo gyvybę: miške netoli Snatovo jam buvo surengta pasala. Į ją pakliuvęs Drakula puolė maldauti brolį pagalbos. Deja, brolis buvo slapta perėjęs turkų pusėn. Nukirsta Tepes‘o galva medaus statinėje buvo nugabenta turkų sultonui Mehmedui II ir pamauta ant… kuolo.
Archeologai, vykdydami kasinėjimus 1931m, kuomet buvo restauruojama bažnyčia, atvėrė kapavietę ir aptiko ten vandalizmo pėdsakų – šiukšlių ir asilo kaulų, tačiau čia nebuvo Vlado III palaikų.
Greta stovėjo kapas, kuriame ir gulėjo skeletas be kaukolės ir valdytojo drabužių likučiai. Drakula buvo perlaidotas 18-19 amžiuje, kai rumunų poetas Budai-Delianu parašė poemą “Čigoniada”.
Tariamas Drakulos kapas stūksojo priešais altorių, o tikrasis – po akmeninėmis grindų plytomis, čia įrengtas tam, kad visi einantieji mindytų Tepes‘o palaikus.
Informacijos šaltiniai: www.blogas.lt/wampyriukea; www.ithaca.edu; http://diskusijos.man.lt.
