Ir jis žino, kad po kelerių metų taps milijonieriumi!
Turtingi gauna viską
Neatsitiko, kaip tikėjausi. Neatradom dar vieno talentingo melagio, save vadinančio milijonieriumi. Vadimas nuoširdžiai prisipažįsta, kad išsvajotoji suma jam dar nepasiekiama. Tačiau stengiasi, daro viską, kad tik vieną dieną maudytųsi piniguose. Kam jam to reikia? „Būti turtingam smagu. Juk tik turtingi gauna, ko užsimanę!” – sako jis.
O kol kas Vadimas gyvena tėvams priklausančiame trijų kambarių bute Vilniaus Šeškinės rajone. Neypatingas tas jų būstas. Nei ten krištoliniai šviestuvai kabo, nei porcelianinis klozetas stovi.
Kol už lango pliusinė temperatūra, namuose Vadimas vienas. Dar pavasarį jo tėvai ir jaunesnė sesuo susikrovė daiktus ir išvyko gyventi į šalia Vilniaus esančią sodybą. Žiema, kai atšąla, šeimynėlė vėl sugrįžta į butą Šeškinėje.
Gyventi vienam Vadimui visai nebaisu. Nesiskundžia nei maisto stygiumi, nei purvinomis grindimis. Viskuo pasirūpina pats. “Ateitis – tai ne tik stora mano piniginė. Viskas daug paprasčiau. Nu va, kambarius gi reikia susitvarkyti… Kas bus, jeigu juos užleisiu, juk galiausiai viskas atsisuks prieš mane”, – filosofiškai pastabą apie tvarkingus namus paaiškina Vadimas.
Interviu planas
Labai jau rimtas šis pašnekovas. Net interviu davė tik susidaręs jo planą. Ant lapuko pasirašė, apie ką kalbėti, ko geriau nepasakoti, o ką būtina paminėti. Deja, ne pagal planą klausinėjom, tad Vadimo mėgstamo nuoseklumo neliko. Gal todėl jis ir apie pirmąjį kartą mums papasakojo, ir apie audringus vakarėlius, ir apie jo gyvenimo merginas… Bet viešai visko neskelbsime, gal iš tiesų po metų ar dvejų Vadimas taps įtakingu milijonieriumi…
Pradžių pradžia, arba centai ir vienas kitas litas
(Tai iš kur gi tas milijonas atsirasti turėtų?) „Na matai, esu toks žmogus, kuris visą laiką kažką daro. O labiausiai man sekasi „daryti” pinigus. Biznierius esu nuo prigimties. Būdamas penkerių pardavinėdavau kramtomos gumos lipdukus, vėliau kitokių būdų užsidirbti sugalvojau.
(Tau nuo mažų dienų pinigų trūko, pavalgyti negaudavai?) Ne, ne, ne! Pavalgyti visada būdavo, bet norėjosi savarankiškumo. Mačiau, kad tėvai eina į darbą, gauna atlyginimą, todėl pagalvojau, jog ir man reikia pinigų prasimanyti. Juk penkerių metų iš tėvų dar nė cento negaudavau. Va taip ir prasidėjo bizniukas, kuriame sukosi centai ir vienas kitas litas. Betgi čia tik baika buvo. Nuo penkiolikos pradėjau apie tikrus pinigus galvoti”.
Verslas ir pikti gruzinai
“Pirmą rimtą biznį pradėjau visai netyčia. (Kodėl netyčia?) Viskas prasidėjo nuo tėvų prašymo. Nusipirko jie vaizdo kamerą ir išvyko atostogauti, o grįžę suprato, kad kameros kasetė tik kamerai tinka. Tada tėtis įsigijo reikalingą techniką ir paprašė manęs perrašyti vaizdą iš vienos kasetės į kitą. Aš viską nesunkiai perpratau ir jau po kelių dienų profesionaliai dirbau perrašinėtoju.
(Tai kur šioje istorijoje pinigai pakasti?) Reikalas tas, kad tėvai labai dažnai ką nors filmuodavo, o aš jiems vis perrašinėdavau. Už tai jie man mokėjo, tad pagalvojau, kad ne tik jie galėtų duoti pinigų. (Dar ir sesutės paprašei?) Ne. (Juokiasi) Laikraštyje radau skelbimų, kuriuose reklamavo kasečių perrašymo paslaugas. Ten buvo ir kaina parašyta. Pamaniau, kad tokį darbą galėčiau perpus pigiau atlikti, todėl ir pats pasiskelbiau. Žinok, daug skambučių sulaukiau. Užsakymų turėjau kasdien.
Po penkių mėnesių susipažinau su panašia veikla užsiiminėjusiais žmonėmis. Pamanėm, kad kartu dirbti žymiai pelningiau: ir daugiau užsakymų priimti galėtume, ir viską greičiau atliktume.
Taip ir sukosi biznelis, kol konkurentai gruzinai grasinti pradėjo. (Gruzinai?) Nu. Ten tokie rusai gruziniškais veidais. Vaizdo kasečių perrašymu jie užsiiminėjo dar iki mūsų atėjimo į rinką, be to, tai darė dvigubai brangiau. Sužinoję, kad mūsų paslaugos pigesnės, tie gruzinai pagrasino susidorojimu. Tad nusprendėme viską baigti”.
Pirmasis automobilis
(Nors kiek užsidirbai?)(Bet juk buvai šešiolikos, negalėjai vairuoti…) Na taip, įgijau specialią vairavimo kategoriją ir tapau vairuojančiu verslininku. Šešiolikmečiu verslininku.
(Palauk, palauk… O kur šioje istorijoje mokykla? Ją tikriausiai senų senovėje buvai metęs?) Ne, mokyklos ir mokslų niekada neapleidau. Dirbau iš tiesų daug, bet ir pamokas tvarkingai lankiau. (Ar tikrai labai tvarkingai?) Gal ne visose pasirodydavau, bet mano rezultatai nenukentėjo. Visada buvau geras mokinys.
(Tai dirbdavai tik po pamokų?) Ai, visaip. Kartais ir naktimis pasėdėdavau. Man svarbiausia buvo uždirbti pinigų, būtent tai ir dariau. (Kaip į tokius tavo norus reagavo tėvai?) Jie labai šiuolaikiški, leido daryti, ką norėjau. Juk matė puikius rezultatus. (Gal tikėjosi, kad laikui bėgant visą šeimą išlaikysi?) Cha, cha, cha… Nemanau. Mano verslas jų akimis buvo savotiškas laiko praleidimas. Juk nesitryniau gatvėmis kaip kai kurie bendraamžiai”.
Pelninga „prekyba žmonėmis”
„Žlugus vaizdo įrašų bizniui nepasidaviau, ieškojau naujų pinigų „kalimo“ būdų. Taip atsitiko, kad visai atsitiktinai vienas draugas pasiūlė kartu važiuoti į Rygą. Ten jis turėjo dalyvauti estų rengtame forume dėl stojimo užsienyje. Draugelis pasakė, kad iš to galima neblogai uždirbti, tad nusprendžiau surizikuoti.
(Kuo rizikavai?) Na, reikėjo kelionę apsimokėti, o tai jau savotiška investicija. Juk tik septyniolikos buvau. Rygoje įsitikinau, kad iš tiesų kvepia dideliais pinigais. Man ir tam draugeliui estai pasiūlė prisijungti prie programos, kuri jaunus žmones skatina studijuoti užsienio universitetuose.
(Tai kur čia tie “dideli pinigai”?) Pinigai paslėpti giliau… Mums pasiūlė „verbuotojų” darbą. Turėjom surasti gerai besimokančių moksleivių ir juos įkalbėti vykti į užsienį. (Čia savotiška prekyba žmonėmis…) Na taip, galbūt. (Juokiasi) Tik vienas skirtumas – mūsų prekyba žmonėmis naudinga visiems. Tiek tiems, kuriuos pardavėm, tiek tiems, kurie pirko.
(Tai kiek už vieną “užverbuotąjį” gaudavot?) Tikslios sumos sakyti negaliu, bet žinok, pinigai dideli. Reikia tik netingėti. (Ką reiškia “netingėti”? Kaip tų gerai besimokančių moksleivių ieškojot?) Eidavom per mokyklas, ten dvyliktokams rengdavom seminarus, o po jų pasilikdavo tie, kuriuos viliojo mintis studijuoti užsienyje. (Daug tokių atsirasdavo?) Tikrai nemažai. Bet matai, vien noro neužtenka. Žmogus turi atitikti tam tikrus reikalavimus. (Kokie jie?) Svarbiausia – mokėti anglų kalba ir turėti tikslą gyvenime. (O pažymių knygelės rezultatai?) Jie irgi svarbūs, bet ne tiek. Užsienio šalyse jau taip yra, ten ne pažymiai, o žinios svarbiausia”.
Visi parduotieji – laimingi
(Tai kiek talentų į užsienio universitetus prastūmei?) „Sunku suskaičiuoti. Kasmet važiuojančių daugėja. (Nebaisu, kad Lietuvoje liks tik “lochai”?) O ko čia bijoti? Be to, aš taip nemanau. Moksleiviai, pasiryžę važiuoti į kitas šalis, vis tiek kažkada sugrįš į Lietuvą. Jie bus įgavę naudingų žinių, galbūt pasisėmę naudingos patirties.
(Lietuvoje viso šito gauti neįmanoma?) Gal ir įmanoma, bet daug sunkiau. Tai, ką siūlau aš su partneriu, yra visai kas kita. Mūsų studentais rūpinamasi, jie beveik viską gauna nemokamai. Ir svarbiausia: pamato kitokį pasaulį. (Kokių valstybių universitetams “parduodate” studentus?) Šešiems Danijos, dviems Anglijos, vienam Graikijos ir vienam Prancūzijos.
Laikui bėgant universitetų ir kitokių aukštųjų mokyklų skaičių didinsime. Mūsų partneriai estai jau pasirašinėja sutartis. (Domėjaisi, kaip sekasi tavo “prekėms”?) Su kai kuriais studentais net labai gerus ryšius palaikau. Dar nė vienas nesiskundė. (Tai kiek pinigų iš šito biznio susikrovei?) Daug. Va už lango stovi beveik dešimt tūkstančių kainavęs “mersas”. Spinta pilna rūbų… Na ir šiaip turiu grynųjų.
(Betgi stojimas į universitetus vyksta tik pavasarį. Tai šį verslą galima vadinti sezoniniu?) Būtent. Visus metus tokio darbo nepadirbsi… Nors gal ir galima, juk per metus daugiau žmonių surasčiau, bet kažkaip nesinori visada tą patį dirbti, užteks ir kelių mėnesių”.
Pinigų dalintojas
(O ką per kitus dešimt mėnesių veiki?) „Daug visokių papildomų darbelių susigalvojęs buvau. Va, pavyzdžiui, su Europos Sąjungos pinigais dirbau. (Kokiu būdu ten pralindai?) Vaikščiodamas per mokyklas susipažinau su daugybe žmonių, vieno jų dėka papuoliau į organizaciją, padedančią jauniems žmonėms.
(Ji tau padėjo?) Oi ne, atvirkščiai. Pradėjau dirbti toje organizacijoje, ji vykdė projektą, kuris jaunimui suteikė galimybę pradėti savo verslą. Aš buvau atsakingas už šio projekto reklamą. Už šešis tūkstančius litų turėjau padaryti, kad apie jį žinotų visos Lietuvos moksleiviai. (Na ir daug jaunųjų biznierių atsirado?) Tikrai netrūko. (Ir visiems pinigų davėt?) Oi ne. Ten toks tipo konkursas buvo. Pasiūlai idėją, po to komisija, kuriai priklausiau ir aš, sprendžia – duoti dešimt tūkstančių tavo biznio pradžiai ar ne. (Sau turbūt nemažą sumelę irgi pasiskyrei?) Ne, negalėjau savo idėjų remti. Juk buvau kitoje barikadų pusėje. Šis darbas nebuvo labai pelningas, bet užtat naudingas pažinčių prasme”.
Pirmasis bankrotas
„Bet negalėjau ilgai vienoje vietoje dirbti… Ir dar kai nedidelius pinigus moka. Tad su draugais atidarėm naktinį klubą. (Naktinį klubą?) Aha… Bet nelabai ilgai jis veikė. (Metus ir “kaput”?) Vieną vakarą… (Kas “vieną vakarą”?) Klubas dirbo vieną vakarą. Čia pats nesėkmingiausias mano biznis. (???) Na matai, beveik nemokamai gavome jau užsidariusio “Muzikinio angaro” patalpas, pasirašėme sutartis su alkoholio tiekėjais, gavome apšvietimo ir garso technikos, paleidome reklamą per radiją, nusamdėm barmenus, padavėjas, go-go šokėjas…
(Tai kas blogai?) Kažkaip nenusisekė mums… Klubo atidarymo dieną buvo žiauriai šalta. Už lango gal minus trisdešimt. Pati šalčiausia diena tą žiemą… O mums nuo tos dienos apyvartos viskas ir priklausė. Jeigu būtume gavę pelno, būtume dar daugiau gėrimų pripirkę, bet nieko neišėjo. Patyriau penkiolikos tūkstančių litų nuostolį. (Iš kur turėjai tokią sumą?) Iš kitų savo biznių. Bet kas iš to, po klubo atidarymo pinigų neliko.
Populiarus kebebų kioskas
„Bet esu iš tų, kurie nepasiduoda. Jau metai, kaip baigiau mokyklą, o į aukštąją kol kas nestojau, tad negalėjau sėdėti nieko neveikdamas. Sugalvojau naują verslą. Paskatintas vieno draugelio kalbų, sumąsčiau, kad Vilniuje, skirtingai nei Kaune ar kituose Lietuvos miestuose, nėra kebabinių.
(Ir kaip bankrutavęs biznierius tikėjosi gauti pinigų tokiam kioskui?) Klubo bankrotas įvyko žiemą, o juk pavasarį suklestėjo “prekyba studentais”… Pinigų vėl turėjau ir visus juos vėl investavau. Tik šį kartą ne vienas.
Savo idėja užkrėčiau vieną draugą, kuris irgi visokiais bizniukais užsiiminėjo. Na, tai abu savo pinigus sukišom, ir kebabų kioskas virto realybe. (Kiek viskas kainavo?) Penkiolika tūkstančių. Šitų pinigų užteko kioskelio nuomai, jo remontui, specialiems kebabų kepimo aparatams, na, ir pirmiesiems produktams. (Bankroto dar nepatyrėte?)Ne, ne, ne.. Šitas versliukas turėtų gerai suktis. Kiosko nuoma nebrangi, maisto produktai irgi už gerą kainą. O kebabai velniškai populiarūs.
(Kurioje vietoje tas tavo kioskas?) Prie pat mano namų. Gyvenu Šeškinėje, o šiame rajone kebabų kiosko dar nebuvo. Pagalvojęs, kad jo trūksta, neapsirikau – žmonės noriai perka, kartais net eilės nusidriekia. Šiuo metu kioskas dirba tik dieną, bet va jau yra grafikas ir naktinei pamainai. Jeigu viskas ir toliau taip gerai eisis, netrukus atsidarysim dar kelis kioskus. Atrodo, kad būtent taip ir bus”.
Pardavė net savo panelę
(Tu vis pasakoji apie darbus, atrodo, jog visiškai neturi laisvo laiko…) „Jo aš pakankamai turiu. Su draugais ir į klubą nueinam, ir gerą filmą pasižiūrim. Aišku, mano laisvalaikis irgi susijęs su darbu. Negaliu negalvoti apie kioską…
Juk bet kada man gali paskambinti ir pasakyti, kad baigėsi viena ar kita prekė. Be to, ir kebabų padažą pats gaminu… Kol šis versliukas tik įsivažiuoja, negaliu nei atostogauti, nei apie ką kitą galvoti.
(Merginą turi?) Turėjau, bet išsiskyrėm. (Kodėl?) Ai matai, ji buvo viena tų, kurią užsienio universitetams prastūmiau… (Net savo merginą pardavei?) Na nepardaviau, tiesiog taip išėjo, kad ji užsinorėjo. Aš nedraudžiau… (Likai be meilės…) Bus tų meilių. Kol esu jaunas, reikia pinigus kalti. (Daug ketini užkalti?) Na po metų, gal dviejų, turėsiu milijoną, o kas bus toliau – nežinau. Matyt, kažkur investuosiu. Nesąmonė tokią sumą sąskaitoje laikyti. Pinigai turi „vaikščioti“, tik tada juos didesnius gali pasidaryti”.
