Pamenu dieną, kai atsitiktinai Spotify muzikinė programėlė man parinko jo dainą. Prisipažinsiu, niekada neklausiau tokio stiliaus muzikos. Vaikystėje buvau pripratusi prie populiariausių dainų, augant, kai muzika pasisavino didžiąją dalį mano gyvenimo, įsimylėjau indie rock stilių. Dabar, kai man dvidešimt dveji, muzika – gyvenimas. Dainos primena įvairius gyvenimo etapus ir potyrius, o kai manęs paklausia, kokią muziką mėgstu, atsakau, jog ji priklauso nuo mano nuotaikos, nors geriausias dainas dažniausiai randu atsitiktinai.
Taigi, taip pagal Spotify parinkimą, atsitiktinumo ir lemties vedina, jau pora metų klausausi Omertos dainų. Jos priverčia pajausti, suprasti, jog gyvename tik kartą ir negalime prarasti duodamų galimybių. Tad paimkite šią progą pažinti grupės Omerta vokalistą.
Kaip apibūdintum save?
Turiu keletą frazių, kurios atskleidžia mano charakterio savybes, apibūdina mane kaip žmogų. Esu ramus, bet ne lėtas, laikau save griežtu, tačiau teisingu. Tai – pagrindinės savybės, kurias išskirčiau.
Kokia Tavo pažintis su muzika?
Muzika pradėjau domėtis dar vaikystėje. Dažnai klausiausi bei domėjausi įvairia muzika, tačiau vieną dieną atradau repo muzikos žanrą ir pradėjau domėtis bei gilintis į hiphopo kultūrą.
Kaip prasidėjo Tavo – Omertos karjera? Kodėl sceninį vardą pasirinkai būtent tokį?
Viskas prasidėjo 2000 metais. Tuomet Lietuvoje atsirado pirmieji lietuviško repo forumai. Juose rašiau straipsnius apie šio muzikos žanro atlikėjus, hiphopo kultūrą, teko versti informaciją iš užsienio kalba rašytų šaltinių. Tai buvo mėgėjiška veikla, tačiau aš ja susidomėjau ir norėjau prisidėti prie šios kultūros vystymosi Lietuvoje. Vykdant šią veiklą taip pat rašiau įvairius tekstus, kuriuos galima vadinti dainomis, tačiau pirmą kūrinį įrašiau tik po 5 metų. Pasakojant mano – Omertos – atsiradimo istoriją, galiu prisipažinti, jog tuo rašymo laikotarpiu skaičiau daug Mario Puzo romanų, o juose dažnai minimas žodis buvo „omerta“. Sicilijos mafijos suvokimu, šis žodis traktuojamas kaip tylos įžadai arba garbės kodeksas. Ilgai studijavau, aiškinausi šio žodžio reikšmę, kol supratau, kad jis man simbolizuoja mano vertybinį pamatą. Teko nagrinėti daug įvairių šaltinių, kad galėčiau būti garantuotas jo reikšme. Kai kurie šaltiniai teigė, kad šis žodis kilęs iš lotynų kalbos, kuris reiškia „kuklumą“, kiti – „būti vyru“. Šio žodžio apibūdinimus pritaikiau sau ir gavau savo reikšmę – Omerta.
Muzika – nuolatinis darbas ar hobis?
Muzika tai – du viename. Darbas ir malonumas. Turiu prisipažinti, jog muzikanto pasaulis nėra lengvas. Jis kupinas sunkių, nemalonių akimirkų, tačiau visa tai yra neatsiejama šou dalis. Prie tokio gyvenimo būdo reikia prisitaikyti, priimti jį kaip savaime suprantamą reiškinį ir toliau siekti savų tikslų.
Jei muzika ne pagrindinė veikla, kuo užsiimi be jos?
Muzika nėra mano pagrindinė veikla, tačiau kokia ji, palikime paslaptyje. Dirbu atsakingą, stabilų darbą, kuris padeda man išlaikyti finansinį, emocinį balansą bei discipliną.
Kas Tau yra daina?
Daina – mano autoportretas. Jomis visada stengiuosi išreikšti, kas slypi manyje, kad pats suprasčiau, kas aš esu.
Kokias istorijas pasakoja Tavo dainos, ar įkvėpimo semiesi iš realių gyvenimiškų įvykių?
Mano kuriami tekstai gimsta iš aplinkos. Tokių dalykų kaip : suvokimo, supratimo, nuojautos, įžvalgų, pojūčio, pykčio, meilės, laimės ir skausmo. Visi šie dalykai sugula į mano kūrinius, taip atsiranda jausmingumas, jautrumas. Prisipažinsiu, nėra lengva stovėti ant scenos tokiam „nuogam“.
Lietus ar saulė?
Saulė.
Akustika ar remix?
Akustika.
Miškas ar miestas?
Miestas.
Vintage ar modernizmas?
Vintage.
Smėlis ar laukai?
Smėlis.
