Besirengdami spalvingiausiam metų koncertiniams šou „80’s/90’s Mega Hits“, jo dalyviai pasidalijo istorinėmis nuotraukomis ir prisiminimais. Pabandykite atspėti, kurioje nuotraukoje kuris? Ir paskaitykite, ar atsimenat tą patį, ką Jeronimas Milius, Karina Krysko, Aistė Lasytė ar Dainotas Varnas? O gal gimėte vėliau ir, kaip Iglė, žavitės devyniasdešimtaisiais iš filmų ir nuotraukų? Arba klausydamiesi to meto megahitų?
Iglė: „Spėjau įšokti į devyniasdešimtuosius, bet gyvais prisiminimais, deja, negaliu dalintis. Nes tik vienerius metus tame dešimtmetyje praleidau. Norėčiau būti gimusi daug anksčiau nei 1999-aisiais, nes kiek žiūriu įvairių filmų ar klausau dainų, viskas man atrodo ir skamba daug geriau tais laikais! Apranga išvis buvo nereali, mano akimis, labai net stilinga. Ne veltui viskas dabar grįžta į madą: ir drabužių stilistika, ir muzika. Mano tėvai mėgo klausytis madingos muzikos, todėl mane jau buvo nuo mažens supažindinę su: you’re my heart you’re my soul, no no no limit, touch by touch ir panašiais to meto superhitais. Šiandien man visa ta muzika – legendinė, todėl manau, kad koncertas „80’s/90’s Mega Hits“ bus pats linksmiausias ir stilingiausias metų renginys, o ir kompanija susirinko nereali. Laukia nepaprastas šou“.
Karina Krysko: „Buvau paauglė. Daug visokių keistų ir juokingų dalykų yra užstrigę atminty iš tų laikų…Tarkim, šukuosenos! Tos, kai iš kirpčiukų darydavo tramplinus. Apranga buvo atominė. Nelabai buvo lengva rasti stilingų drabužių, arba, jei ir buvo kur kooperatyvuose nusipirkti, nebuvo paprasta tą svajonę įgyvendinti: kainos pagal to meto uždarbį buvo nesveikai didelės, o sąžiningai gyvendamas tuo metu pinigų madai retas galėjo skirti. Pamenu, vienu metu visos vaikščiojom su tokiom ryškių spalvų timpomis. Visos žvaigždės tuo metu rengėsi panašiai, todėl kopijuodavom jas, kaip tik galėjom ir įstengdavom. Aišku, pažiūrėjus į nuotraukas, šiandien galiu daryti išvadą, kad atrodėme… įdomiai. Bet pačios sau tada būdavom labai gražios ir madingos“.
Jeronimas Milius: „Gimiau 84-tais, kai mobiliakų dar nebuvo. Kompai atsirado kiek vėliau – labai lėti su dar lėtesniu ir be proto brangiu internetu. Žiūrėdavom, kaip žaidžia draugas, ir patarinėdavom jam. Tai prilygo žaidimui pačiam. Muzikos klausydavom iš kasečių. Pirataudavom, jog galėtumėm turėti įrašų. Vėliau, pamenu, vyko pirmosios diskotekos mokyklose, tarprajoniniai konfliktai bei muzikinės-kultūrinės mados: repas, reivas, šokių muzikos užuomazgos ir jas lydėjęs aprangos stiliaus karnavalas. Labiausiai keliantis nostalgiją dalykas – žmonės bendravo visur gyvai ir realiai. Atsirasdavo daugiau draugysčių, nebuvo už ko slėptis. Susitardavom susitikti ir susitikdavom net neturėdami mobiliako. Tėvai negalėdavo paskambinti ir patikrinti, ar mums viskas gerai, bet mums buvo gerai. Reikėjo daugiau fantazijos, kad susigalvotume, kaip leisti laiką, bet ji vystėsi, skatino kūrybiškumą. Daug laiko leisdavom lauke su draugais, medžiuose, nebaigtose statybvietėse, ant dviračio, riedučių ir riedlenčių“.
Aistė Lasytė: “Kai atėjo 1990, man buvo treji. Būdama dar visai „pyplė“ buvau išmokyta daugybės dainų ir eilėraščių, ypač kalėdinių. Turėjom pianiną, kurį 90-aisiais pradėjau „čiupinėt“. Mano vaikystė įrašyta į juostas. Turėjome juostinį magnetofoną ir tėvai mėgo įrašinėti: ir dainas, ir šventes, ir kalbas, ir pykčius. Nebežinau, ar taip gerai viską atsimenu iš tų juostų (visos išlikę), ar tiesiog iš galvos. Neturėjom nei kompiuterių, nei telefonų, tik televizorių „Šilelis“. Nors įdomiau buvo eiti į tikrąjį šilelį. Labai stipriai atsimenu vaikystės žiemas, kai sniegas ne iki kelių, o iki kaklo. Rogės, kalėdinė eglutė su dūžtančiais žaisliukais (be kurių neapsieina ir dabartinės mano šventės), mamos balta mišrainė, tečio (be ė!) „stiliovas“ treningiukas. Vėliau, kai jau lankiau mokyklą ir turėjom muzikinį centrą su kompaktiniais diskais, visu garsu pasileidę 80-ųjų ir 90-ųjų hitus, šokdavom ir siautėdavom po visus namus. Turėjau „Ace of Base“ ir panašių kompaktinių diskų. Todėl 2019-ųjų metų „80’s/90’s Mega Hits“ koncerte jaučiuosi visiškai savo rogėse… ir dar žiemą… ir dar per Kalėdas bei Naujuosius“.
Dainotas Varnas: „Buvau visai mažas, gal kokių penkerių, todėl ryškiausias 90-ųjų prisiminimas – „laikrodukai“ su saldainiais ciferblato viduje ir kramtomoji guma „Love Is“. Tokie saldūs mano vaikystės simboliai. Labai gerai menu kasetinį magnetofoną, kurį turėjo tėvai ir pačias kasetes, į kurias jie įrašinėjo muziką iš radijo, o paskui leisdavo. „I just called to say I love you“, – dainuodavo Jason Donovan, ir ši daina man labiausiai įstrigo į atmintį iš tų metų“.
„80’s/90’s Mega Hits“ finaliniai šou su Mantu Bartuševičium: gruodžio 26 d. – Kaune, „Žalgirio“ arenoje; 31 d. – Vilniuje, „Siemens“ arenoje.
„80’s/90’s Mega Hits“ šventiniai koncertai: gruodžio 8 d. – Panevėžyje, 18 d. – Klaipėdoje.
