Virginija Kanaukaitė, soc. tinkluose labiau žinoma „Fun Dining“ vardu, po dešimt metų trukusių karjeros klajonių, save atrado privačios šefės vaidmenyje. Geriausią pasaulyje laikomą kulinarijos mokyklą École Ducasse baigusi bei viename prestižiškiausių restoranų pasaulyje „Noma“ besistažavusi Virginija iš užsienio atsivežė įsitikinimą, kad viskas iš tikrųjų yra paprasčiau, negu mums atrodo. Apie savo kelią, dabartinį gyvenimą bei maisto kultūrą Lietuvoje Virginija pasakoja toliau.
– Jūsų Instagram‘e parašyta: „Privati šefė po dešimties metų klajonių kitose karjerose“. Kokios buvo tos klajonės?
– 2014 metais baigiau mokyklą ir norėjau įstoti į profesinę mokyklą, bet persigalvojau. Įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur studijavau meno vadybą. Visi pirmi darbai buvo asistente renginiuose. Pats pirmas darbas buvo Filharmonijoje, vėliau dirbau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Dirbau ir reklamos pardavėja vestuvių žurnale, muitinės tarpininke, nuomodavau privačius lėktuvus, organizavau verslo renginius. Metus pasimokiusi akademijoje, supratau, kad tai ne man, bet norėjosi baigti, tai įstojau dar į vakarines studijas kolegijoje. Tris metus studijavau per du universitetus ir pilnu etatu dirbau. Paskutiniai darbai buvo pardavimuose, su Youtube projektais ir papildomai pradėjau dirbti aukle ir gaminti vienai šeimai. Ir tada viskas taip sukrito, kad visiškai netikėtai įstojau į career changer (liet. karjeros keitimas) kursą École Ducasse mokykloje ir išvažiavau į Paryžių.
– Iš kur buvo tiek noro ir motyvacijos vis kažką keisti?
– Neturiu daug kantrybės gyvenime laukti. Jeigu man kažkas netinka, aš nematau reikalo likti ir galvoti, kad pasikeis. Nebuvo jokios darbo vietos, kurioje aš būčiau išdirbusi daugiau, nei šešis mėnesius. Dažniausiai būdavo taip, kad tu ateini, greit visko išmoksti ir prasideda monotonija. Aš blogai jaučiausi ir nemačiau reikalo likt. Nes būna žmonių, kurie ar santykiuose, ar darbe įstringa ir turi kantrybės laukti. Mano būdas ne toks. Aš noriu lėkt ir lėkt. Nesmagu, nefaina – viskas.
– Meilė maistui atsirado dar vaikystėje, bet vis dėlto dešimt metų karjera judėjo kita linkme. Kaip supratote, kad reikia sieti gyvenimą su maistu?
– Nebuvo taip, kad reikia. Aš tiesiog visą laiką norėjau ir visą laiką gaminau. Labai nemėgstu naktinio darbo, tai čia priežastis, kodėl nėjau dirbti į restoranus. Nors atrodė, kad daug žinau, nes visą laiką domėjausi, daug skaitydavau, bet drąsos trūko. Turiu draugų šefų, pas kuriuos nuėjusi, mačiau, kad teoriškai taip, kaip jie kažką daro, neturėtų būti, bet nebuvo drąsos pasakyti apie tai, nes nepasitiki savimi, nebaigei jokių mokslų. Kai atėjo laikas priimti sprendimą dėl Paryžiaus, draugas sakė „nėra ko laukti, varyk ir viskas“.
– Ar buvo aplinkybių, kurios stabdė nuo važiavimo mokytis į Paryžių?
– Pinigai, nes labai brangus malonumas yra studijuoti. Galvojau, kaip reikės prasisukti. Bet labai padėjo aplinka. Netgi tokiame lygyje, kad iš pradžių išvažiavau su savo geriausiu draugu, kuris gali dirbti nuotoliu. Su juo du mėnesius gyvenome „Airbnb“ – kol radau butą – nes tik taip galėjau sau leisti ten būti. Paryžiuje labai sunku yra išsinuomoti butą. Manau dauguma žmonių važiuotų studijuoti kur tik nori, jeigu turėtų finansų.
– Kas labiausiai įsiminė iš studijų?
– Kad viskas yra daug paprasčiau, nei man atrodo, ir žmonių gerumas.
– Studijos buvo tikrai labai intensyvios. Kas buvo sunkiausia?
– Sunkiausia buvo važiuoti į mokyklą, nes Paryžius yra didelis, o mokykla yra beveik prie Versalio, tai ji net nesiskaito Paryžiuje. Čia kaip nuo Vilniaus būtų koks Vievis. O aš gyvenau arčiau centro. Kelionė į vieną pusę nuo namų iki mokyklos trūko pusantros valandos. Einu keturiasdešimt penkias minutes, važiuoju keturiasdešimt penkias minutes ir dar einu dešimt minučių. Ir taip pirmyn atgal. Dvi savaites buvo kursas, kai septintą ryto tu jau turi būti vietoje. Tuomet turi keltis pusę penkių, kad spėtum į paskaitas. Režimas labai sunkus, nuo miesto pavargsti labai. Bet visa kita labai smagu, kai tau tai patinka.
– Po studijų stažavotės Kopenhagoje, restorane „Noma“, kur intensyvumas ir tempas tikrai nesumažėjo. Kaip užtekdavo ir fizinių, ir emocinių jėgų ištverti?
– Kai aš atvažiavau, aš žinojau, kada baigiasi sezonas ir žinojau, kada man baigsis praktika. Jeigu būčiau su neterminuotu kontraktu, nežinau, ar būčiau ištvėrusi. O čia žinojau, kad reikia atbūti ir tuo pačiu norėjau tą praktiką atbūti ir visko išmokti. Pirmą savaitę, po poros dienų, atsimenu, galvojau „o Dieve aš galiu čia būti, galiu kraustytis į Daniją“. Buvo labai nuostabu. Bet tada pabaigiau tą savaitę ir supratau, kad ne, aš taip negalėčiau gyventi. Bet „Noma“ buvo gyvenimą keičianti patirtis.
– Kokias svarbiausias patirtis atsivežėte su savimi?
– Vėlgi, kad viskas yra daug paprasčiau, nei mums visiems atrodo. „Noma“ man atrodė labai tolima. Aš ją lyginau su Holivudu, su Beyoncé, the highest high (liet. aukščiausias lygis). Ir nuvažiavusi pamačiau, kad viskas daug paprasčiau. Nors ir sudėtingi patiekalai, sudėtingi žmonės, komanda labai didelė. Bet priėjimas prie žmogaus – kuo paprasčiau, tuo geriau. Ir bendravimas su svečiu paprastas, ar ateis karalienė, ar žmogus iš gatvės. Jie vienas su kitu elgiasi vienodai. Nesvarbu nei tavo statusas, nei įsivaizdavimas apie maistą. Tiesiog skanu, maloni patirtis ir viskas.
– Kaip atrodo privačios šefės diena?
– Jeigu turiu užsakymą, tarkim, vakarienę, dažniausiai pradedu ruoštis dieną prieš. Atsikeliu ryte, visada sau pasidarau labai gerus pusryčius. Tuomet pasidarau prekių planą, surašau visus žingsnius, ką turiu padaryti prep‘ui (liet. pasiruošimui). Susirašau visų patiekalų sudedamąsias dalis, išskiriu ingredientus, kuriuos reikia nupirkti. Tuomet važiuoju apsipirkti. Apsipirkimas užtrunka maždaug dvi valandas, nes dažniausiai važiuoju į keturias skirtingas vietas. Tada nuvažiuoju pas žmones, kuriems gaminsiu ir prep‘inu. Sunkiausia mano darbo dalis ta, kad nuvažiavus gaminti pas kitus žmones, kai prasideda vakarienė, visi turi labai daug klausimų. Mano atsakymai priklauso nuo pasiruošimo, nes jeigu reikės daug dirbti, negalėsiu bendrauti ir atsakyti į klausimus. Tai prep‘as yra 90 procentų sėkmės.
– Tikriausiai visuomenėje dažnai galvojama, kad šefai sau gamina labai įmantrų ir gražų maistą. Ar tai tiesa?
– Sau? Kaip tik ne. Gal aš esu blogas pavyzdys, bet jeigu gyvenčiau viena, neturėčiau šeimos, valgyčiau virtus kiaušinius, žirnelius ir duoną su sviestu. Daugiau man nieko nereikia. Bet negyvenu viena, turiu tinklaraštį ir labai daug draugų, kuriuos reikia maitinti. Dažniausiai gaminu tai, kame noriu pasibandyti. Sugalvoju receptą ir reikia gaminti. Tai per vieną savaitę galiu gaminti ir valgyti tą patį keturis kartus, kol man viskas išeis. Tik pusryčiai man yra šventa. Kiaušiniai, sumuštiniai, salotos, košės, kruopos, bet padarau viską taip, kad būtų fancy (liet. įmantriai). O kaip visa kita dienoje susidės, nesvarbu.
– Be kokių patiekalų ar produktų neįsivaizduojate savo gyvenimo?
– Galiu pasakyti tiek, kad nevalgau paprikų. Visą kitą valgau. Mano mėgstamiausios daržovės yra baklažanas ir žirneliai, visomis formomis. O neįsivaizduoju gyvenimo be sviesto ir kiaušinių, dėl ko negaliu aptarnaut veganų. Man labai daug kas neišeina be sviesto ir kiaušinių.
– Kokios virtuvės maistą labiausiai patinka ruošti ir valgyti?
– Valgyti – japonų, labai patinka sušiai. O ruošimas visą laiką keičiasi, nes visi nori skirtingų dalykų. Dabar stengiuosi negaminti prancūziškos virtuvės, nes prisidariau Paryžiuje, tai reikia pertraukos. Dažniausiai šiuo metu būna Vidurinieji Rytai. Žmonės šito prašo, nes toks trend’as, tokia mada.
– Be privataus šefavimo jau esate surengusi ir pop-up vakarienę. Tai laikina, vieną kartą vykstanti vakarienė. Ar tiesa?
– Aš tai pavadinčiau renginiu, maisto valgymo renginiu. Vieną kartą gaminu kažką viešai, žmonės gali nusipirkti bilietą ir ateiti pavalgyti, nes ne visi gali sau leisti, kad šefas gamintų pas juos namie.
– Kaip nusprendžiate, ką tokiai vakarienei paruošti?
– Pirmą kartą darėme su draugu, tai buvo labai aiškiai pasiskirstyta. Pirmiausia aš pasakiau, ką noriu gaminti, kas man yra skanu, ką atradau savo virtuvėje. Tada mes atsirinkom patiekalus ir jis prie jų pridėjo kažką nuo savęs. Antrą vakarienę darysiu su kursioku Giorgio iš Sicilijos. Vėlgi, jis man atsiuntė, ką nori daryti iš savo pusės, o aš dabar ieškau detalių, kaip viską paturbinti ir padaryti labiau fine-dining. Vienai dar nepavyksta pop-up rengti, nes reikia daug investicijų ir svečiui būtų labai brangu ateiti.
– Kaip vertinate Lietuvos valgytojus?
– Lietuvoje situacija atrodo labai gerai. Lietuviai yra turtingi žmonės, labai daug keliauja, labai daug yra matę, daug ragavę. Kartais juos sunku nustebinti. Ir visi mano klientai džiaugiasi, kad aš pagaminu tai, ką jie nori, ir mes apie tai šnekam ir diskutuojam, nes jau yra išlavintas skonis.
– Iš kur semiatės įkvėpimo, inspiracijos receptams?
– Skaitau daug receptų knygų, iš kurių vieną sujungi, kitą sujungi ir kažkas išeina. Patinka ir realybės šou žiūrėti, kur gamina maistą. Daug ką stebiu socialiniuose tinkluose, ir, aišku, ateina iš aplinkos. Labai dažnai klausiu draugų, ką jiems pagaminti. 90 procentų sako „nežinau“, tuomet pradedu klausinėti kas patinka, ko nevalgo. Tada pradedi daryti pagal žmones ir atsiranda nauji receptai.
