Liepos vidurys – pats agurkų sezono įkarštis. Daržuose ir šiltnamiuose derlius renkamas kone kasdien, virtuvėse ruošiamos salotos, šaltibarščiai, rauginami bei marinuojami agurkėliai. Neatsitiktinai būtent liepos 14-ąją Lietuvoje minima Agurkų diena.
Ši vasariška šventė ypač svarbi Kėdainiams – kraštui, nuo seno vadinamam Lietuvos agurkų sostine. Tačiau ar žinojote, kad kasdien valgomas agurkas botanikos požiūriu nėra daržovė? O kad netaisyklingą jo formą kartais lemia per mažas bičių aktyvumas?
Agurkų dienos proga pateikiame 14 įdomių faktų apie vieną mėgstamiausių vasaros gėrybių.
1. Liepos 14-ąją Agurkų diena paskelbė Kėdainių kraštas
Idėja pagerbti agurkų augintojus Kėdainiuose gimė dar 1997 metais. Liepos vidurys pasirinktas neatsitiktinai – tuo metu prasideda gausiausias agurkų derlius ir aktyvus jų konservavimo sezonas. Nuo 2021 metų Kėdainių kraštas liepos 14-ąją skelbia oficialia vietos Agurkų diena.
Šią dieną rengiamos agurkų degustacijos, turgeliai, receptų konkursai ir įvairios pramogos, primenančios apie ilgametes krašto daržininkystės tradicijas.
2. Agurkai Kėdainiuose auginami jau kelis šimtus metų
Kėdainiai agurkų sostine vadinami ne vien dėl šiuolaikinių festivalių. Oficialioje savivaldybės informacijoje nurodoma, kad agurkų auginimas šiame krašte minimas jau XVII amžiuje – maždaug nuo 1674 metų, karaliaus Jono Sobieskio laikų. Vėliau šis verslas klestėjo carinės Rusijos laikotarpiu, tarpukariu ir sovietmečiu.
Derlingos Nevėžio slėnio žemės ir arti buvę prekybos keliai padėjo agurkų auginimui tapti svarbia vietos ūkininkų veikla.
3. Botanikos požiūriu agurkas yra vaisius
Virtuvėje agurką vadiname daržove, nes jis nėra saldus ir dažniausiai naudojamas salotoms bei pikantiškiems patiekalams. Tačiau botaniškai agurkas yra vaisius: jis išsivysto iš žiedo mezginės ir jo viduje yra sėklų.
JAV žemės ūkio departamento apibrėžime taip pat pažymima, kad agurkai kulinarijoje priskiriami daržovėms, nors jų valgomoji dalis botaniškai laikoma vaisiumi.
4. Agurkų protėviai kilę iš Azijos
Manoma, kad valgomasis agurkas – Cucumis sativus – kilo Indijos subkontinente arba pietinėje Himalajų papėdėje. Moksliniuose šaltiniuose nurodoma, kad Indijoje agurkai auginami mažiausiai 3000 metų, nors jų prijaukinimo istorija gali būti dar senesnė.
Iš Azijos agurkai palaipsniui pasklido į Artimuosius Rytus, Europą, o vėliau buvo atvežti ir į Ameriką.
5. Artimiausi jų „giminaičiai“ – moliūgai, melionai ir arbūzai
Agurkai priklauso moliūginių, arba Cucurbitaceae, šeimai. Jai taip pat priskiriami moliūgai, cukinijos, įvairūs melionai, arbūzai ir dekoratyviniai moliūgėliai.
Nors visi šie augalai turi panašių žiedų ir dažnai auga ilgomis vijoklinėmis virkščiomis, agurkai paprastai nesikryžmina su moliūgais, cukinijomis, arbūzais ar melionais. Skirtingos agurkų veislės gali apsidulkinti tarpusavyje, tačiau tai svarbiausia tik tada, kai planuojama rinkti sėklas kitų metų derliui.
/ Shutterstock
6. Daugiau kaip 95 procentus agurko sudaro vanduo
Žalias, su žievele valgomas agurkas sudarytas iš maždaug 95,2 procento vandens. Dėl šios priežasties jis yra gaivus, traškus ir ypač mėgstamas karštomis vasaros dienomis.
Vis dėlto agurkas nepakeičia geriamojo vandens – jis gali tik papildyti įvairią mitybą ir kartu su kitais produktais padėti gauti daugiau skysčių.
7. 100 gramų agurkų turi vos apie 15 kilokalorijų
Agurkai yra vienas mažiausiai energinės vertės turinčių šviežių produktų. USDA duomenimis, 100 gramų žalio agurko su žievele turi maždaug 15 kilokalorijų, apie 3,6 gramo angliavandenių ir labai mažai riebalų.
Tačiau galutinė patiekalo energinė vertė priklauso nuo to, su kuo agurkai patiekiami. Grietinė, majonezas, aliejus ar saldus marinatas gali ją gerokai padidinti.
8. Valgome dar visiškai nesunokusius agurkus
Traškūs žali agurkai paprastai nuskinami dar botaniškai nesubrendę. Palikti ant augalo jie toliau didėja, jų žievė kietėja ir gelsta, o sėklos tampa stambios bei kietos.
Daržininkystės specialistai rekomenduoja agurkus skinti, kol jie neperaugo, nes jauni vaisiai būna geriausios tekstūros ir skonio. Reguliarus derliaus rinkimas taip pat neleidžia augalui visos energijos skirti sėklų brandinimui.
9. Marinuoti agurkėliai nėra kita daržovė
Marinuoti ir rauginti agurkėliai gaminami iš tų pačių valgomųjų agurkų, tačiau dažnai pasirenkamos specialios mažavaisės veislės. Jos būna tvirtesnės, turi plonesnę žievelę ir patogų konservuoti dydį.
Žodis „gherkin“ dažnai vartojamas mažam marinuojamam agurkui apibūdinti, nors tikrasis Vakarų Indijos agurkėlis yra atskiras, artimas valgomojo agurko giminaitis.
Rauginimas ir marinavimas taip pat nėra tas pats. Rauginant skonį ir rūgštumą sukuria mikroorganizmų veikla, o marinuojant dažniausiai naudojamas actas.
10. Ant vieno augalo gali augti vyriški ir moteriški žiedai
Daugelis tradicinių agurkų veislių ant to paties augalo formuoja atskirus vyriškus ir moteriškus žiedus. Moterišką žiedą lengva atpažinti – po jo vainiklapiais matomas mažas, dar neišsivystęs agurkėlis. Vyriško žiedo apačioje tokio sustorėjimo nėra.
Žiedadulkės iš vyriško žiedo turi patekti ant moteriško žiedo, kad vaisius pradėtų tinkamai augti.
11. Pirmieji žiedai dažnai būna vien vyriški
Daržininkai kartais sunerimsta, kai agurkai gausiai žydi, tačiau vaisių nėra. Dažnai tai visiškai natūralu – pirmieji ant augalo pasirodę žiedai paprastai būna vyriški ir po žydėjimo nukrinta.
Moteriški žiedai, iš kurių formuojasi agurkai, dažniausiai pasirodo šiek tiek vėliau. Žiedų santykiui įtakos gali turėti veislė, temperatūra, augalo amžius ir patiriamas stresas.
12. Kreivas agurkas kartais signalizuoja prastą apdulkinimą
Neįprastai susiaurėjęs, išlinkęs ar viename gale storesnis agurkas nebūtinai yra kitokios veislės. Tokią formą gali lemti nepakankamas žiedo apdulkinimas.
Kai apvaisinama tik dalis sėklapradžių, atskiros vaisiaus vietos auga nevienodai. Todėl gali susiformuoti kreivas ar deformuotas agurkas. Lietingas, šaltas arba itin karštas oras sumažina bičių aktyvumą ir gali pabloginti derliaus kokybę.
Toks agurkas dažniausiai vis tiek yra tinkamas valgyti, jeigu nėra ligos ar puvinio požymių.
13. Kai kuriems agurkams apdulkinimo visai nereikia
Šiltnamiuose dažnai auginamos partenokarpinės agurkų veislės. Jų vaisiai gali formuotis be apdulkinimo, todėl viduje būna visai be sėklų arba turi tik minkštas, menkai išsivysčiusias sėklas.
Tokios veislės ypač patogios uždaruose šiltnamiuose, kuriuose gali trūkti vabzdžių apdulkintojų. Kai kurias partenokarpines veisles net rekomenduojama saugoti nuo apdulkinimo, nes patekus žiedadulkėms vaisiuose gali pradėti formuotis sėklos ir pakisti jų forma.
14. Kartų skonį sukelia natūralūs augalo junginiai
Kartais šviežias agurkas būna nemaloniai kartus, ypač ties koteliu ir po žievele. Kartumą sukelia natūralūs junginiai, vadinami kukurbitacinais. Jų kiekis gali priklausyti nuo veislės ir augimo sąlygų.
Augalui patyrus stresą dėl karščio, sausros, netolygaus laistymo ar kitų nepalankių sąlygų kartumas gali sustiprėti. Kukurbitacinai taip pat vilioja kai kuriuos agurkinius lapgraužius, todėl šie vabzdžiai noriai maitinasi moliūginių šeimos augalais.
Jeigu agurkas neįprastai ir stipriai kartus, jo geriau nevalgyti.
Kaip agurkus laikyti, kad ilgiau išliktų traškūs?
Agurkai mėgsta vėsą, tačiau yra jautresni šalčiui, nei daugelis mano. Profesionaliam laikymui tinkamiausia maždaug 10–12,5 °C temperatūra. Ilgiau laikomi labai šaltame šaldytuve jie gali pradėti vandeningėti, minkštėti ar gesti.
Agurkai taip pat labai jautrūs etilenui – nokimą skatinančioms dujoms. Todėl jų nereikėtų laikyti šalia bananų, melionų ir prinokusių pomidorų: nuo etileno agurkai greičiau gelsta ir genda.
Namuose agurkus geriausia laikyti neplautus, sausus ir atokiau nuo šalčiausios galinės šaldytuvo sienelės. Nuplauti juos reikėtų prieš pat valgant ar gaminant.
Agurkas – paprastas, tačiau kupinas staigmenų
Agurkai mūsų virtuvėje tokie įprasti, kad retai susimąstome apie jų istoriją ir biologiją. Tačiau ši vasaros gėrybė slepia ne vieną įdomybę: ji botaniškai yra vaisius, auginama tūkstančius metų, gali užmegzti besėklius vaisius be apdulkinimo, o jos formą kartais nulemia bičių darbas.
Liepos 14-oji – puiki proga paragauti šviežio lietuviško agurko, pasiruošti gaivių salotų, užraugti pirmąjį stiklainį žiemai arba aplankyti Kėdainius – kraštą, kuriame agurkų tradicijos gyvuoja jau kelis šimtmečius.
