Prieš kelias dienas įsivėliau į pokalbį apie vaikų auklėjimą. Diskutuojančių žmonių buvo keli, tad išryškėjo dvi skirtingos pozicijos. Viena pusė sakė, kad svarbiausia vaiko nepergirti – jam nupiešus popieriaus lape brūkšnį, nereikia šaukti: „Tu – didis tapytojas!“ Reikia palaikyti discipliną, skatinti vaiką tobulėti, visada priminti, kad yra labai daug už jį geresnių.
Kita pusė sakė, kad tik palaikyme yra atsakymas. Žinoma, nubrėžus brūkšnį nereikia šaukti: „Tu – didis tapytojas!“, bet galima nuoširdžiai tarstelėti: „Aš gal nelabai suprantu šių dalykų, bet jeigu tau tai patinka – tęsk. Tai gali išsivystyti į nuostabius pasiekimus.“ Tad ginčijomės išgalvodami vis naujus argumentus. Nors palaikiau antruosius, tačiau ir pirmąją grupę supratau.
Gyvenime susidursite su daug nuomonių. Kiekvieną kartą, kai padarysite ką naujo, jus lydės šūksniai: „Tu – tapytoja!“, o kažkas kitas gal sakys: „Nesąmonė. Geriau užsiimtum rimtais dalykais.“ Kartais šių šūksnių bus dešimt kartų daugiau, ir vienu metu. Kaip su tuo susitvarkyti?
Aš tik šiemet pradėjau priimti kritiką. Apibrėžkime, kas tai. Kritika yra žmogaus, kuris turi išmanymą toje srityje, komentarai arba patarimai, kuriais jis dalijasi su kūrinio autoriumi LINKĖDAMAS JAM GERO. Jeigu kritikas dalijasi pastabomis siekdamas įžeisti, sumenkinti, tai jau nebėra kritika, tai – tiesiog įžeidimai. To nederėtų klausyti.
O kritiką aš labai mėgstu. Iš kolegų darbe, iš daug daugiau už mane išmanančių žmonių, iš artimųjų. Visada noriai sugeriu visą man suteiktą informaciją ir kaipmat pajuntu, kad paaugau! Žinote, kodėl man kritiką priimti tapo taip lengva? Nes atmečiau galimybę kada nors ką nors padaryti tobulai. Nes tai – neįmanoma. Visada yra kur pasistiebti ar pasistengti. Ir tai puiku!
Neleiskite kitų žmonių (kartais labai autoritetingų) nuomonei jūsų sustabdyti. Pamenu vieną merginą, fotografę. Ji mokėsi mano mokykloje ir aš galėjau stebėti jos kelią fotografijos srity iš arti. Kai ji pradėjo fotografuoti, mes, paaugliai, nekantriai laukėme, kada gi ji baigs. O ji tai darė su tokiu entuziazmu ir įsitraukimu, bet taip neskoningai ir neįdomiai, kad baisu buvo žiūrėti. Fotografijos puslapiai jos nuotraukas ištrindavo po pusdienio, jos darbai surinkdavo rekordinį minusų kiekį. Buvau ją visiškai „nurašiusi“.
Ir štai šią savaitę, benaršydama „Instagram“, aptikau jos profilį. Gyvena Londone, fotografuoja garsiems mados žurnalams. Ir fotografuoja fantastiškai gerai! Akimirką pasidarė gėda, kad taip netikėjau žmogumi, bet labai apsidžiaugiau, kad buvau neteisi. Žinote, kodėl tai merginai šitaip pasisekė? Nes ji nesustojo.
Tai, ką apie jus sako, jūsų neapibūdina. Jūs esate tai, kuo pačios tikite esančios. Jeigu jūs šiandien blogai piešiate, tai nereiškia, kad negalite meistriškai piešti po dešimties metų. Jeigu tik norėsite!
Kai stojau į aktorinį, mano geriausia draugė pasakė: „Kam tau? Gi neįstosi.“ Ji buvo neteisi. Pirmuosius semestrus man ten labai sunkiai sekėsi ir daug žmonių manė, kad mane išmes. Manęs neišmetė, o mokslus baigiau aukščiausiais balais. Visi tie žmonės buvo neteisūs.
Kai pradėjau vesti TV laidas, ne vienam buvo sunku mane ten matyti ir priimti. Visi tie žmonės teigė, kad esu netinkama televizijai. Po pusės metų buvau išrinkta mylimiausia laidų vedėja. Jie buvo neteisūs. Kai susidomėjome feminizmu ir darėme pirmąjį socialinį projektą, mus su žemėmis sumaišė feminisčių grupė ir sakė, kad tokiais būdais nieko nepasieksime. Šiemet esame nominuotos dviem apdovanojimams, o mumis žavisi visas būrys moterų, kurioms tapome pavyzdžiu ir jų balsu. Feminisčių grupė buvo neteisi.
Galėčiau jums sakyti: „O, jūs pačios geriausios dainininkės!“ arba „Jūs – didžios rašytojos!“, o gal: „Nieko gero jūs gyvenime nepasieksit!“, bet juk ne man apie tai spręsti, tiesa? O jeigu kas taip ir pasakys, tai jūs būsite tas asmuo, kuris to žmogaus nuomonei leis arba neleis įsigalioti savo gyvenime. Šiandien linkiu jums tvirtumo. Jo labai prireiks.
