NET 53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Beata Tiškevič: „Nemėgstu vieno žodžio

Beata Tiškevič: „Nemėgstu vieno žodžio, kurį vartoja daugelis”

Sveikutės, panelytės! Kaip jūsų reikaliukai? Kaip gyvenimėlis? Siunčiu bučinukus! Fu, kaip šlykštu, ar ne? Šiandien rašau jums apie tai, kaip nemėgstu deminutyvų. Deminutyvas – su priesaga sudarytas išvestinis žodis, turintis mažybinę, malonybinę reikšmę, informuoja Vikipedija.

Iš tiesų šie žodžiai labai tinka, kai kalbi apie savo mielą katinuką arba kai kambary turi didelį stalą ir mažesnį staliuką. Dažniausiai, kai kalbame apie daiktus, ta mažybinė priesaga reiškia daikto dydį. Bet kai kalbame apie žmones…

Beatėlė? Ar tikrai? Mielos panelytės, šiuo metu jūs skaitote Beatėlės Tiškevič tekstuką. Mano vienas antakis kaipmat iš įtarumo pakyla. Atsimenu, kai buvau penkerių, mane taip vadino darželyje. Jau tada man tai skambėjo keistai, bet logiškai pagalvojau, kad penkerių metų vaikas yra toks nedidelis žmogus ir turbūt suaugusiems jį taip patogiau vadinti. Bet kai į mane dabar taip kreipiasi – jaučiuosi labai keistai. Jaučiuosi taip, lyg kažkas mane bandytų įsprausti į mažą dėžutę. Pagal savo ūgį galbūt tikčiau šaldytuvo dėžei, bet mane bando įdėti į virduliui pritaikytą dėžutę. Nenoriu!

Tuomet galvoju, kas dedasi žmogaus galvoje, kodėl jis nori mane sumažinti, suniurkyti? Galbūt jis taip bando mane prisijaukinti arba prisimeilinti? O galbūt tas žmogus jaučiasi didesnis tik tada, kai kiti aplink mažesni?..

Žiūri į mane meili teta ir sako: „Man labai patiko jūsų projektėlis.“ Ji kalba apie darbą, dėl kurio kelias naktis nemiegojau ir aš, ir visa komanda, dėl ko plušome visi išsijuosę, įdėjome širdis, pastangas, savo lėšas… Džiaugiuosi, teta, kad jis jums patiko, bet manau, kad tai mažų mažiausiai nelogiška – didelio masto ir didelio emocinio krūvio darbą pavadinti „projektėliu“.

Pastebėjau, kad žmonės, kurie nepasitiki nei savimi, nei savo jėgomis, vadina savo darbus „darbeliais“, projektus – „projektėliais“ ar „projekčiukais“, kuriamus drabužius – „drabužėliais“. Aš labai tikiu žodžių magija ir galia, dėl to labai patarčiau išdrįsti atsisakyti mažybinių priesagų, kai kalbate apie save ir savo darbus. Tiesiog pabandykite. Labai daug stebuklų kaipmat įvyks.

Vien tokia maža smulkmena – kai man rašo ar paskambina ir sako: „Mes čia turime tokį projektėlį…“, imu stipriai abejoti, dažniausiai, deja, tariu tokiems žmonėms „ne“. Ką aš jaučiu, regėdama tokį sakinį? Gailestį. Nenoriu dirbti su žmonėmis iš gailesčio. Noriu dirbti dėl to, kad jaučiu motyvaciją.

„O kiek pinigėlių už tai norėsite?“ – išgirstu klausimą, kai kalbame apie naują projektą. Ir vėl aš mąstau, kaip jaučiuosi. Jaučiuosi kaip vargšė, kuri prašo tetutės ją paremti. Bet juk tai darbas ir atlygis. Viskas labai normalu. Ir pinigų temos nereikia gėdytis. Bet štai, šis žmogus gėdijasi.

Nauji plaukai – naujas gyvenimas 🌞

A photo posted by Beata Tiškevič (@beata.tiskevic) on Feb 26, 2016 at 5:43am PST

Lietuvoje yra didelė kuklumo tradicija. Žmonėms labai patinka žmonės, kurie, išgirdę komplimentą, raukosi, sako: „Eik tu, čia nieko gero, aš – nieko gero“, kurie už savo sąžiningą ir nuoširdų darbą prašo „pinigėlių“ ir niekada nepyksta, kai kažkas bando juos sumažinti deminutyvais. Bet aš manau, kad turėti savivertę nėra nieko blogo. Tai yra tiesiog būtina ir labai pravartu!

Tad aš jums ir linkiu būti ne Astutėmis, o Astomis, susitikinėti ne su vaikinukais ar mergytėmis, o su vaikinais ir merginom, daryti ne projekčiukus, o projektus ir uždirbti ne pinigėlių, o pinigų. Pradėkite nuo savo kalbos ir atkreipkite dėmesį į tuos, kurie nori jus sumažinti. Atrodo, kad tik viena menka priesaga, o iš tikrųjų ji gali reikšti gerokai daugiau – visą žmogaus požiūrį į jus, patį save ar pasaulį.

Mano išsaugoti straipsniai