Kiek daugiausiai galėtum numinti dviračiu? 10 km? 50 km? O iki Paryžiaus?.. Sakai, tai neįmanoma misija? Lietuvos sveikuolių sąjungos projektų vadovas, VšĮ „Blaivios pramogos“ direktorius, taip pat Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos narys Simonas Dailidė (22) man sako, jog šiai „neįmanomai“ užduočiai atlikti užtenka vos 20 dienų.
Simonas pasiėmė tris savaites atostogų, įsigijo reikiamą inventorių ir dviračiu išmynė į romantiškiausią pasaulio miestą. Kodėl ten? Paryžiuje laukė mylimoji Aistė. Mynė Simonas dvidešimt dienų, aplankė meilės miestą, o paskui nusipirko automobilį ir grįžo į Lietuvą. Tiesa, grįžo jis ne po trijų, o po penkių savaičių. Kam visa tai? Kodėl pas mylimąją ne skrido, o mynė tūkstančius kilometrų? „O kodėl neišbandžius šio to naujo?“ – perklausia jis manęs.
SNIEGAS SPALĮ
Kaip ruošeisi tokiai ilgai ir rizikingai 2000 km kelionei? Tiesą sakant, beveik nesiruošiau. Likus dviem dienoms iki išvažiavimo nusipirkau 1998 metų gamybos dviratį, ir viskas. Žinoma, susipirkau tokius dalykus kaip žibintuvėlis, reikėjo krepšių, geros palapinės, maisto, bet iš esmės tai padariau likus kelioms dienoms iki pačios kelionės. Mano naujojo dviračio istorija daug įdomesnė nei ruošimosi, nes jis per savo ilgą gyvenimą yra nuvažiavęs net 27 000 km! Tai buvo pats geriausias metų pirkinys, nes dėl jo nekilo jokių keblumų – nė karto nesprogo padanga ir neįvyko nieko rimto, kas būtų sutrukdę. Ir aš garantuoju, jog šitie numinti kilometrai tikrai ne pabaiga!
O kaip su nuotykiais? Ar jų patyrei? Aišku. Visa kelionė buvo didis nuotykis (juokiasi). Išvažiavau spalio 2 dieną, o spalio vidury, kai pasiekiau Vokietiją, iškrito pirmas sniegas. Niekas negalėjo to tikėtis, nesitikėjau ir aš! Na, bet ištvėriau. Kartą kelyje dariausi valgyti ir priėjo stirna. Daug tokių jaukių ir linksmų dalykų nutiko. Pavyzdžiui, važiuoju ir matau obelį, o obuoliukai tik ant viršutinių šakų. Ką daryti? Mečiau dviračio šalmą, kad jie nukristų, ir šalmas įstrigo medyje. Teko lipti. Vienas iš didesnių patyrimų buvo nakvoti palapinėje. Juk aš buvau vienas. Buvo baisu? Taip, buvo baisu ir nejauku. Jausdavausi keistai, o paskui svarstydavau: „O ko aš bijau? Ar žmonių, ar gyvūnų, ar dvasių, ar savęs?“ Kilo visokių minčių, net noras apsisukti ir važiuoti atgal, bet žinojau, jog manęs laukia ji, todėl negalėjau to padaryti ir judėjau pirmyn.
UŽ KOMFORTO RIBŲ
Visas dvidešimt dienų tu buvai vienas ir didumą laiko mynei dviračio pedalus. Ar nebuvo liūdna? Būdavo. Na, bet rašiau dienoraštį, rašydamas šiek tiek išsiliedavau. Šiaip sakoma, jog tyloje ir ramybėje atrandi daug atsakymų į įvairiausius klausimus. Tačiau šį kartą buvo kitaip. Man kilo labai daug klausimų ir radau mažai atsakymų (juokiasi).
Klausimai buvo apie gyvenimo prasmę? Taip, taip, iš tos serijos… O šiaip, nors ir buvo keista, vis tiek kiekvienam rekomenduočiau bent kartą pernakvoti miške. Vienam. Garantuotai tą naktį susitiksi su tikruoju savimi. Juk gyventi ir iš tikrųjų pažinti save pradedi tik peržengęs komforto ribas. Naktis miške būtų vienas iš būdų ištrūkti už komforto zonos. Kelionėje baimes ir įvairias ribas peržengiau ne kartą – nė vieną dieną nežinojau, kaip važiuosiu, kur važiuosiu, ką valgysiu, neturėjau jokio plano nei maršruto, todėl jaučiuosi geriau susipažinęs su savimi.
Nebuvai iš anksto susiplanavęs maršruto? Ne, net neturėjau žemėlapio. Būdamas Lenkijoje nusipirkau Lenkijos žemėlapį, Vokietijoje – Vokietijos. Viskas sprendėsi vietoje ir taip buvo tik įdomiau.
SUNKUS VAIKAS SUAUGO
Dirbi Sveikuolių sąjungoje. Tai reiškia, jog ir pats esi sveikuolis?
Taip, aš esu vegetaras, negeriu alkoholio jau kokius šešerius metus, sportuoju, žiemą maudausi eketėse ir organizuoju vakarėlius be alkoholio ir tabako. Mokykloje buvau prie tų „kietųjų“: nesimokiau, gėriau, rūkiau, bet dabar su svaigalais ir žalingais įpročiais baigta.
Turėjo įvykti lūžis, kad pasikeistų tavo gyvenimo būdas. Kas įvyko? Išvažiavau į sveikuolių stovyklą ir man išplovė smegenis (juokiasi). O iš tikrųjų mokykloje buvau sunkus, maištaujantis vaikas. Pradėjau rūkyti penktoje klasėje, tyčiodavausi iš kitų, mane išmetė iš penkių mokyklų. Buvo išleisti įsakymai, kad Simonas Dailidė išmetamas iš mokyklos ir jeigu prisiartins prie mokyklos, reikia spausti mygtuką ir kviesti ekskomisarą (juokiasi). Už ką taip žiauriai? Už viską – aš pykausi, neklausiau, mušdavausi, gėriau, rūkiau, buvau dažnas komisariato svečias.
Minėjai, kad išvykai į stovyklą ir pasikeitei. Kaip tai įvyko? Na, pirmiausia turbūt reikėtų pradėti nuo to, jog nuo pat paauglystės važiuodavau į karinę stovyklą. Ten važiuodavo vaikai iš socialiai remtinų šeimų ir rizikos grupei priklausantys. Rizikos grupei priklausantys – tie, kurie važiuodavo į tą stovyklą su policijos rekomendacija. Aš, žinoma, buvau tarp šitų. Paradoksalu, kad tose stovyklose man labai patikdavo. Juk susirinkdavo truputį banditai, o vadovai bandydavo suimti juos į nagą. Slapstydamiesi eidavome į mišką parūkyti, o kai pagaudavo, reikėdavo daryti atsispaudimus. Nusikeikei? Rąstas ant pečių ir bėgi krosą. Kartą į tą stovyklą atvažiavo jogos mokytoja ir mes su ja nesutarėm. Tiksliau, man ji labai nepatiko. Bet po stovyklos ta mokytoja susisiekė su mano mama ir pakvietė mane nemokamai į Šventąją, į stovyklą. Mama pasiūlė, aš sutikau, kodėl gi ne? Juk Šventoji, vasara, geras oras. Na ir ką. Aš ten buvau vienas, nebuvo jokių „kietųjų“ šalia ir man tiesiog teko bendrauti su ten esančiais. Viskas buvo taip nuoširdu, gera ir man labai patiko. Aš dar pirmomis dienomis eidavau parūkyti, o savaitės pabaigoje jau net to nebesinorėjo. Pamačiau, kad žmonės gali gyventi kitaip, ir man patiko ta idėja.
O kai atsisakei žalingų įpročių, draugai tavęs neatstūmė, nepradėjo tyčiotis? Aš pats juos atstūmiau. Man nebebuvo ką su jais veikti. Negeri, nerūkai, nevartoji narkotikų ir matai, kad nebėra ko ir susitikti. Taip pat siūlyčiau kiekvienam negerti alkoholio metus. Tik tada sužinai, kiek draugų turi ir koks pats esi.
NORMALUS VAIKINAS
Kaip atrodo tavo laisvalaikis, kai nemini dviračiu į Paryžių? Mano laisvalaikis niekuo nesiskiria nuo kitų, aš einu į vakarėlius, tik juose negeriu, aš žiūriu filmus, einu kur nors skaniai pavakarieniauti. Nieko ypatingo. Man patinka užsimesti kuprinę ant pečių ir išeiti į mišką, organizuoju keliones su baidarėmis, su sveikuoliais einame į žygius. Štai šią vasarą pirmą kartą suorganizavome 7 dienų išlikimo stovyklą, miške su 13–18 metų paaugliais miegojome po atviru dangumi. Bandai vaikus atversti į savo, sveikuoliškąją, pusę? Oi, ne. Mes tiesiog leidžiame linksmai laiką, ir tiek. Aš nieko nemoralizuoju ir nieko nemokau elgtis vienaip ar kitaip. Šiaip žmonės mano, kad jei kas nors nevalgo mėsos arba nevartoja alkoholio, tai jie yra arba labai religingi, arba kokie senukai arba keistuoliai. Vyrauja labai daug stereotipų, kuriuos reikia rauti su šaknimis.
O kaip kiti žmonės reaguoja, kad pasigiri, jog nevalgai mėsos, negeri, esi sveikuolis?
Na, visokių būna reakcijų, bet šiaip normaliai. Pabendrauja, pamato, kad aš esu normalus vaikinas (juokiasi), ir viskas, galime bendrauti be jokių kreivų žvilgsnių. Apskritai galima gyventi labai įdomiai ir be alkoholio. Manau, mano kelionė į Paryžių tai tik įrodo!
