Palangiškis Andrius Kleiva (20) iki šiol nešioja jaunausio Lietuvos tinklaraštininko etiketę. Jis internetu susidomėjo būdamas dešimties, vienuolikos jau turėjo savo tinklaraštį, o dvylikos organizavo Lietuvos tinklaraštininkų susitikimus.
Praėjus tinklaraščių manijai, Andrius per porą metų išmoko prancūzų kalbą, įstojo į vieną prestižiškiausių pasaulio universitetų ir galvoja apie diplomato ateitį. O viskas prasidėjo devynerių, kai tėvai nupirko kompiuterį.
Su Andriumi baigėme vieną mokyklą. Tuomet jis man atrodė mažas vunderkindas, kuris turėjo užaugti ir parodyti pasauliui, ko yra vertas. Jaučiau, kad ateityje, kai įstosiu į žurnalistiką ir pradėsiu dirbti, būtinai parašysiu apie jo protu užtarnautą sėkmę. Nuo to laiko praėjo septyneri metai, o Andrius dabar – lietuviams žinomas tinklaraštininkas, viename geriausių Prancūzijos universitetų „Sciences Po“ studijuoja politikos mokslus, mokosi japonų kalbos ir mažais žingsneliais, kaip aš ir tikėjausi, žengia į pasaulio elitą.
Vienuolikmetis technologijų apžvalgininkas
Papasakok, kokia buvo tavo vaikystė? Ar labiau mėgai eiti žaisti į kiemą, ar likti namuose su knyga?
Nors taip kalbėdamas jaučiuosi kaip senelis, vaikystėje išbandžiau daug įvairių užsiėmimų. Kieme žaidžiau ir „Dragon Ball Z“ kortomis keičiausi tol, kol tėvai namie pastatė kompiuterį. Tada įsitraukiau į programavimą ir pradėjau kurti pirmuosius internetinius puslapius. Kai pamačiau, kaip lengvai man tai sekasi, pagautas azarto puslapius kūriau vieną po kito, labai negalvodamas apie temą ar turinį. Sukūręs vieną, modifikuodavau, keisdavau dizainą, diegdavau įskiepius, kol galų gale atradau tinklaraščių platformą. Tada, būdamas vienuolikos, apsistojau ties vienu puslapiu ir pradėjau rašyti į savo tinklaraštį www.kleiva.lt. Iš pradžių temos buvo primityvios: naujos patirtys, kelionių įspūdžiai, patiekalų aprašymai. Taip pasireiškė pirmasis mano noras analizuoti visuomenę. Paskui mane pastebėjo vadinamojoje blogosferoje, pakvietė rašyti ir kitur. Tekstus pastebėjo tinklaraščių grandai, vėliau jie užsukdavo paskaitinėti mano tinklaraščio. Pagirdavo, pakomentuodavo ir ragindavo nemesti šitos veiklos. Jie man suteikė jauniausio Lietuvos tinklaraštininko etiketę. Su šiuo prekės ženklu ėjau iki šiol.
Vėliau tavo tinklaraštis įgavo technologijų apžvalgų ir rekomendacijų pobūdį. Kodėl?
Visas tinklaraštis peraugo į brandesnį projektą, kur pradėjau dalintis išsamesnėmis telefonų, kompiuterių ar spausdintuvų apžvalgomis. Tada užsimezgė kontaktai su įvairiomis įmonėmis, pamačiusios, kad šis projektas ilgalaikis ir žmonėms patinka, jos pradėjo man siųsti produktus testuoti. Tos apžvalgos suteikė tinklaraščiui svarumo. Mane susirado ir tuo metu vieno iš populiariausių technologijų žurnalo „Naujoji komunikacija“ redaktorius, pakvietė rašyti jo leidiniui. Tapau vienu iš autorių, tad, be savo tinklaraščio, pradėjau tekstus kurti ir ten, rengdavau apžvalgas.
Suorganizavai ir pirmąjį Lietuvoje tinklaraštininkų susitikimą. Pradėjęs bendrauti su kitais rašytojais, pamanei, jog reikia visus suburti?
Pirmasis susitikimas įvyko 2007-aisiais, metai po mano tinklaraščio įkūrimo. Tada man buvo dvylika ir labai patiko visi, kurie rašė palaikančias žinutes, ragino judėti į priekį. Nusprendžiau, kad noriu su jais susitikti, ir suorganizavau pirmąjį tokį neformalų Lietuvoje tinklaraštininkų susitikimą. Visus sukviečiau į Palangos paplūdimį. Tuo metu buvo pati tinklaraščių viršūnė, aukso laikai rašantiems, mat daug reklamdavių žavėjosi galimybe būti matomiems asmeniniuose puslapiuose. Po metų pakviečiau visus į oficialesnį antrąjį tinklaraštininkų susitikimą. Šį kartą jis jau turėjo pavadinimą „Blogout“, tai buvo lyg mūsų maištas prieš konferenciją „Blogin“, kuri vėliau peraugo į visiems žinomą „Login“. Iš tinklaraštininkų susitikimo ji pavirto į interneto konferenciją, tad mes netekome savo renginio ir aš pradėjau kasmet burti tinklaraštininkus į metinį susitikimą pajūryje. Iš viso buvo penki mano surengti susitikimai, jau oficialesni, su pristatymais ir pranešimais. Kasmet susirinkdavo apie 30 tinklaraštininkų. Tačiau paskutiniais metais tai buvo daugiau interneto žiniasklaidos susitikimas, mat tinklaraštininkai pradėjo nykti, populiarumas mažėjo, o kartu su juo ėmė dingti ir įdomumas diskutuoti tomis temomis. Nekalbu apie jau vėliau iškilusius Mykolą Klecką ar Andrių Užkalnį. Tuo metu pirmoje vietoje buvo tinklaraštis nezinau.lt. Jo autorius Džiugas buvo absoliutus blogosferos grandas, iš to jau uždirbo.
Protinis uždarbis
Ar per tinklaraštį ir susitikimų organizavimą dar liko laiko gerai mokytis?
Mokslai buvo vienas iš veiksnių, dėl ko nustojau organizuoti susitikimus. Artėjo vienuolikta klasė ir turėjau susiimti, pradėti galvoti, kurion pusėn turėčiau eiti toliau. Tačiau praėjus tinklaraščių bumui ir pasibaigus susitikimams atsirado naujų projektų, pažįstami žmonės kvietė bendradarbiauti. Vis tiek norėjau daryti daugiau. Vienu metu buvo mokslai, tinklaraštis, straipsniai į „Naujosios komunikacijos“ žurnalą ir dar keli trumpalaikiai projektai. Pats sunkiai supratau, kaip viską suspėju. Penkiolikos buvo pradžia, kai turėjau ir savo veiklų, ir pradėjau uždirbti.
Penkiolikos pradėjai uždirbti iš protinio darbo. Daug kas pasakytų, kad tai net neįmanoma…
Visiems, net ir tėvams, buvo labai keista. Daugumai klausimų kėlė lyg iš svetimos planetos nusileidusi tinklaraščio sąvoka, kiti nelabai suprato, kaip iš jo galima uždirbti. Aišku, jeigu nebūtų buvę tinklaraščio, tokios į priekį stumiančios pradžios, nebūčiau ir aš turėjęs tiek progų susipažinti su darbdaviais ir nerealiai įdomiais žmonėmis. Tai buvo tas laikas, kai mane pastebėjo. Jei ne mano nuotykiai internete, žmonės turbūt būtų klausinėję, iš kur čia tas vaikigalis ir ko jis iš mūsų nori. Darbdaviai matė, kaip rašau, kokį turinį galiu pateikti ir galų gale, ko iš manęs tikėtis.
Labai daug rašei nuo mažens, ar kur nors mokeisi rašymo meno?
Papildomai studijavau lietuvių filologiją Nacionalinėje moksleivių akademijoje. Ten įgijau pirmąsias profesionalias rašymo žinias. Pirmieji įrašai mano tinklaraštyje buvo mėgėjiški pasakojimai apie asmenines patirtis ar dienos įspūdžius, tačiau pradėjęs rašyti žurnalui supratau, kad reikia rimtesnio pagrindo. Kadangi gerai mokiausi, mane dažnai ragindavo dalyvauti olimpiadose, rašinių konkursuose. Smagu laimėti ir akademinėje veikloje, bet man didesnis laimėjimas buvo susipažinti su naujais žmonėmis, parašyti apžvalgų ar sudalyvauti konferencijoje.
Prezidentų universitetas
Ne vienus metus domėjaisi informacinėmis technologijos ir netikėtai pasukai į politikos mokslus. Tavo sprendimas turėjo nustebinti ne vieną…
Kai mane sudomino tinklalapių kūrimas, neabejojau, kad noriu būti programuotoju ir kurti interneto svetaines. Tik vėliau supratau, kad technologijos man liks daugiau pomėgis nei darbas. Iki šiol technologijos man yra sena ir nerūdijanti meilė. Tik sulaukęs pilnametystės supratau, kad mane traukia socialiniai mokslai, nes po technologijų bumo norėjau studijuoti lietuvių filologiją, svarsčiau net apie žurnalistiką. Paskutinėje klasėje apsistojau ties politika ir diplomatija, pradėjau daugiau gilintis į šią kryptį.
„Sciences Po“ baigė Prancūzijos prezidentai Nicolas Sarkozi ir François Hollande‘as, dizaineris Christianas Dioras. Kaip tavo stojamųjų sąraše atsirado viena geriausių politikos mokslų aukštųjų mokyklų pasaulyje?
„Sciences Po“ mano sąraše atsirado atsitiktinai, kai dvyliktoje klasėje išklausęs ten studijavusių bičiulių patirčių pamaniau, kad reiktų pabandyti išsiųsti paraišką. Vienuoliktoje klasėje pradėjau sparčiai mokytis prancūzų kalbos, nes studijos Prancūzijoje jau buvo tapusi mano ilgalaike svajone. Labai tą šalį romantizavau. O Dieve, kruasanai, vynas, žmonės su beretėmis ir dryžuotais marškinėliais, visi dviračiais važinėja… Todėl tuomet staiga į mano akiratį papuolęs, geros kokybės studijas siūlęs „Sciences Po“ pasirodė besantis daugiau nei idealus pasirinkimas.
Dėl tos svajonės per du metus išmokai kalbėti prancūziškai?
Prancūzų kalbos iš tiesų pradėjau mokytis dar šeštoje klasėje, bet tai nebuvo rimtas mokymasis. Visiems sakau, jog prancūzų kalbą, kurią vartoju dabar, išmokau per vienuoliktą ir dvyliktą klasę. Tuo metu mokiausi jos ir mokykloje, ir pas korepetitorę. Susipažinau ir su Prancūzijos ambasados kviesta stažuotoja. Ji tapo mano papildoma mokytoja ir buvo pirmasis žmogus, su kuriuo kalbėjau vien prancūziškai. Į pirmą pamoką ėjau drebėdamas, bet intensyviai ir nuosekliai dirbdamas po kurio laiko persilaužiau.
Dvylikta klasė tau turėjo tapti nelengvu išbandymu…
Taigi. Kai išsiunčiau paraišką į „Sciences Po“, su didžiuliu nerimu laukiau jų atsakymo, drebėdamas rengiausi visiems kalbų egzaminams. Ilgai maniau, kad ir tų egzaminų neišlaikysiu, ir į universitetą neįstosiu. Jei nepasiseks, turėjau sugalvojęs planą A, B, C, D, ir kuo toliau, tuo tų planų galvoje daugėjo. Kažkur išgirdęs, kad priima tik 10 procentų visų stojančiųjų, išvis ėmiau manyti, kad man šakės. Turėjau net planą tapti stiuardu, savarankiškai pasimokyti ir kitais metais vėl bandyti stoti kur nors Prancūzijoje.
(Ne)įmanoma misija
Šiuo metu kalbi angliškai ir prancūziškai. Ar mokaisi papildomų kalbų?
Dar mokausi kalbėti japoniškai. Stengiuosi, kad būtų lengviau mokytis trečiaisiais metais, tai lyg ir universiteto reikalavimas. Jeigu esi ne iš Azijos šalies ir nemoki nė vienos jos kalbos, esi priverstas bent vieną išmokti. Galima rinktis iš kinų, japonų, korėjiečių ir hindi kalbų. Trečiame kurse važiuoji mokytis į tos šalies universitetą. Dabar su japonų kalba apsipratau ir nebežiūriu į ją kaip į neįmanomą misiją. Iš pradžių buvo daug kančių, dabar taip pat nėra lengva, nors jau turiu mokymosi struktūrą. Universitetas nori mus paversti kuo labiau išsilavinusiais ir gebančiais prieiti prie platesnės informacijos žmonėmis.
Ar turi svajonę, ką norėtum dirbti baigęs studijas?
Turiu svajonę dirbti tarptautinėje organizacijoje, kur savo darbu galėčiau prisidėti ne tik prie bendrų pasaulinių tikslų, bet ir prie Lietuvos augimo. Nenoriu palikti Lietuvos nuošalyje ir nesu iš tų, kurie ją keikia ar skuba pabėgti. Esu akademinis emigrantas ir išvažiavau tam, kad vėliau galėčiau prisidėti prie savo šalies gerovės. Jei kalbame apie sėkmingą karjerą, universalios formulės nėra. Svarbiausia yra atrasti save ir siekti to, kas atrodo geriausia, kur jaustumeisi savo vietoje. Universitetas nėra sėkmės garantas, tačiau kaip galimybės jo tikrai nereiktų atmesti. Taip pat nereikėtų bandyti savęs sprausti į girdėtų sėkmės istorijų rėmus, patarčiau kurti savo unikalią istoriją. Geriausia turėti tikslą ir vėliau žiūrėti, kokiomis priemonėmis galėtum jį pasiekti.
Ar aplenkęs šimtus kitų kandidatų stojant į universitetą, susipažinęs su Lietuvos naujųjų technologijų specialistais ir turėdamas profesionalaus požiūrio tinklaraštį galėtum patarti, kaip savo tikslų pradėti siekti dar mokykloje?
Aš siūlyčiau gerai mokytis ir atlikti tai, ko prašoma mokykloje, bet tuo tikrai neapsiriboti. Pažymiai nėra vienintelis raktas nuo sėkmės istorijos. Ieškokite papildomų veiklų, kurios galėtų nuvesti toliau nei mokyklos ribos. Taip atsitiko ir man. Iš pradžių tinklaraštis buvo nieko vertas, rašiau apie sumuštinius ir keliones, bet galų gale jis atvedė mane prie žmonių, kurie motyvavo judėti toliau. Tai buvo paskata visada eiti už šimto procentų ribos, nusistatyti neįmanomus tikslus. Labai svarbu iš savęs reikalauti daugiau, nei manai galįs padaryti. Negalima leisti sau pačiam save nuvertinti.
