Daug klausytojų ją vadina lietuvių Adele ne tik dėl dailių bruožų, bet ir dėl lietuvišką sceną sudrebinusio balso. Girmantė Vaitkutė (26) nuo kūdikystės vietoj lopšinių girdėjo klasikinius kūrinius, augo muzikos mokyklos koridoriuose, o groti pradėjo vos išmokusi vaikščioti.
Šiaip ar taip, ji niekada neketino studijuoti muzikos, bet paskutinę minutę surizikavo ir dabar sako atradusi save: „Tikiuosi, kad kai būsiu sena ir sėdėsiu krėsle kažkur pamiškėje prie židinio, juoksiuosi iš savęs jaunos ir dabartinio mąstymo, kad žinojau, kas esu. Tai reikš, jog tobulėjau.“
Vieną dieną skambinau Girmantės vadybininkui susitarti dėl pokalbio, o jau kitą, vieną iš tų retų šią vasarą saulėtų dienų, kartu siurbčiojome šaltą kavą. Reikėjo skubėti, nes Girmantė tą patį vakarą turėjo išskubėti į miškus ir dvi savaites gyventi skautų stovykloje. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad populiari atlikėja labiausiai pailsi atsigulusi ant samanų, o gražiausia muzika jai į palapinę barbenantis lietus.
Pakalbėkime apie tavo dainavimo pradžią. Kuriuo momentu tavo gyvenime atsirado muzika? Ką jį tau reiškė?
Muzika mano gyvenime atsirado dar negimus, nes abu mano tėveliai yra muzikantai. Dar kai mama manęs laukėsi ir grodavo fortepijonu, aš girdėdavau. Mano tėtis groja vargonais ir klavesinu, o mama pianistė. Nuo mažens mane lydėjo klasikinė muzika iš tėvų pusės, o iš senelių pusės, su kuriais augau maža, liaudies muzika. Tai nebuvo profesionalu, bet tikrai nebuvo ir prie stalo, bet kaip. Pagarba kultūrai buvo labai didelė. Vaikystėje man labai daug grojo ir dainavo tam, kad neverkčiau, tad natūralu, jog vėliau aš pati pradėjau dainuoti. Dažnai važiuodavau su mama į darbą muzikos mokykloje, ten koridoriuose taip pat nenutilo muzika. Gal ketverių bedžiau pirštu į smuiką ir sakiau: „Grosiu tuo!“ Iš tiesų vėliau visą gyenimą ir buvau smuikininkė, net pagal specialybę. Po kelerių metų pradėjau groti fleita ir fortepijonu.
Visuomet dainuodavau mokykliniuose spektakliuose ir pastatymuose, tad taip ir neteko juose sušokti, nors taip norėjau. Niekada nemaniau, kad užaugusi būsiu dainininkė. Rimtesnis dainavimas prasidėjo dvyliktoje klasėje, kai užsimaniau dainuoti chore, norėjau daugiabalsės muzikos, kur garsų harmonija ir viskas taip gražu. Per vieną koncertą su simfoniniu orkestru Šv. Jonų bažnyčioje prie manęs priėjo pažįstama moteris ir pasiūlė prisidėti prie gospelų choro. Nuėjau į kelias repeticijas ir per tris dienas išmokau begalę kūrinių kasmetiniam gospelų festivaliui. Parodžiau, kad galiu, susidraugavau su žmonėmis ir įsitraukiau į kolektyvą. Tai buvo tarsi pradžia, nes paskui prasidėjo nuolatiniai koncertai su choru. Vėliau buvo toks metas, kai labai reikėjo gerų pritariančiųjų vokalistų, tad keli iš choro pradėjome pritarinėti dainininkams. Kaip pritariantieji vokalistai dainuodavome ir trise, ir choruose, ir su scenos žvaigždėmis. O toliau viskas natūraliai virto soline karjera. Tiesa, prieš tai dar įstojau mokytis džiazo vokalo.
Nors muzika tavo gyvenime buvo nuo mažens, pirmiausia pasirinkai biologijos studijas ir tik paskui perstojai į vokalo. Kodėl?
Įstojau visai netikėtai. Niekada netikėjau, kad studijuosiu vokalą ir muziką. Apsisprendžiau tik dvyliktoje klasėje, nes viską aukštyn kojomis apvertė tas gospelų choras. Spyriojausi dėl muzikos, nes sunku gyventi, mama su tėčiu nelengvai gyveno. Pamaniau, stosiu į biologiją, nes man iš tiesų buvo įdomu. Mama tik paklausė, ką aš ten veiksiu, bet sutiko. Žadėjau ir įstojau, tad pirmame kurse studijavau du aukštuosius vienu metu. Ištempiau metus, bet radosi vis daugiau darbo kaip pritariančiajai vokalistei ir pradėjau galvoti, gal išeitų iš to pragyventi, juk labai smagu ir visai neblogai sekasi. Atrodo, užlipai, padainavai, ir viskas. O iš tiesų tai baisiai sudėtinga profesija. Pirma, labai nepastovu, o antra – turi linksminti ir niekam neįdomu, kaip tu tuo metu jautiesi. Jeigu tau 38 laipsniai temperatūros, koks skirtumas, jeigu yra koncertas ir pasirašyta sutartis, lipi ant scenos, dainuoji ir šypsaisi. Taip pat labai sudėtinga tą karjerą susikurti, nes yra daugybė norinčiųjų tapti dainininkais. Daugelį labai žavi populiarumas ir žvaigždės statusas, kitiems to reikia. Tuštybės šioje srityje daug…
Kaip išgyvenai paauglystės laikotarpį, ar buvai labiau meną mėgstanti maištininkė, ar stropi muzikantė?
Šiaip buvo laisvė papūgoms. Tokia sveika ir protinga laisvė. Mane visur leido, tik su aiškiomis taisyklėmis ir susitarimais. Pamenu, kaip šešerių mama mane vieną išleido į gimtadienį, aš pasiklydau, bet turėjau taksofono kortelę ir užrašų knygutę. Paskambinau, išsiaiškinau kelią ir nuėjau į gimtadienį. Tėvai visada leido rinktis, į kokį būrelį eiti, kur studijuoti. Dėl tam tikrų dalykų buvo aiškios taisyklės, bet taip pat buvo vietos kvėpuoti. Ačiū Dievui, kad padariau daug teisingų sprendimų. Vienas jų buvo nueiti į skautus, nes vis dar ten esu ir šiandien išvažiuoju į mišką dviem savaitėms. Tai visiškai kitokia mano gyvenimo pusė, kurios labai reikia, kai nori nuo visko pailsėti.
Ar kada teko susidurti su dabar mokyklose ypač išvešėjusiu bendraamžių kabinėjimusi? Ar visuomet pritapai prie aplinkos?
Palikusi biologiją baigiau džiazo vokalo bakalaurą. Paskui buvo kelerių metų pertrauka ir vėl įstojau į dvejas magistrantūras Muzikos ir teatro akademijoje, džiazo vokalo ir pedagogikos specialybes. Vieną jau baigiau, o džiazą baigsiu kitąmet. Aš buvau tinginė, nes man mokykloje lengvai sekėsi, ypač kalbos. Nebuvau pirmūnė, nes tingėjau, bet buvau iš tų, nuo kurių nusirašinėdavo pratybas ant palangės. Mokykloje labai daug skaičiau, galėjau atsisėsti lovos kamputyje ir skaityti visą dieną. Nebuvau iš populiariausių žmonių klasėje, dėl išvaizdos sulaukdavau šiokių tokių bendraklasių pastabų.
Mokiausi gana geroje, demokratiškoje mokykloje, tad vaikai buvo šiek tiek kitokie negu paprastai. Jeigu ne į akis, gal jausdavau kalbas už akių. Bet turėjau dvi grupes draugų, kur niekas nevažiuodavo, – tai orkestras ir skautai. Dirbau mokykloje trejus metus ir žinau, kaip sunku kai kuriems paaugliams. Jeigu perkeltume mano paauglystę į šiuos laikus, man būtų šakės. Mes gyvenome sunkiai, madingų rūbų nebuvo, iš pusseserės kas atitenka, ką randi gražesnio turguje, tą ir rengiesi. Buvo tikrai sudėtinga. Tuo metu man kažkaip pasisekė praslysti. Mokykloje turėjau kitokių draugų būrelį, kur vyrukai gitaromis pagrodavo, rašydavo dainas. Dabar yra dar kitos žmonių ir vaikų problemos. Visko tiesiog per daug. Tai atvirkštinė problema, ir dar didesnė, nes kai tau kažko per mažai, gebi išsisukti, bet kai tau visko per daug, o svarbiausio dalyko – tėvų dėmesio ir meilės – per mažai, būna labai sunku.
Lietuviškoje scenoje išsilaikyti labai sunku, jeigu nepopuliarini savęs skandalais ir provokacijomis. Kaip pavyko surasti savo klausytojus to nedarant?
Manau, nuosekliu darbu. Niekas mano karjeroje neatsirado per naktį, džiaugiuosi, kad mano būdas rasti klausytojus nebuvo momentinis, nuėjus į dainų projektą. Manau, vis dar neatradau visų savo klausytojų, jų dar ieškau. Labai smagu, kai į koncertus ateina naujų žmonių arba kai buvę atsiveda draugus, nes jiems patiko. Iš pradžių teko dainuoti ne savo dainas, gal žmonės dėl to šiek tiek lengviau mane priėmė. Kita vertus, ne kartą dainuodama Adelės programą žiūrovų klausiau, kiek iš jų žino bent vieną jos dainą, ir rankas pakėlė gal dešimt. Tada vienas draugas mane paprotino, kad eina klausyti ne Adelės dainų, o mano atlikimo.
Kaip brendo tavo asmenybė? Kas tau labiausiai padėjo tapti tuo, kas esi dabar?
Labai daug įtakos turėjo šeima. Tai yra pagrindas. Dabar daug diskutuojama, iš kur tokie ar anokie žmonės atsiranda. Iš šeimos. Pasąmonės augimas, kol esi dar mažas ir nieko neprisimeni, labai svarbus. Taip įgaunamas suvokimas, kaip sukasi pasaulis. Daug įtakos daro ir tai, ar tau skiria dėmesio, ar numeta į šalį. Turi būti aukso vidurys, nes kiekvienas vaikas irgi yra asmenybė. Žmogus gali labai daug pasiimti iš kitų žmonių ir dalykų, kurie turi vertę – knygų, kūrybinių procesų. Po šeimos didžiulę įtaką padarė mano mėgstamiausios veiklos, choras ir skautai. Net žiemą išeidavome į miškus, būdavo šalta, šautuvai, kamufliažinės kelnės, kerziniai batai, laužas, dūmai ir uodai. Iki šiol nuvažiavus ir nukritus ant samanų išsivalo galva. Niekur kitur dar neradau tokios ramybės kaip gulint palapinėje, kai lietus barbena į audinį ir tu užmiegi. Kas to nejautė niekada, tas klaus: be dušo savaitę? be plaukų džiovintuvo? Bet tai mane lydi visą gyvenimą ir tapo svarbia asmenybės dalimi.
Esi žinoma atlikėja, bet ar pati nori būti populiari, vadinama žvaigžde?
Vienu metu ir norisi, ir nesinori. Viena vertus, tai, kad esi populiarus ir tave žino, žmones pritraukia į koncertus. Kita vertus, tai labai vargina ir nežinau, ar man to reikia. Nepastebiu praeivių žvilgsnių ir labai nustembu, kai prieina gatvėje ar pagiria, kaip gražiai dainuoju. Suprantu, kad tai natūralu, bet scena yra nedidelė, tai tik dalis gyvenimo. Dauguma žmonių linkę manyti, kad jeigu pamatė per televizorių, vadinasi, pažįsta. Žinau, kad tai reikalinga, jeigu tavęs nežino, tavęs nėra. Esu girdėjusi, kad mane laiko pasipūtusia. Tuo metu išsigandau, nes labiausiai nenoriu, kad taip atrodytų. Būna, kad nepagalvojusi kažką lepteliu, paskui ant savęs labai pykstu, nes iš tiesų tokia visai nenoriu būti. Esu kartą šeimos paprašiusi, kad jeigu pamatys, jog man staiga pasidarė ne lygis su kuo nors kalbėti, gerai supurtyti. Stengiuosi nesusireikšminti. Tas žodis „žvaigždė“ Lietuvoje jau kurį laiką velkasi su neigiamu šleifu…
Ar turi scenoje nusistačiusi ribas, kurių neperžengi net ir labai įkalbinėjama prodiuserių?
Labai džiaugiuosi, kad prodiuseriai niekada manęs nekalbino veltis į nesąmoningus dalykus. Nebuvo taip, kad siūlytų nusifotografuoti su iškirpte iki bambos. Niekada nesiekiau ir nesiekiu populiarumo tokiu būdu. Manau, kad tai ne man. Taip pat turiu kategorišką nuostatą nedainuoti su fonograma. Muzika gali groti iš įrašo, bet balsas… Dėl techninių kliūčių yra tekę tai daryti kelis kartus. Jaučiausi klaikiai blogai, nors šiaip scena man teikia džiaugsmą. Esu viena iš gyvo dainavimo šalininkų ir manau, kad nereiktų versti dainininkų apsimetinėti. Mano ir vadybininkų, net muzikantų vizija, kaip kas turi būti įvaizdžio, muzikos ir stilistikos požiūriu, sutampa. Visi žiūrime pro tuos pačius akinius ir niekam staiga neateina į galvą, kad turėčiau išeiti į sceną su rožine suknele. Tai rodo, kad esu su tinkamais žmonėmis, ir mane tai be galo džiugina.
Daugelyje dainų kalbi apie meilę. Ar ji tave įkvepia, seka visą gyvenimą?
Visos mano dainos apie meilę. Ar daug dainų ne apie meilę šiaip pasaulyje? Manau, 80 proc. būtų apie ją arba susijusius su ja dalykus. Jeigu ir perkeltine prasme, vis tiek koks nors žmogus slepiasi. Ko gero, viso mano kurtos dainos iš naujo albumo turi net ne išgalvotus, o konkrečius subjektus. Taip išeina, nes dainos randasi iš įvairių situacijų, susijusių su žmonėmis. Nebūtinai tai turi būti meilė, gali būti neapykanta ar įsiminusi situacija. Niekam nesu garsiai pasakiusi, kad šita daina apie tave. Nežinau, ar tiems žmonėms to reikia. Jeigu juos įtraukiu, tai savotiškas jų apnuoginimas, o aš nenoriu taip elgtis. Mėgstu protingus žmones, kurie geba save iš šalies stebėti ir adekvačiai reaguoti į savo veiksmus. Tiesą sakant, niekada negalėčiau tiesiai, šiurkščiai pasakyti, apie ką yra mano parašyta daina. Kiekvienas klausytojas atranda savą prasmę. Gyvenime, manau, svarbiausia atrasti santykį su savimi. O kai pajunti save, santykiai su kitais pasidaro labai aiškūs. Jeigu nežinosi, kokios yra tavo vertybės, kas tau svarbu gyvenime, bus labai sunku. Kai kurių dalykų iki tam tikro amžiaus negali išsiaiškinti, atsakyti į klausimą – kas aš esu? Bet vėliau atrandi, jeigu ieškai. Aš sau atsakiau visai neseniai, o po penkerių metų gal atrodys, kad supratau tik tuomet.
