„Panelės” skaitytojos, suvirškinusios šį straipsnį, pagalvojo: „Nesąmonė. Tokios meilės istorijos egzistuoja tik filmuose!” Ot ir ne! Olesia (27 m.) taip plačiai atvėrė savo sielą žurnalistei Paulai Gustaitei, kad jos nuoširdumu suabejoti nebuvo galima nei akimirkos.
Ketverius metus „Giorgio Armani” parduotuvėje dirbusi mergina pavargo nuo lietingesnio už Lietuvą Londono ir išlėkė pasikrauti baterijų į saulėtą Gran Kanariją. Ten ji iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo ispaną Antonio. Jų geismą vienas kitam stiprino tai, jog Olesia skristi atgal turėjo staigiai – po trijų dienų. Pora taip smarkiai vienas prie kito prisirišo, kad lietuvaitė, grįžusi į Angliją, pardavė šunį, susikrovė šmutkes ir išdrožė atgal pas savo svajonių vyrą. Ir nors vienas nemokėjo angliškai, o kita ispaniškai, tačiau čia, greičiausiai, sužaidė neverbaliniai burkuonėlių bendravimo sugebėjimai, nes kalbos barjeras meilės tikrai nesužlugdė. Meilės nesugriovė net tai, kad Antonio net 16-a metų save pajaunino ir nuslėpė faktą, kad turi… vaiką!
Kaip pasielgtumėte, jei jūsų svajonių vyras, dėl kurio metėte visą buvusį gyvenimą, pameluotų savo amžių ir nuslėptų faktą, kad turi vaikų? Bėgti nuo jo ar likti – kuris pasirinkimas lems laimę?
Kaunietės Olesios likimo korta buvo negailestinga. „Tu esi prakeikta, – sušnibždėjo būrėja. – Kažkokia moteris, pavydėdama tavo grožio, tave prakeikė…“
Nors likimas Olesiai siuntė vieną išbandymą po kito, bet dabar jai, gyvenančiai laimės viršukalnėje, jau nieko nebetrūksta. Patyrusi gražiausią meilę ir aistrą, pati pradėjo meilę šlovinantį vestuvių verslą. Jeigu kas pavydėtų tokio stebuklingai susiklosčiusio gyvenimo, tegul žino – jis nenukrito iš dangaus už dyką. Kadaise išgyventą Olesios siaubą vis dar primena milžiniška skola ir paslaptingai nužudyto draugo kapas.
Savo tikrą istoriją pasakojanti Olesia (27 m.) vis kartoja: „Net nesitiki, kad gyvenu šioje pasakoje. Mano gyvenimas – tarsi amžinos atostogos rojuje.“
Ar Londono drabužių parduotuvėje dirbusi mergina ieškojo turtingo vyro, kad visa tai jai padovanotų? Tik ne tą atostogų vakarą, kai iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo paprastą restorano muzikantą… Atostogų romanas ar kažkas daugiau?
„Ketverius metus gyvenau Londone, diena iš dienos dirbau „Giorgio Armani“ parduotuvėje Londono centre. Darbas geras, bet oras niūrus ir lietingas – viskas labai nuobodu. Antrosios pusės vis nebuvo… Tada su drauge nusprendėme pasiimti atostogų, susimokėjome įnašą už kelionę į Ibizą. Ir staiga ji pranešė, kad negali vykti. Akimirksniu sugalvojau išeitį. Griebiau tėvelius, kurie jau dešimt metų gyvena Londone, ir išvykome šeimyninių atostogų į Gran Kanariją.
Nieko neįtardami vakarieniavome viešbutyje, kai išgirdau labai gražią muziką. Vaikinas, grojantis pianinu, pakerėjo mane iš pirmo žvilgsnio. Jis irgi mane pastebėjo, tarp mūsų atsirado toks stiprus ryšys, kad sunku apsakyti. Toks jausmas, kad kažkas iš viršaus mus suvedė! Per pertrauką pati prie jo priėjau, mūsų draugystė užsimezgė labai greitai. Apsikeitėme telefonais ir jau kitą dieną įvyko romantiškas pasimatymas ant jūros kranto. Paskutinę dieną plaukiojome laivu, o vakare laukė skrydis į lietingąjį Londoną. Stipriai įsimylėjome, aš buvau tokia laiminga ir tuo pačiu maniau, kad viskas baigta, juk čia – tik atostogų romanas…“
Ačiū likimui, kad atleido iš darbo
Grįžusią iš saulėtosios Gran Kanarijos Olesią pasitiko ūkanota Britanijos sostinė, gūdi vienatvė ir priekabūs darbdaviai, kurie dailiąją blondinę nuolat bardavo už vėlavimą.
– Dažnai vėluodavai į darbą?
– Ai, kad beveik visada vėluodavau. Juk čia Londonas, atstumai dideli, nevėluoti beveik neįmanoma. O po atostogų išvis man stresas buvo.
Taigi, neapsikentę tų keliolikos minučių vėlavimo, ant sparnų iš laimės skraidžiojusią Olesią darbdaviai ėmė ir atleido. Jau antrą grįžimo dieną. Ar ji nusiminė? Nelabai. „Galvojau – gal likimas?!“
Ir pasirodo – tikrai, likimas! Vos parašiusi mylimajam žinutę apie atleidimą, Olesia iš karto gavo atsakymą – „tai skrisk pas mane“. „Ir skridau – atsisakiau Londone buto nuomos, pardaviau šunį ir sėdau į lėktuvą. Tas atleidimas – lyg likimo pirštas. Turėčiau dabar už tai padėkoti darbdaviams.“
Vaikinas tas, tik amžius kitas
– Ar ne per drąsu imtis tokių veiksmų vos po trijų dienų pažinties?
– Mąsčiau – gal ir kvaila, gal pavojinga viską mesti, net šunį parduoti dėl beveik nepažįstamo žmogaus. Bet tos dienos apvertė mano gyvenimą, buvo tokia meilė! Nutariau iškart važiuoti visam laikui. Aišku, pradžioje jaučiausi šiek tiek keistokai – juk žmogų pažįstu tris dienas, o jau turiu kartu su juo gyventi. Bet greitai apsipratome. Iš pradžių šiek tiek trukdė kalbos barjeras, nes Antonio menkai mokėjo angliškai, teko net vertimo programėlėmis naudotis, bet dabar kalba neblogai. Jau ir be žodžių mes vienas kitą suprantame. Mums taip gera kartu! Gal net per gera!
– Ir jokių nesklandumų nekilo kartu apsigyvenus? Juk kol kampai apsitrina, visko pasitaiko…
– Na, kaip ir nebuvo nesklandumų. Tik toks menkas dalykas – kai mes susipažinome, Antonio sakė, kad jam 30 metų. Jis labai gerai atrodo, lieknas, pasportavęs, jaunatviškas. Negeria, nerūko, žaidžia futbolą. Labai pozityvus. Bet kai aš pas jį jau atvykau gyventi, paaiškėjo, kad jam 46-eri. Niekada tiek neduotum.
– Neįmanoma taip apsirikti…
– Maniau, gal nuo saulės pasenęs.
– Kiek laiko praėjo, kol sužinojai tikrąjį amžių?
– Pirmą vakarą netyčia įsijungiau jo feisbuką. Tikrai netyčia. Norėjau savo tėvams parašyti, kad viskas gerai, nes mama šiek tiek nerimavo, net pas būrėją prieš kelionę ėjo. Žiūriu, prie jo gimimo datos parašyta – 1967. Galvoju, ką tai reiškia?
– Ir ką tai galėjo reikšti?
– Aš ir mąsčiau – gal šiaip tie skaičiai parašyti? Tą dieną nieko jam nesakiau, tik kitą paklausiau: „kas čia dabar vyksta?“ Ir jis prisipažino. Labai bijojo, juk nežinojo, kaip reaguosiu, gal tašes susikrausiu ir bėgsiu namo. O tada dar pasiteiravau: „jei tau 46-eri, tai turbūt ir vaikų turi“. Antonio atsakė: „taip, turiu…“ Jo buvusioji net jaunesnė už mane, gyvena kaimynystėje…
Tai sužinojus man buvo šokas, ilgai dvejojau ir „virškinau“ informaciją, bet apsipratau. Meilė nugalėjo. Antonio turi ketverių metų sūnų, jį kiekvieną rytą veda į darželį. Natūralu, kad aš šiek tiek pavydžiu, bet manau, kai atsiras savi vaikai, jausmai susitvarkys. Juk visa kita – nuostabu, jau pusantrų metų gyvenu amžinoje vasaroje, apsupta didžiausios meilės. Iki šiol dėkoju likimui už tokią dovaną ir nuostabų žmogų.
Olesios šokiruojančios gyvenimo istorijos tęsinio ieškok gegužės mėnesio „Panelėje”
