Emigruodama į Vokietiją Polina Zarianova (20 m.) džiaugėsi tapusi vienišo turtuolio namų tvarkytoja ir tikėjosi gerai užsidirbti. Bet papuolė į seksualinio priekabiautojo pinkles, iš kurių bėgo neatsigręždama. „Merginos, būkite atsargios! Užsienyje tyko pavojai“, – perspėja ji.
MADOS AUKA
„Daugiau niekada! Nereikia man Vokietijos ir tų eurų“, – pridėjusi ranką prie širdies kartoja Vilniuje argoterapiją studijuojanti varėniškė. Polina labai nuoširdžiai tai sako, nes išliejo ne vieną ašarą ir sudegino tūkstančius nervų ląstelių. Ji tikrai visą gyvenimą prisimins nesėkmingą mėginimą sekti aplinkinių diktuojamą emigracijos madą. „Visi pažįstami kartojo: neįmanoma Lietuvoje užsidirbti, neįmanoma padoraus darbo susirasti, čia nėra jokių perspektyvų“, – dabar aiškinasi Polina. Nors neturėjo nei skolų, nei didelių svajonių, kurioms įgyvendinti reikėtų didelės pinigų sumos, ji paklausė patarimų, vos atsiėmusi mokyklos baigimo diplomą.
VALYTOJOS ŠLUOTA VIETOJ UNIVERSITETO
Pažadėtąja žeme merginai turėjo tapti Štutgartas – pramoninis miestas pietų Vokietijoje. Daug turkų ir lenkų ten „aria“ fabrikuose, nedidelis skaičius (oficialiai – vos apie šimtą) lietuvių – prižiūri senyvas močiutes, šluoja gatves ir plauna indus.
„Aš darbo nebijau, esu iš paprastos šeimos, neišlepinta, pasiruošusi priimti iššūkius. Todėl jokių reikalavimų nekėliau, agentūrai, kuri ten darbina žmones, pasakiau, kad tiks bet kas, už ką normaliai mokėtų“, – pasakoja Polina. Kai sužinojo, kad ne į gatves ir ne į fabrikus siunčia, o į turtuolio namus – nušvito! Na, įsivaizduokite sceną iš meksikietiškos muilo operos… Ten tokie dideli namai, dvarai, puošni aplinka… O jau kokį romantišką liokajų ir kambarinių darbą tokių serialų režisieriai piešia. „To ir tikėjausi! Tiesa, man iškart pasakė, kad namai ne šeimos, o vienišo vyro. (Įtarimų nekėlė?) Mama labiau jaudinosi už mane, todėl liepė kelis kartus pabendrauti su juo per „Skype“. Mes kalbėdavomės, o mama pasislėpusi už kampo klausydavo. Kai įsitikinome, kad lyg ir normalus žmogus – daviau sutikimą atvykti.“
NEGRAŽUS, BET TURTINGAS
Pliktelėjęs penkiasdešimt vienerių Dietrich Charisius, kaip Polina sako, „Labai bjaurios išvaizdos, bet malonaus būdo“. Na, bent iš pirmo žvilgsnio. Jis plačiai šypsosi, mėgsta daug kalbėti. Ypač – girtis.
Ko jau ko, bet pinigų vyrukui netrūksta. Polina – kukli mergina, nei prieš atvykdama, nei kai jau atvyko ir įsikūrė, niekada nepaklausė, iš kur tas turtas, kurį demonstruoja. Bet kiek jai pavyko sužinoti iš nugirstų telefoninių pokalbių ir atsargiai pažvelgus į visokius popierius jo namuose, ponuliui priklauso didelė apsaugos programų kompanija ir dar daug nekilnojamo turto objektų. „Kartais pasireklamuodavo kompiuteryje, rodydamas man savo vilų nuotraukas, nuo Tailando iki Amerikos“, – pasakoja Polina.
TURTUOLIŲ APSUPTA
Veiksmas, kuris primena kriminalinį filmą, vyko „ant kalvos“ – taip turtingų vokiečių rajonėlį vadina mergina. Kai pažvelgdavo pro langą, matydavo vien brangias ir labai brangias mašinas, namas vienas už kitą gražesnis, kaimynų verslininkų žmonos – beveik kaip iš „Misis Vokietija“ konkurso. Tokios tobulos tobulos, visada su šypsena.
„Dietricho namas, kuriame gyvenome, net keturių aukštų. Labai erdvus, kambariai didžiuliai. Tiesa, dar ne viskas buvo įrengta, todėl ten nuolat atvykdavo darbininkai. Tai baldus konstruoti, tai kilimus tiesti. Pagal numatytą projektą namas turėjo būti ypatingai gražus. (Kaip atrodė tavo kambarys?) Neišskirdamas manęs kaip prastesnės, jis suteikė man normalius apartamentus su atskiru miegamuoju, vonios kambariu ir net virtuvėle. Tokiomis sąlygomis net Lietuvoje negyvenau, kai dar nebuvau valytoja.“
O TU ŠVENTAS NAIVUME
(Kada prasidėjo priekabiavimas?) „Patį pirmą vakarą galėjau pajusti ženklus, kad šitas tipas yra pavojingas, bet buvau per daug naivi. Vos įsikūriau, jis pasiūlė nuvažiuoti į kavinę pavalgyti ledų. Kai atsisėdome, pastebėjau labai keistą jo žvilgsnį… Net pasimečiau. (Kuo jis keistas?) Nu žinot toks, kaip kokio ištvirkėlio, nenuleidęs akių į mane spoksojo, jaučiausi tarsi žvilgsniu nurenginėjama. (Pasakei jam ką nors?) Nedrįsau, tuo metu save įtikinėjau, kad čia man visokios baimės kvailos lenda, kad nieko iš tiesų nevyksta. Aš juk pirmą kartą užsienyje viena buvau – natūralu, kad visko bijojau ir įtariai stebėjau aplinką. Juk tiek daug nelaimingų istorijų teko girdėti.“
RANKA PO SIJONU
(Kada supratai, kad tai gali baigti blogoju?) „Praėjus daugiau nei savaitei, kai vieną eilinį vakarą gaminau jam valgyti. Dietrichas priėjo artyn ir vėl ėmė nužiūrinėti. Pasimečiau, bet to neparodžiau. Dabar suprantu, kad reikėjo parodyti! Jis leido sau eiti toliau – gašliai apsikabino ir vieną ranką staigiai pakišo man po drabužiais… Aš iškart atšokau nuo jo, ir piktai pastūmiau šalin. (Kaip sureagavo?) Labai piktai. Nebuvau mačiusi tokio įtūžusio. Staiga gera nuotaika dingo ir bambėdamas ėmė priekaištauti, kad nėra patenkintas mano darbu. (Kuriuo?) Atseit blogai plaunu, lyginu ir panašiai. Aš gyniausi – liepiau rodyti konkretų broką. Jis tik susinervino ir nuėjo miegoti. (O tu?) Galvojau, gal tuo viskas ir baigsis. Atsiguliau savo kambaryje ir stengiausi pamiršti šitą šlykštų priekabiavimą.“
Visą šokiruojančią istoriją skaityk vasario mėnesio „Panelėje”.
SUGRĮŽĖLIAI, ATSILIEPKIT!
Tu irgi emigraciją iškeitei į Lietuvą? Kiekviename numeryje „Panelė“ spausdins įdomiausias sugrįžimo į namus priežastis. Savo asmenines arba draugų istorijas galite siūlyti el. paštu: orius@panele.lt
