Trejus metus geresnio gyvenimo Anglijos provincijoje ieškojusi masažistė Joana Juškevičiūtė(25 m.) nusprendė: ne pinigai atneša laimę. Į namus Vilniuje ji sugrįžo tam, kad būtų kuo arčiau senelių!
Žurnalas „Panelė” pristato naują rubriką apie grįžtančius namo emigrantus. Kiekviename numeryje pateikiame vis naują istoriją ir skirtingas grįžimo priežastis. Savo asmenines arba draugų istorijas galite siūlyti el. paštu: orius@panele.lt
VILNIUS – WIGANAS – VILNIUS
Kai šia tema prabyla viename sostinės masažo kabinete dirbanti Joana, nustemba visi. Trejus metus gyvenusi šiaurės vakarų Anglijoje, mažame Wigan miestelyje, mergina tuoj tuoj galėjo iš paprastos darbininkės tapti profesionalia sporto trenere. Šios profesijos atstovų labai trūksta. Ten vos baigi mokslus – iškart pasipila pasiūlymai iš įvairių sporto klubų (šiuo metu 1200 laisvų darbo vietų vien tik aplink Mančesterį). Tarpusavyje jie taip varžosi dėl būsimo darbuotojo, kad ima žadėti pasakiškus pinigus. Kitaip tariant – rojus!
Kas gi iš jo bėgtų? Tikrai ne praturtėti emigravęs lietuvis, ypač, kai jau matyti šviesa tunelio gale. Bet Joana numojo ranka, kai pasakė: „dzin pinigai”, „dzin perspektyvos”!!! Susikrovė lagaminą ir iškelta galva sėdo į gimtąjį sodžių skraidinantį lėktuvą.
SUGRIUVĘ PLANAI
Kodėl ji emigravo? „Nors daug kas iš aplinkinių vis važiuodavo užsidirbti, aš apie tai ilgą laiką negalvojau, skurdžiai negyvenau – padėjo tėvai, seneliai. Net per krizę 2008-aisiais man Lietuvoje viskas atrodė fainai. Turėjau labai daug planų, svajojau įstoti į Muzikos ir teatro akademiją, tapti aktore. Nors artimi žmonės visada kartojo, kad gerai vaidinu, deja, neišlaikiau stojamojo egzamino. Tai buvo pirma nesėkmė, kuri supurtė. Teko rinktis kūno kultūrą Edukologijos universitete. Papildomai baigiau masažo kursus. Tada… vaikinas „pradžiugino”, kad važiuoja užsidirbti į Wiganą. Pusę metų kentėjau, kentėjau, bandžiau sau ir kitiems įrodyti, kad draugystė per atstumą įmanoma. Bet po pusės metų trūko kantrybė! Ryžausi važiuoti pas jį.”
NEĮKALBAMI [-[6]-]
Širdį merginai spaudė tik dėl senelių, kuriuos Lietuvoje paliko vienus. „Mano mama su vyru jau seniai emigravę į Londoną, abu dirba, jaunesnė sesė taip pat ten mokosi, po to liks dirbti. Aš seneliams buvau vienintelis artimas žmogus Lietuvoje. Mūsų šeimoje visi labai artimi, todėl sakiau jiems – važiuojam kartu.”
Šuniuką ar kačiuką – su savimi nesunkiai gali pasiimti, kad ir į tolimiausią pasaulio kampelį. Mylimą berną ar geriausią draugę – dar gali suvilioti, kad atsektų paskui tave, dažnai jie patys pareiškia tokį norą. Bet ką daryti su sėsliais seneliais, kurie namų nė už ką nenori keisti į jokią kitą vietą? Močiutei juk labai patinka po balkonu augantys berželiai ir pavasarį pražįstančios alyvos, o senelis negali be knibinėjimosi garaže.
Pati įtikėjusi, kad Anglijoje bus daug geriau, Joana šią teoriją ilgai bandė įrodyti ir jiems – seneliui Rimantui (78 m.) bei močiutei Gražinai (75 m.). Viskas veltui – nesuviliojo. Išvyko viena, bet pažadėjo nuolat skambinti, o kai pavyks – lankyti.
PRIE KONVEJERIO DIPLOMŲ NETIKRINA
Ką dirbo? Trikampiai sumuštiniai, spurgos, keksiukai ir daug kitokių maisto produktų. Šimtais jų – kiekvieną dieną gaminami, pakuojami, o po to transportuojami į prekybos taškus. Kad mechanizmas sklandžiai veiktų, reikalingi darbštūs darbininkai. Anglai nenori, nes labai sunku. Todėl dirba lietuviai.
„Patekti į tokį fabriką visai nesunku, vyksta nuolatinė darbuotojų kaita, todėl naujokai ieškomi vi-sa-da! (Kokie reikalavimai?) Pagrindinis – bent minimaliai mokėti anglų kalbą. Mat daugiausiai atvykstančių net hello pasakyti negali. O daugiau jokių – niekas nėra net paklausęs, ką aš baigiau, ar ką anksčiau dirbau. Mūsų lietuviški diplomai britų nedomina.
Visą akis atveriantį Joanos interviu skaityk sausio mėnesio žurnale „Panelė”.
