Nuo įkvepiančio Jennifer Lawrence laiško visuomenei iki Jungtinių Tautų (JT) geros valios ambasadorės Emmos Watson „HeForShe“ kalbos – garsiausios Holivudo aktorės vis garsiau prabyla apie lyčių nelygiavertiškumo problemą, o ypač kalbant apie skirtingą atlygį už tą patį darbą. Apie tai viešai pasisakančios žvaigždės sutaria, kad tol, kol 93 proc. kino studijų vadovai bus vyrai ir tik 4 proc. visos rinkos filmų prodiusuos moterys, ši tema bus ypač aktuali.
Nuo įkvepiančio Jennifer Lawrence laiško visuomenei iki Jungtinių Tautų (JT) geros valios ambasadorės Emmos Watson „HeForShe“ kalbos – garsiausios Holivudo aktorės vis garsiau prabyla apie lyčių nelygiavertiškumo problemą, o ypač kalbant apie skirtingą atlygį už tą patį darbą. Apie tai viešai pasisakančios žvaigždės sutaria, kad tol, kol 93 proc. kino studijų vadovai bus vyrai ir tik 4 proc. visos rinkos filmų prodiusuos moterys, ši tema bus ypač aktuali.
NUTEKINTA PASAULIO GĖDA
Kalbos apie įsišaknijusį lyčių nelygiavertiškumą JAV, o vėliau – ir visame pasaulyje, pradėjo plisti po 2014 metų lapkritį slaptos programišių grupės „Guardians of Peace“ (GOP) (liet. „Taikos saugotojai“) nutekintų konfidencialių pranešimų iš kino kompanijos „Sony Pictures“. Pranešimuose paviešinti filmų vadovų ir aktorių atlyginimai, susirašinėjimai tarp vadovų, dar neišleistų filmų kopijos ir kita informacija – ji atskleidė tikrąjį nelygybės mąstą, o faktas, kad kai kurios ryškios žvaigždės moterys uždirba žymiai mažiau, nei tuose pačiuose filmuose ir tokio paties sudėtingumo vaidmenis gavę vyrai.
„Hario Poterio“ (angl. „Harry Potter“) žvaigždė Emma Watson savo kalboje pirmoji viešai išdėstė darbo Holivude faktus. Septyniolika kartų filmuose, kuriuose ji vaidino, režisieriai buvo vyrai ir tik du – moterys. Jai teko dirbti su trylika prodiuserių vyrų ir tik su viena moterimi. Tokia nelygybė Emmą siutino, skaudino ir pastūmėjo nebetylėti. Pasak jos, paviešinti „Sony Pictures“ įrašai tik dar kartą įrodė, kas slypi po filmų industrijoje besisukančiomis kaukėmis.
Patricia Arquette, po šio įvykio atsiimdama „Oskarą“ už vaidybą filme „Vaikystė“ (angl. „Boyhood“), viešai apgailestavo dėl tokio didžiulio užmokesčio skirtumo ir ragino aktorius netylėti, kuo daugiau viešinti seksistinę praktiką, žalingą visai pramonei. Jos pavydžiu per pastaruosius dvejus metus pasekė dešimtys žymių aktorių – apie šią problemą prabilo perkamiausių pasaulio žurnalo interviu, televizijų laidose, apdovanojimų kalbose, renginių ceremonijose ir kitose viešose vietose, kur turėjo galimybę būti išgirstos.
[-[2]-] GNIAUŽTAI
Nors seksizmas, praėjus nuo skandalo trejiems metams, vis dar aktuali tema Holivude, moterys dažniau dalijasi istorijomis ir atsitikimais, kurie nuo aktorystės atbaidytų net ir talentingiausią profesionalę. Legendinio serialo „Vilas ir Greisė“ (angl. „Will & Grace“) aktorė Debra Messing MAKERS konferencijoje pasidalijo pasakojimu, kaip pačiame pirmame filme, kuriame vaidino, režisierius sugebėjo su žeme sutrypti visą jos pasitikėjimą savimi: „Filmuojant meilės sceną su Keanu Reevesu, labai žymus režisierius staiga sušuko „Iškirpti!“ ir paklausė komandos, per kiek laiko čia galėtų atsirasti plastinių operacijų chirurgas, nes mano nosis gadina visą filmą. Buvau ištikta šoko. Į filmavimo aikštelę atėjau baigusi aktorystės magistrantūros studijas. Studijavau Londone ir buvau vaidybos žiniomis pasikausčiusi aktorė, kol per vieną minutę mane pavertė „Neholivudine nosimi“.
„Įsikūnijimo“ (angl. „Avatar“) žvaigždė Zoe Saldana viename interviu pasakojo, kad prodiuseris neslėpdamas pasakė pasamdęs ją gražiai atrodyti laikant ginklą su apatiniais: „Nors vaidmuo buvo tik epizodinis, manęs paprašė laisvai dalytis kylančiomis idėjomis. Deja, tai taip suerzino prodiuserį, kad jis paskambino man per atostogas ir paprašė pagaliau liautis būti sudėtinga pasileidėle. Negalėjau patikėti tuo, kas vyksta.“
SVARBI TIK [-[5]-]
Filmo „Perl Harboras“ (angl. „Pearl Harbor“) žvaigždė Kate Beckinsale prasidėjus filmo reklamos kampanijai negalėjo patikėti, kaip režisierius apie ją kalbėjo tūkstančiams žmonių: „Režisierius vis liaupsino Beną Afflecką ir negailėjo pagyrų Joshui Hartnettui, sakydamas, koks jis vyriškas ir puikus aktorius. O paklaustas apie mane tik atšaudavo, kad nebuvau tokia patraukli, kad atstumsiu ir papiktinsiu moteriškąją žiūrovių dalį. Nė žodžio apie mano sugebėjimus.“
Filmo „Pašėlusi širdis“ (angl. „Crazy Heart“) aktorė Maggie Gyllenhaal per vieną atranką išgirdo, kad sulaukus 37-erių jos amžius jau netinkamas vaidinti. Deja, vyrams joks amžiaus cenzas šiuo atveju negalioja: „Yra daugybė dalykų, kurie Holivude mane kas kartą nuvilia ir stebina. Neseniai išgirdau, kad būdama 37-erių esu per sena vaidinti 55-erių metų vyro žmoną. Iš pradžių dėl to pasijutau nepatogiai, vėliau supykau, o galiausiai pradėjau juoktis.“
KENČIA NE TIK AKTORĖS
Su dvigubais standartais susiduria ne tik pasaulinio lygio kino žvaigždės, bet ir dainininkės. Daugybę metų scenoje stovinti Jennifer Lopez tik dabar prakalbo apie tai, ką per tą laiką jai teko išgyventi: „Žmonės mane vadina diva, nors šio pseudonimo niekada nesijaučiau nusipelniusi. Visada sunkiai dirbau ir tyliai siekiau savo tikslų. Dėl vadybininkų ir jų sudarytų „berniukų klubų“ jaučiausi negalinti nė prasižioti, o pareiškus savo nuomonę visų jų mintyse iškyla vienas klausimas: „Ar jai būtinai reikia būti tokiai aikštingai?“ Daugybę kartų stebėjau, kaip atlikėjai vyrai vėluoja į koncertus, žemina publiką ir vis tiek yra kuo šilčiausiai jos priimami, o aš, pavėlavusi 15 minučių, tikrai būčiau pažeminta ir apipilta įvairiausiais epitetais.“
Apie seksizmo problemas atsiimdama „Billboard“ muzikos apdovanojimą dar 2013 metais garsiai pradėjo kalbėti ir Madonna, prisipažinusi, kad karjeros pradžioje buvo išprievartauta. Pasak dainininkės, „kol tik bus priimtinas mielas ir seksualus merginų įvaizdis, o protinga nuomonė traktuojama kaip nusižengimas normoms, gyvensime patriarchalinėje visuomenėje.“ Pirmoji ją remti pradėjo atlikėja Lady Gaga – skatino netylėti ir tokiomis istorijomis dalytis su jaunomis merginomis.
MES – NEMATOMOS
Pasak žymios režisierės Lexi Alexander, 99 proc. moterų, dirbančių filmų ir televizijos industrijoje, susiduria su seksizmu: „Galėčiau nesustodama vardyti atvejus, pradėdama kurioziškais, kai vairuotojas atsisakė vežti mane į filmavimo aikštelę, nes jam buvo pasakyta laukti režisieriaus, o režisierė buvau aš, baigdama keliančiais rūpestį, kai kūrėjai manęs atsisakė tik dėl lyties ir reikalavo vyro, nes moteris negali režisuoti filmo apie boksą ir kovas. Nesvarbu, kad nuo jaunystės buvau tarptautinių kovų čempionė. Vyras, neturėjęs su tuo nieko bendra, jiems pasirodė geresnis pasirinkimas.“
Kita režisierė, Amma Asante, su seksizmu susidūrė filmuodama jau pirmąjį savo filmą: „Pabaigus filmuoti pirmąją dalį, prie manęs priėjo vienas komandos narys ir paklausė, ar žinau, kodėl moterys kraujuoja. Nelaukęs mano atsakymo atkirto: „Nes jos yra blogis.“ Nors tai buvo vienas kardinalesnių atvejų, su seksizmu darbe režisierei iki šiol tenka kovoti kasdien.
Kinematografė Agnès Godard puikiai prisimena skaudžiausią savo karjeros atvejį, kai filmuojant juostą „Paryžius, Teksasas“ (angl. „Paris, Texas“) ji pasijuto visiškai nematoma: „Vaizdo režisieriui išvykus savaitei aš nustatinėjau kameros vaizdo rėminimą. Jam sugrįžus ir paklausus, kas taip puikiai pasidarbavo, šalia sėdėjęs kolega atsakė, kad tai – asistento vyro darbas. Netekau žado – jaučiausi nereikalinga ir nematoma. Buvau jauna ir baili, tad jaučiausi neturinti galios skųstis ar kam nors pasipriešinti.“
