Mudvi susipažinome atsitiktinai – Neapolyje turėjau laisvą pusdienį ir, feisbuko paskyroje „Kaip prisijaukinti Neapolį“ aptikusi daug naudingų patarimų, nusprendžiau su jos autore gide Vitalija Nagliūte šiame mieste atrasti ne vien garsiąją „Margaritos“ picą. Be abejo, nepraleidau progos pasišnekučiuoti ir apie likimo išdaigas.
Kas tave atvedė į Italiją?
Kad ir kaip norėčiau sakyti, kad į Neapolį atvedė ambicijos ar smalsumas, iš tiesų čia mane atviliojo meilė. Su savo vaikinu neapoliečiu susipažinau Graikijoje. Abu atvykome čia studijuoti pagal „Erasmus“ mainų programą. Italai buvo didžiausia užsieniečių grupė – triukšmingi, niekada nemiegantys, visada perdėtai laimingi ir visų geriausi draugai. Man atrodė labai keisti. Supratau pareigingus vokiečius, snobiškus prancūzus, atsipalaidavusius graikus, bet tik ne italus. O dar ta italų vyrų etiketė… Ne šiaip garsusis DonŽuanas irgi buvo italas. Pasakiau sau, kad su italais niekada neturėsiu nieko bendra. Bet, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada.
Pasirodė Carlo, labai atkaklus neapolietis. Jis man patiko, tačiau nesileidau į kalbas, išsisukinėjau, kaip mokėjau. Bet Carlo mane rasdavo visur, kur tik apsilankydavau. Galiausiai sutikau nueiti su juo į pasimatymą. Taip mes ir leidome „Erasmus“ – vaikštinėdami į pasimatymus, drauge keliaudami. Vis dėlto nenorėjau patikėti šia istorija iki galo. Sakiau sau: „Erasmus“ – tai netikras gyvenimas, galime susitikinėti, bet kai programa baigsis, viskas grįš į senas vėžes, nebesimatysime.
Tačiau įvyko kitaip: Carlo jau po savaitės atvyko į mano gimtadienį, o tada prasidėjo skraidymų maratonai. Bet man vis vien atrodė, kad kiekvienas susitikimas gali būti paskutinis. Po metų laimėjau kitą „Erasmus“ praktiką – šįkart su stipendija. Carlo man padėjo rasti praktikos vietą, dėjo pastangas, kad būčiau netoli jo, ir mūsų istorija
pamažu rutuliojosi toliau. Taip ir likau Neapolyje. Keitėsi ir Carlo, ir mano veiklos, tačiau išbandymus įveikiame drauge.
Kas buvo sunkiausia adaptuojantis?
Iš pat pradžių buvo sunku viskas – nesupratau nei italų kalbos, nei jų mentaliteto. Lietuviai nuo italų jau ir taip labai skiriasi, o neapoliečiai – dar kitokie. Italus būtų galima apibūdinti kaip nuolat perdėtai laimingus, garsiai kalbančius, o neapoliečiai – tai tas pats kvadratu. Vėliau buvo kitas sudėtingas etapas – supratau viską, kas yra sakoma, tačiau neperpratau žmonių būdo. Čia, be mano vaikino, man labai padėjo jo mama. Mes iš karto viena kitą supratome be žodžių. Ji supažindino su Neapoliu, manau, nė pati to nenutuokdama. Kaip? Per maisto ruošybą. Neįtikėtina, kiek gali sužinoti apie šalies kultūrą ir istoriją tiesiog virtuvėje.
Neapolyje ir apskritai visame regione labai lengva priaugti svorio. Visi patiekalai buvo labai skanūs ir nauji, aš juos tiesiog ryte rijau. Kas mėnesį priaugdavau po kilogramą. Po dešimties mėnesių jau buvau pasunkėjusi 10 kilogramų, tad teko sau pasakyti: „Vitalija, turi apsiraminti.“
Per kiek laiko pramokai kalbėti itališkai?
Iš pradžių gėdijausi kalbėti itališkai, pirmąsias frazes pradėjau regzti tik po 6 mėnesių. Buvo sudėtinga prisiversti pradėti kalbėti, iš baimės suklysti bendravau tik anglų kalba. Be to, neapoliečiai tarpusavyje šnekasi ypatingu dialektu, kuris skiriasi nuo oficialios italų kalbos, o tai labai išmušdavo iš vėžių, kai jos dar tik mokiausi. Vis dėlto po gerų metų jau sugebėjau susikalbėti. Nors ir su klaidomis, esmę pasakyti galėjau. O dabar jau laisvai ja kalbu, kartais net pagaunu, kad itališkai pasakyti man lengviau nei lietuviškai.
Kaip kilo mintis dirbti gide?
Su turistais dirbau jau Lietuvoje. Man tai labai patiko. Atvykusi į Neapolį, iš pradžių atlikau praktiką vienos svarbios vietos įmonės rinkodaros skyriuje. Buvo labai nuobodu. Supratau, kad man neskirta sėdėti biure priešais kompiuterį kiekvieną mielą dieną. Nuolat žvilgčiodavau į laikrodį, kada gi pagaliau baigsis darbas, laukdavau savaitgalių, o sekmadienio vakarą pasijusdavau blogai vien pagalvojusi, kad pirmadienį ir vėl į darbą. Italų kalba man atvėrė į darbą su turistais, o kai lėktuvai iš Kauno ėmė tiesiogiai skraidyti į Neapolį, pagaliau pagausėjo ir lietuvių. Į naują veiklą pastūmėjo draugai – jiems patiko mano pasakojimai, išrenkami maršrutai, tad jie vis atsiųsdavo pažįstamų žmonių grupelių. Supratau, kad tikrai galiu tai daryti, o svarbiausia – man tai patinka ir sekasi. Kam galėtų nepatikti, kad visi jo kalbančio klauso?
Ką rekomenduotum aplankyti Neapolyje?
Būtina pasivaikščioti pajūriu, po miesto centrą, Ciaia bei Toledo gatves ir į UNESCO paveldą įtrauktą 2700 metų senumo senamiestį. Taip pat labai rekomenduoju pasigrožėti miesto panorama iš aukštutinio Neapolio, kur stovi Šv. Elmo pilis (Castel Sant‘Elmo) ir Šv. Martyno vienuolynas (Certosa di San Martino), iš kurio atsiveria nuostabus vaizdas į legendomis apipintą Vezuvijaus ugnikalnį. Nevalia praleisti galimybės paklaidžioti ir požeminio Neapolio labirintais, aplankyti Nacionalinį archeologijos muziejų (Museo Archeologico Nazionale di Napoli) arba Nacionalinį Kapodimontės (Museo di Capodimonte) meno muziejų ir galeriją. Taip pat privalu tradiciškai apžiūrėti Herkulaniumo ar Pompėjos antikinius miestus, patį miesto ugnikalnį Vezuvijų, net už Versalio ar Vienos Šenbruno rūmus didesnius Kazertos rūmus (Reggia di Caserta); Sorento ir Amalfio pakrantes; Iskiją, Kaprį, Procidą, romantiškas Neapolio salas. Tada jau tikrai galėsi sakyti, kad matei visas Neapolio karalystės įžymybes.
Kokias vietas turistui derėtų aplenkti?
Tiems, kurie Neapolyje planuoja daug keliauti, siūlau nesusigundyti itin pigių nuo Neapolio ir Sorento pakrančių nutolusių viešbučių siūlymais – prieš tai reikia pasidomėti, kiek užtruks nukeliauti iki norimo taško. Apgyvendinimo įstaigų kainos Neapolyje tikrai nesikandžioja kaip tie nuostabūs kalnų miesto Benevento arba prie pat jūros esančios Lago Patrijos paketai „viskas įskaičiuota“. Šiltuoju laikotarpiu turistams, mėgstantiems jūrą, siūlau apartamentų ieškoti Sorento pakrantėje, kuo arčiau traukinių stoties „Circumvesuviana“. Šitaip būsi tarp Amalfio pakrantės ir Neapolio, netoli jūros ir viską galėsi pasiekti viešuoju transportu.
Nerekomenduoju apsistoti pačioje centrinėje stotyje. Žinau, labai patogu, nes ten pat yra ir traukinių, ir autobusų stotys, metro, taksi stotelė. Tačiau stoties rajonas lieka stoties rajonas, kad ir kur būtum – Vilniuje, Romoje, Milane ar Miunchene. Vakare tokiose teritorijose nėra labai įdomu ir saugu. Siūlyčiau apsistoti Corso Umberto gatvėje – netoli centrinės stoties, arčiau senamiesčio ir net uosto.
Neapolis – picos tėvynė. O kokia tavo mėgstamiausia picerija šiame mieste?
Neapolyje yra labai daug garsių picerijų: „Brandi“, kurios steigėjas tvirtino išradęs picą „Margaritą“, „Da Michele“, kur Julia Roberts valgė picą filme „Valgyk, melskis, mylėk“, „Di Matteo“, kurioje picos ragavo pats Billas Clintonas. „Starita“ taip pat garsi visame pasaulyje picerija. Aš labiausiai mėgstu antikinę piceriją „Sorbillo“, kurioje galima paskanauti picos ir už 3,5 euro, tik, žinoma, teks pastovėti eilėje. Bet tai nėra staigmena Italijoje – gero maisto verta kiek palaukti. Atvykus į Neapolį būtina paragauti picos bent keliose vietose ir išsirinkti savo piceriją.
Ką dar, be picos, būtina išbandyti šiame mieste?
Neapolis garsėja ir jūrų gėrybėmis – midijų sriuba (zuppa di Cozze) kurią, kaip teigiama, išradęs pats Abiejų Sicilijų karalius Ferdinandas Pirmasis, spagečiais su kriauklelėmis (spaghetti con le Vongole). Taip pat tradiciniais neapolietiškais makaronų patiekalais – makaronais su bulvėmis (pasta e patate), makaronais su žirneliais (pasta e piselli). Ir, žinoma, visu gatvės maistu: cuoppo, frittatina, crocchè, pizza a portafoglio, zeppole… Šių pavadinimų neįmanoma išversti – reikia tiesiog paragauti patiekalų! Be to, neapoliečiai – saldumynų mėgėjai: sfogliatella – kriauklės formos tradicinių saldumynų, – babà, panašių į mūsų „bobas“, tik išmirkytų rome, galima rasti beveik kiekvienoje konditerijos parduotuvėje. Kaip ir, žinoma, paskanauti itališkų ledų ir nuostabaus skonio espreso!
Ką turistai Neapolyje dažniausiai pamiršta padaryti?
Lietuviai dažnai aplenkia kitų užsieniečių ypač mėgstamą nuostabią privačią San Severo koplyčią (Cappella Sansevero), kurioje saugoma „Kristaus su šydu“ (Cristo Velato) skulptūra. Šį genialaus skulptoriaus Giuseppe Sanmartino kūrinį rekomenduoju pamatyti kiekvienam. Taip pat būtina apsilankyti natūraliose terminėse voniose, vis dar veikiančiose pagal senovės romėnų išrastą principą, ir pavaikščioti nuostabiais Amalfio pakrantės kalnų takeliais.Populiariausiasis Dievų takas driekiasi nuo Bomerano iki Positano.
Ar galima čia smagiai leisti laiką neišlaidaujant?
Nemokami paplūdimiai, nereti nemokami koncertai, nemokami pasivaikščiojimai kalnų takais. Pirmąjį mėnesio sekmadienį visi valstybiniai muziejai irgi nemokami, o paprastomis dienomis jaunimui iki 25 metų bilietas kainuoja tik pusę kainos. Muziejų mėgėjams yra daug nuolaidų kortelių, na, o visas viešąsias bažnyčias ir jose saugomus meno kūrinius taip pat galima apžiūrėti už dyką. „Margaritos“ pica, Neapolio kulinarijos šedevras, miesto senamiestyje nekainuoja daugiau kaip 5 eurus, galima rasti ir kur kas pigiau, o espreso puodelis prie baro – 1 euras.
Ar yra kas nors, kas tave čia stebintų iki šiol?
Neapolyje nuolat viskas stebina. Čia kiekviena diena lyg nuotykis: tu žinai, kaip tavo diena prasidės, bet nežinai, kaip baigsis. Einu ta pačia gatve jau n kartų, ir vis atrandu kokią naują, dar nepastebėtą detalę. Vaikštau vietomis, aprašytomis mokyklos vadovėliuose ar matytomis filmuose, čia ilsėdavosi Romos imperatoriai, netoliese – žymioji Kapujos gladiatorių mokykla, kurioje mokėsi Spartakas, o ten – Vezuvijus, ant kurio iš mokyklos pabėgęs jis subūrė vergų armiją, įstengusią atremti ne vieną romėnų kareivių ataką. Dar yra garsieji Kumai, arba Baja, kur, pasak legendos, Odisėjas su įgula buvo viliojami sirenų; Vezuvijausnušluota Pompėja, romantiškoji Amalfio pakrantė, Neapolio salos… Galėčiau tęsti be atvangos. Gyvenu tokioje vietoje, apie kurią nė nesvajojau!
