Kadaise trims draugėms, Sandrai Pangonytei, Danutei Rasimavičiūtei ir Akvilei Meškauskaitei-Dobrajs, viešint Balio saloje kilo idėja įkurti bendrą verslą. Ore sklandanti mintis greitai persitransformavo į realų verslo planą, kurio nuosekliai laikantis ir komandiškai dirbant pavyko pasiekti saldžių darbo vaisių. Šiandien merginų įkurta, prieš greitąją madą nukreipta, mezginių bendrovė „The Knotty Ones“ žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. „The Knotty Ones“ taip pat neseniai pritraukė 500 tūkst. eurų investicijų, o tai yra didžiausia kada nors investuota pradinio kapitalo suma į mados prekės ženklą Lietuvoje.
Tokia prekinio ženklo sėkmė – neatsitiktinė. „The Knotty Ones“ išsiskiria ne tik ypatinga verslo koncepcija, originaliais mezginių modeliais, bet ir puikiu komandiniu darbu, kuriam pagrindą padėjo daug metų trunkanti prekinio ženklo įkūrėjų draugystė. Šiandien su prekinio ženklo įkūrėjomis – Sandra bei Danute – kalbamės apie tai, kaip trims draugėms pavyko sukurti tvarios mados verslą ir ar nekyla sunkumų, kuomet versle persipina partnerystė ir draugystė.
Sandra Pangonytė: „Kuriant verslą su draugėmis privalu įsitikinti, kad versle kilusios problemos ar nusivylimai neturėtų įtakos asmeniniams santykiams“
Papasakok, kaip jūs visos trys susipažinote?
Su Danute ir Akvile susipažinome lygiai prieš dešimt metų, kai visos pradėjome savo magistrantūros programą ISM universitete ir tapome kursiokėmis. Akvilė su Danutė taip pat buvo kambariokės joms atliekant mainų programą Seule, Pietų Korėjoje. Aš tuo pačiu metu išsiruošiau į savo solo kelionę po Pietryčių Aziją. Mus visas jungia bendri kelionių prisiminimai: kartu su Akvile ir Danute apkeliavome ne vieną egzotiškojo žemyno šalį.
Kaip vyko „The Knotty Ones“ prekinio ženklo įkūrimo procesas?
Pati verslo idėja mums gimė kartu keliaujant po Balio salą. Ten aktyvūs medžio, stiklo, audinių, verpalų amatai. Mums kilo mintis, kodėl gi neprikėlus lietuviškų amatų, kurie pas mus asocijuojasi tik su Pilies gatvėje Vilniuje parduodamomis megztomis kojinėmis. Norėjome kurti produktus, kuriuos nešiotume pačios. Iš tiesų, man pačiai visuomet mintyse buvo išlikęs vaizdinys, kuomet būdama maža buvau nuo galvos iki kojų „apmegzta“ močiutės. Turbūt dažnas lietuvis iš vaikystės prisimena tą patį… Mes pasigedome šiuolaikiškai moteriai skirtų megztukų, kurie būtų pagaminti etiškai, puoselėjant senąsias lietuvių tradicijas, bet kartu ir atrodytų moderniai. Tokių neradusios, sumanėme jų gamybos imtis pačios.
Verslo pradžia įprastai būna pakankamai sudėtinga, kupina iššūkių. Kaip jums sekėsi?
Po to, kai mums kilo ši idėja, po savaitės ar dviejų, mes jau turėjome pirmą megztinio pavyzdį. Manau, jei degi idėja, tiki, kad ji – unikali, reikia tiesiog imti ir daryti. Skiriamasis bruožas tų, kuriems pavyksta pagauti sėkmės paukštę, yra pastangos, atsidavimas ir labai sunkus darbas. Tie, kurie įveikia tuos įprastus verslo kūrimui kalnelius – nusivylimo, motyvacijos, pakilimo, nukritimo – išgyvena. Kai iš visų savo galvoje užsimezgusių idėjų išsirenki geriausią, tai, kaip ją realizuoji, priklauso nuo komandos, kurią suburi. Jei kurčiau verslą antrą kartą, daryčiau tai ne viena, o su komanda. Komanda – tai papildoma motyvacija, dar vienas požiūrio kampas ir pastūmėjimas į priekį, kai to reikia.
Kokie yra jūsų trijų charakteriai: panašūs, o gal priešingai – gana skirtingi? Kaip jūsų charakterių panašumai ar skirtumai padeda jums vystant verslą?
Visos trys esame be galo skirtingos: tiek kalbant apie charakterius, tiek apie profesinius įgūdžius.
Manau, kad labai svarbu rasti ne panašiai mąstančius žmones, o būtent turinčius skirtingą požiūrį. Naudinga, kuomet žmonės tą pačią situaciją mato skirtingais kampais – tuomet atsiranda komandinio darbo pridėtinė vertė.
Kokius verslo kūrimo bei vystymo kartu su draugėmis pliusus ir minusus galėtum įvardinti?
Yra dvi pusės. Užsidegus kokia nors idėja, ją daug lengviau įgyvendinti, kai jau pažįsti žmones su kuriais nori kurti verslą. Vis dėlto, su laiku, verslui augant, be abejonės, iškyla daug iššūkių, o kai persipina draugystė ir verslo partnerystė, atsiranda įvairių povandeninių srovių. Tuomet prasideda nelengvas laviravimas tarp draugystės ir verslo santykių. Kuriant verslą su draugėmis privalu įsitikinti, kad versle kilusios problemos ar nusivylimai neturėtų įtakos asmeniniams santykiams. Būtina prisiimti kur kas didesnę atsakomybę už kiekvieną žodį ar sprendimą. Tai labai sunku, bet įmanoma. O įmanoma tik tada, kai jautiesi saugiai, gebi atvirai išsakyti nuomonę, gali apie viską kalbėtis nuoširdžiai, o ne kaupti ir laikyti savyje. Manau, kad svarbiausia yra apie viską kalbėtis.
Danutė Rasimavičiūtė: „Tikiu, kad mūsų artima draugystė leido mums komandiniame darbe drąsiau pasitikti iššūkius, greičiau priimti svarbius sprendimus ir negaišti laiko bandant suprasti vienai kitą“
Danute, kiek žinau, šiuo metu gyveni Niujorke. Trumpai papasakok, kada ir kaip ten atsidūrei?
Čia gyvenu jau septynerius metus. Mano sužadėtinis gavo darbo pasiūlymą „Google“ ofise Niujorke, tad labai neplanuotai atvykau čia ir tapau „meilės emigrante“. Atvykusi čia, iš pradžių dirbau mados redaktore aktoriaus Ashton Kutcher startuolyje, tad kasdien mane supo amerikietiški tvarios mados prekiniai ženklai. Vėliau pradėjau dirbti vienoje Bruklino reklamos agentūroje prodiusere. Tuo pačiu metu viena koja jau buvau „The Knotty Ones“ prekinio ženklo įkūrimo kelyje. Šiandien esu susikoncentravusi į ,,The Knotty Ones“ vystymą: nuo įmonės komunikacijos iki darbo kartu su mūsų Niujorke esančia dizainere bei prekinio ženklo sklaidos tiek JAV rinkoje, tiek už jos ribų.
Ar tolimas atstumas nekenkia pačiai jūsų draugystei? Juk nėra galimybės gyvai susitikti puodeliui kavos, nuoširdžiai pasikalbėti? Kokiais būdais palaikote ryšį su su Sandra ir Akvile, kurios gyvena Lietuvoje?
Iš tiesų, su Sandra ir Akvile dažnai juokiamės, kad nors bendraujame video skambučiais kiekvieną dieną, per darbų gausą kartais pamirštame viena kitos paklausti, kaip ir kuo gyvename už darbo ribų. Vis dėlto, į Lietuvą įprastai grįžtu bent du – tris kartus per metus, todėl gyvai bendraujame taip pat pakankamai dažnai.
Kaip tau, gyvenant svečioje šalyje, sekasi vystyti ryšius su draugėmis, draugais, gyvenančiais Lietuvoje? Ar atstumas draugystę žlugdo, o gal priešingai – paskatina dar labiau vertinti žmonės, kurie iš tiesų tau yra brangūs?
Iš Lietuvos išsikrausčiau dar būdama aštuoniolikos metų. Nuo tada, per pastaruosius penkiolika metų, tik du iš jų praleidau Lietuvoje. Per tiek laiko pripratau prie artimų santykių palaikymo per atstumą su gimtojoje šalyje esančiais draugais. Natūralu, kad ne visos draugystės atlaikė atstumo išbandymą. Man atstumas leido ne tik dar labiau pradėti vertinti brangius žmonės Lietuvoje, bet taip pat paskatino didžiuotis savo lietuviškomis šaknimis, kultūra, tradicijomis ir, žinoma, tokiais vietiniais amatais kaip mezgimas. Tai, manau, yra aišku, turint omenyje „The Knotty Ones“ (šypsosi).
Verslą kuriate tryse. Sklando pasakymas, jog kur du – trečias nereikalingas. Ar nėra sudėtinga vystyti verslą trims draugėms? Juk išsiskyrus nuomonėms trečioji gali atsidurti užribyje…
Jei man reikėtų duoti patarimą verslą pradedantiems žmonėms, jis būtų: būtinai pradėkite verslą tryse. Sunku suvaldyti situacijas, kuomet išsiskiria dviejų žmonių tvirtos nuomonės. Ypač turint omenyje strateginius klausimus, kuomet nė viena pusė nėra linkusi keisti savo nuomonės. Kuomet nerandamas abejoms pusėms priimtinas sprendimas, tai gali priversti prie stiprių konfliktų ar net komandos suirimo. Taip, kartais nutinka, kad Akvilė su Sandra „nubalsuoja“ prieš mano idėjas, o kartais mes su Akvile – prieš Sandros, bet visi sprendimai priimami demokratiškai. Visos mes turime vienodą balsą bei vienodas galimybes išsakyti savo argumentus.
„The Knotty Ones“ ne per seniausiai pritraukė net 500 tūkst. eurų investicijų. Kokį vaidmenį jūsų verslo sėkmės istorijoje vaidina jūsų asmeninis ryšys, artima draugystė?
Labai svarbu tikėti savo idėja, nes tai uždega ir kitus. Bet vien tik tikėjimo idėja neužtenka. Kaip ir Sandra minėjo, labai svarbu turėti savo komandą, kuri padėtų sėkmingai realizuoti idėjas. Tad visų investuotojų argumentai, kodėl jie investavo į mūsų prekinį ženklą, buvo susiję būtent su mūsų komanda – jie patikėjo, kad esame pajėgios įgyvendinti tą puikią verslo idėją. Na, o aš pati tikiu, kad mūsų artima draugystė leido mums komandiniame darbe drąsiau priimti iššūkius, greičiau priimti svarbius sprendimus ir negaišti laiko bandant suprasti viena kita. Būtent tai ir lėmė tokį rezultatą, kokį matome šiandien.
