Svajonės pildosi tiems, kas atkakliai siekia tikslo – tai įrodo televizijos ir radijo laidų vedėjos bei televizinio turinio kūrėjos Elenos Karalienės gyvenimo istorija.
Nedidelio miestelio vienkiemyje augusi mergina nuo pat mažumės svajojo apie gyvenimą didmiestyje ir darbą televizijoje. Vos tik atvykusi į Vilnių Elena ėmėsi veiklos: gilinosi į žurnalistikos studijas, norėdama užsitikrinti finansinį savarankiškumą dirbo įvairiausius darbus, o studijuodama trečiame kurse prisijungė prie televizijos naujienų portalo komandos.
Šis darbas jai atvėrė kelius į kitas profesines veiklas – į tas, kurios buvo sena Elenos svajonė ir tas, kurias ji netikėtai pamilo visa širdimi. Šiandien ambicingoji Elena ne tik dirba svajonių darbą televizijoje, bet ir išbando savo jėgas vesdama radijo laidą. Kas rytą jos balsas džiugina „Power Hit Radio“ radijo stoties klausytojus, o neišsekanti energija įkvepia produktyviems dienos darbams. Kur slypi jos veržlumo paslaptis ir ar aktyviai merginai po dienos darbų lieka laiko linksmybėms?
Elena, esi jauna ir aktyvi mergina, kuri jau ne pirmus metus sukasi pramogų pasaulio industrijoje – vedi laidas „Tv3“ televizijoje bei radijo stotyje „Power Hit Radio“. Papasakok, ar visuomet, kiek save pameni, buvai linksma, žingeidi, entuziastinga? Kokia buvo tavo paauglystė?
Aš buvau tas vaikas, kuris, jei klasė ruošdavo spektaklį, norėdavo gauti pagrindinį vaidmenį arba bent jau stovėti spektaklio metu pirmojoje eilėje… Jei choro vadovė dalindavo solines partijas – būdavau ta, kuri viena pirmųjų keldavo ranką į viršų. Tiesa, nors buvau drąsi ir savimi pasitikinti, niekada nelipau per kitų galvas. Priešingai, daugelyje situacijų stengdavausi išlikti kukli. Užaugau vienkiemyje, kuriame geriausi mano draugai buvo brolis ir šuo, todėl jau kiek ūgtelėjusi norėjau vakarus ar savaitgalius leisti ne namuose, o su draugų kompanija. Pamenu, lyg didžiausios šventės laukiau tos dienos, kuomet rankose laikysiu vairavimo teises – jas pradėjau laikyti iš karto po aštuoniolikto gimtadienio. Žinojau, kad kai jos bus mano rankose, galėsiu daugiau laiko praleisti su draugais. Šiandien esu be galo dėkinga savo tėvams – jie tiek mane, tiek brolį išleisdavo į kiekvieną organizuojamą vakarėlį, o jei reikėdavo – keldavosi naktį mūsų parsivežti. Mama, paklausus kada turėsiu būti namuose, atsakydavo: „Grįžk, kai bus nebeįdomu“. Šią taisyklę aš norėčiau kada nors pritaikyti ir savo vaikams. Tėvai pasitikėjo manimi nuo mažų dienų ir žinojo, kad šunybių aš neprikrėsiu (šypsosi).
Koks buvo tavo pirmasis darbas?
Darbas man, kaip paauglei, buvo labai svarbus. Visuomet norėjau užsidirbti savų pinigų ir kuo greičiau tapti savarankiška, tad dirbti pradėjau dar būdama moksleive, vasaros metu. Kiek vėliau, atvykusi studijuoti į Vilnių, pradėjau darbus derinti su studijomis. Mano gyvenimo aprašymas iš tiesų margaspalvis – nuo darbo prekybos centro kasoje ar baldų įmonėje iki padavėjos kepyklėlėje ar sporto klubo administratorės. Na, o pirmąjį su profesiniu keliu susijusį darbą susiradau dar 11-oje klasėje. Vasarą dirbau vietiniame Prienų miesto laikraštyje žurnaliste, trumpą periodą ir vietinėje televizijoje. Studijuodama Vilniaus universitete, trečiame kurse, prisijungiau prie naujienų portalo tv3.lt komandos, pradėjau dirbti internetinės žiniasklaidos srityje. Tuomet rašiau straipsnius ir rengiau reportažus apie saugų eismą kelyje.
Ką gali pasakyti iš savo patirties: jaunas amžius dirbant žiniasklaidos srityje privalumas ar trūkumas?
Net neabejoju, kad tai yra milžiniškas privalumas. Esu dėkinga likimui, kad studijų metu turėjau galimybę prisijungti prie profesionalių žurnalistų būrio – įgijau didžiulės patirties, išmokau daugybę naudingų dalykų, susipažinau su nepatirtomis situacijomis ir išmokau jas spręsti. Mūsų darbas dinamiškas ir nuolat kintantis. Retai kada susiduriame su identiška situacija, tad turime gebėti į viską reaguoti operatyviai. Nuoširdžiai galvojau, kad įsidarbinsiu televizijoje tik baigusi studijas. Vis dėlto darbui čia reikalingos ne tik teorinės žinios, bet ir gebėjimas jas taikyti praktiškai. O kur kitur, jei ne čia, geriausia to išmokti?
Kuris darbas šiandien tau artimesnis širdžiai: radijo stotyje ar televizijoje?
Čia kaip motinos paklausti, kuris jos vaikas gražesnis… (juokiasi). Abu darbai yra be galo skirtingi, bet kartu labai įdomūs. Radijas yra visiškai netikėtai į mano širdį pasibeldusi „meilė“, o televizija – išsipildžiusi sena mažos mergaitės iš kaimo svajonė. Sunku net apsakyti, koks geras jausmas yra kiekvieną rytą sveikintis su klausytojais – dalintis išgyvenimais, klausytis jų istorijų, tapti jų gyvenimo dalimi… Pasibaigus tiesioginiam eteriui nuo mano veido nedingsta šypsena – tuo darbas radijuje ir ypatingas. Na, o dirbant televizijoje iš tiesų netrūksta atsakomybių ir adrenalino, bet tas jaudulys, kuris kutena pilvą kiekvieną kartą prieš įsijungiant kameroms, dingsta vos tik išgirdus žodį „eteris“… Kartais po filmavimų jaučiuosi tarsi po gero vakarėlio – atsigulus lovoje dar ilgai sukasi galva! Iš tiesų myliu abu šiuos darbus visa širdimi, nes jie yra labai skirtingi ir vienodai nuostabūs.
Kaip tau pavyksta taip anksti atsikelti ir kiekvieną rytą išlikti žvaliai?
Retas kuris žino, kad po darbo radijuje, 10 valandą ryto, aš keliauju į „TV3“ kūrybos departamentą, kuriame dirbu pilnu etatu turinio kūrimo skyriuje. Mes su komanda kuriame televizijos laidas, rašome scenarijus, keliaujame į filmavimus ir panašiai. Kartais tenka dirbti iki vėlaus vakaro ar net savaitgaliais, todėl energijos tokiame darbe negali stigti… Prisipažinsiu, kai tik pradėjau dirbti „Power Hit Radio“, mano gyvenimo ritmas buvo visiškai kitoks – miegoti eidavau kada panorėjusi, įprastai atsikeldavau 8 valandą ryto. Atsikėlusi ramiai papusryčiaudavau, išsimatuodavau pusę savo drabužių spintos ir į darbą iškeliaudavau ramiu žingsniu. Vis dėlto, po kelių savaičių tokio gyvenimo ritmo supratau, kad mano energijos rezervas išsieikvoja iš karto po pietų, kuomet dar turiu išlikti produktyvi. Tad „susidraugavau“ su rutina, kurios nekeičiu iki pat šiol – einu miegoti apie 22 valandą vakare, o keliuosi 6 valandą ryte. Deja, lėtais pusryčiais tenka mėgautis tik savaitgaliais… Vis dėlto, net ir tokiais ankstyvais rytais susikuriu sau mažytę šventę ir atvykusi ryte į radiją pasimėgauju puodeliu gardžios juodos kavos.
Kaip manai, kokios asmeninės savybės tiesiog būtinos norint sėkmingai įsilieti į pramogų pasaulio industriją?
Čia svarbus atkaklumas, darbštumas, noras tobulėti ir drąsa. Kaip minėjau, šiame darbe reikia reaguoti operatyviai, o kartais imtis drąsių sprendimų. Čia dirba gausybė pačių įvairiausių žmonių ir tikrai ne kiekvienas privalo dirbti tiesioginiame eteryje ar vesti laidas prie radijo mikrofono. Net jei žmogus yra uždaresnis, čia galima atrasti daugybę įdomių darbo pozicijų „už kadro“.
Ką patartum jaunam žmogui, kuris svajoja įsilieti į pramogų pasaulį, dirbti jame, tačiau jaučiasi nedrąsiai, baiminasi nesėkmių? Iš kur pasisemti to pasitikėjimo savimi?
Manau, kad kalbant apie mūsų asmenines svajones negalima kuklintis. Svajokime drąsiai ir daug. Tik, svarbiausia, atkakliai dirbkime ir siekime tų svajonių. Jei giliai širdyje iš tiesų nuoširdžiai ko nors norėsime ir sieksime to, esu tikra, vieną dieną svajos ims ir išsipildys. Būtina atminti, kad nesėkmės yra neišvengiamos, bet į jas reikia pažvelgti kaip į gerą pamoką. Reikėtų apsvarstyti, ką kitą kartą padaryti kitaip, kad daugiau tai nepasikartotų. Kiekvienoje, net ir pačioje sunkiausioje, patirtyje yra kas nors gero. Niekas kitas, o tik pats darbas pramogų industrijoje galės jums atsakyti, ar ši vieta jums tinka, ar ne. Todėl mano patarimas – nebijoti ieškoti praktikos galimybių.
O kaip dažniausiai leidi laisvalaikį? Mėgsti šėlti vakarėliuose, o gal labiau patinka ramiai pasiilsėti?
Anksčiau labai mėgau vakarėlius, troškau į juos keliauti kiekvieną savaitgalį, bet dabar labiau mėgstu ramesnį laisvalaikį – ilgus pasivaikščiojimus mieste ar gamtoje, keliones dviračiu ar automobiliu. Taip pat labai mėgstu gaminti ir sukiotis virtuvėje prie puodų. Jei atvirai, į naktinį klubą išeinu vos kelis kartus per metus, nes man kur kas labiau patinka praleisti vakarą šnekučiuojantis su draugais jaukios vakarienės metu.
