Garsioji Coco Chanel yra pasakiusi: „Man neįdomu, ką jūs apie mane galvojate. Apie jus aš negalvoju išvis!“ Būtų nuostabu, jei visi sugebėtų apkalbų apie save negirdėti, o ir išgirdę – ignoruoti ir neimti į širdį. Gaila, tačiau tikrovėje yra kitaip. Rengdami rugsėjo numerį norėjome išsiaiškinti PANELĖS skaitytojų nuomonę apie apkalbas, todėl atlikome apklausą portale panele.lt.
Apklausoje dalyvavo 450 merginų, beveik pusė nurodė, jog jų amžius yra mažesnis nei 16, aktyviai savo nuomone dalinosi ir tos, kurioms yra 16–18 metų. Iš nurodyto amžiaus matyti, kad į klausimus daugiausia atsakymų pateikė moksleivės. Ne tik apklausos rezultatai, bet ir gyvenimo patirtis rodo, kad mokykla yra puiki vieta gandams ir apkalboms sklisti.
Prisimindama savo mokyklą ir tai, kiek ir kokių apkalbų būdavo, stebiuosi, kaip merginos dar žiūrėdavo serialus. Juk pačioje mokykloje virė tikras gyvenimas, kuris kartais pranokdavo net ispanišką telenovelę. O po savaitgalio mokykla lyg bičių avilys dūgzdavo nuo naujienų gausybės, kas ir ką veikė, kas vakarėlyje prisivaidino, kas išsiskyrė ir pan.
Dabar, atrodo, niekas nepasikeitė. Iki šiol kaip dažniausiai pasikartojančias apkalbų temas merginos nurodo išvaizdą, santykius su vaikinais ir nuotykius per vakarėlius. Kokiu greičiu ir mastu sklinda apkalbos, galima tik numanyti, nes net 80 % merginų nurodo, jog, jų nuomone, apkalbos yra problema jų mokykloje.
Kodėl mokykla virsta intrigų dvaru ir paskalų rojumi? Per daug stebėtis nereikėtų, juk mokykla yra vieta, kur susirenka daugybė bendraamžių, išgyvenančių panašias paauglystės problemas, o kur dar visos nerašytos mokyklos, draugų ir kompanijos taisyklės? Arba akivaizdus simpatijų ir antipatijų demonstravimas, galiojanti taisyklė „tavo draugai yra mano draugai, tavo priešai yra mano priešai“, įvairios grupelės, atstovaujančios „elitui“ arba nuskriaustiesiems.
Merginos dažniausiai konfliktų nesprendžia kumščiais, kaip daro vaikinai, tačiau į pagalbą pasitelkia aštrų liežuvį ir iš lūpų į lūpas sklindančias žinias apie būtus ir nebūtus dalykus, visada prasidedančias žodžiais: „Tik niekam nepasakok, ką tau dabar pasakysiu…“ Tai tampa kasdienybe, energijos eliksyru nuobodžiose pamokose. Kai kam tai tik nieko nereiškiančios apkalbos, kai kam mergaitiškų karų priemonė, o kai kam tai gali tapti gyvenimo tragedija. Dauguma merginų pripažįsta, kad apkalbos gali turėti liūdnų padarinių. Daugiau nei 90 % skaitytojų pritarė teiginiui, jog „apkalbos yra galingas ginklas, galintis pakenkti, sugadinti reputaciją, sukiršinti tarpusavyje ar netgi sugriauti gyvenimą“.
Klausiamos, ar verta kovoti su apkalbomis, merginos nusiteikusios optimistiškai: net 80 % merginų pasirinko teigiamą atsakymo variantą. Aišku tai, kad merginos su apkalbomis susiduria labai dažnai, apšnekinėja ir pačios yra apšnekamos, apkalbas supranta kaip problemą, su kuria reikėtų kovoti, tačiau kas iš tiesų slypi už apkalbų, kaip su jomis kovoti, kodėl apkalbos apskritai kyla, į šiuos ir kitus rūpimus klausimus atsako psichologė Radvilė Ramonaitė-Nagy (www.PsichologasInternetu.lt).
Kas yra apkalbos? Tai problema ar natūralus, normalus dalykas?
Pats apkalbų apibrėžimas yra neutralus – tai gali būti bet koks pokalbis apie nesantį šalia asmenį, turintis vertinantį atspalvį. Nors įprastas požiūris į apkalbas dažnai yra neigiamas, apkalbos gali atlikti ir svarbią funkciją (kad ir mokymosi iš kitų patirties).
Ar yra žmonių, kurie niekada neapkalba kitų?
Visi esame ne kartą kalbėję apie trečiąjį asmenį, jam nesant šalia. Todėl ne, nemanau, kad tokių žmonių yra.
Kodėl apkalbame? Kodėl apkalbos apskritai kyla tarp jaunų žmonių?
Kaip jau minėjau, apkalbos skiriasi, todėl ir jų atsiradimo priežastys yra skirtingos. Galime apkalbėti trečiąjį asmenį norėdami tiesiog perduoti informaciją tam, kuris dar nebuvo jo sutikęs: ar jam nepažįstamas asmuo yra „draugas“, ar jo reikėtų saugotis (taip sutaupoma laiko). Svarbus aspektas, ar kalbama tiesa ir ar tai galėtų įskaudinti kitus. Taip pat galime apkalbas naudoti kaip įrankį ir juo manipuliuodami išsikovoti pranašumo sau prieš kitus. Apkalbos įprastos jau vaikystėje, tačiau jų svarba dažnai išauga tarp jaunų žmonių, nes šiuo laikotarpiu padidėja poreikis pritapti, įsitvirtinti, tapti populiariam. To galima siekti per pozityvias apkalbas (pastebint kitų pranašumus) arba per žeminančias apkalbas (išryškinant kitų trūkumus) ir, deja, pastaroji strategija naudojama dažniau.
Ką daryti susidūrus su apkalbomis, kai esi ta, apie kurią visi šneka būtus ir nebūtus dalykus?
Jei apkalbų tikslas yra pažeminti mus, jos gali plisti intensyviau, jei mes nors iš dalies sutiksime su jomis, t. y. leisime kitiems mus pažeminti. Pirmiausia reikėtų turėti tvirtą pagrindą po kojomis: „Niekas kitas negali nuspręsti, kas aš esu ir ko esu verta, geriau nei aš pati (tikėti tuo!).“ Dažnai tokių apkalbų sąjungininkas yra anonimiškumas. Jei turėtume progą tiesiai paklausti asmens, kodėl jis apie mus galvoja ir kalba būtent taip, žodžiai (užtikrintumas) būtų jau kitokie, nes reikėtų prisiimti už juos atsakomybę. Jei sugebėtume į situaciją pažvelgti iš šalies ar net rasti joje ką nors juokingo, mes neleistume savęs liūdinti (taip laimėtume).
Ką apie žmogų išduoda nuolatinis kitų apkalbinėjimas?
Mūsų apkalbų turinys (pozityvus ar negatyvus) parodo, ko mes siekiame ar tikimės apkalbėdami kitus. Nuolatinės apkalbos, kuriomis siekiame pažeminti kitus, rodo žmogaus jaučiamą didelį vidinį nesaugumą.
Kaip išmokti prikąsti liežuvį?
Pirmiausia reikia suvokti, kaip veikia apkalbos ir ko mes siekiame. Turime paklausti savęs, ar naudojame negatyvią informaciją apie šalia nesantį asmenį, siekdami apginti save? Ar skleisdami šią informaciją siekiame pasijusti geresni nei tie, apie kuriuos kalbame (t. y. pažeminti juos)? Jei taip, turime būti pasiruošę prisiimti atsakomybę už savo žodžius ir galimas pasekmes arba ieškoti kitų (pozityvių) būdų pasiekti savo tikslus.
Ne paslaptis, kad apkalbant priklijuojamos įvairios etiketės (paleistuvė, barakuda, nevala ir pan.). Kaip jų atsikratyti?
Šias negatyvias apkalbas būtų tikslinga įvardyti kaip paskalas. Paskalos dažnai yra bandymas įveikti savo vidinį neužtikrintumą ir nerimą, kuriant ir skleidžiant istorijas, kurios paaiškintų situaciją ar pačių nerimastingą elgesį. Etiketėmis galime vadinti jau nusistovėjusias, bendrai visuomenėje priimtas paskalas.
Kaip jau minėjau, į paskalas reaguoti reikėtų ramiai – jei sureaguosime aršiai, parodysime, kad kitų nuomonė yra svarbi ar teisinga, net svarbesnė už mūsų pačių. Jei galime, tiesiai klauskime to, kuris tai skleidžia: „kaip tu susidarei tokią nuomonę“, „kodėl tu taip manai“ ir pan. (versti prisiimti atsakomybę už savo žodžius). Bandykite į tai pažiūrėti iš šalies ir gal net pasijuokti iš situacijos.
