Mūsų kelionės ketvirtąją dieną pradedu su „Red Hot Chili Peppers“ dainomis ausinuke, pats sėdžiu po tiltu ir rašau dienoraštį. Kaip čia atsidūrėme? Apie viską iš pradžių.
Du ukrainiečiai, mus paėmę nuo Čekijos-Lenkijos sienos, vežė visą naktį. Apie 5-6 valandą ryto didelėje degalinėje netoli Venecijos atsisveikinome su pavežusiais ukrainiečiais ir sėdome pusryčiauti.
Valgome kada pakliūna, tiksliau tada, kai miega, ilsisi ar valgo jus vežantys žmonės.
Pavalgę įsiprašėme pas vieną italą į mašiną, kad šis pavežtų mus iki kelio į Veneciją, esančio už kilometro. Dėmesio! Svarbiausia pakeleivingų mašinų vairuotojams neminėti žodžio „autostop“, kitaip galite pamiršti padorų pokalbį apie savo tolimesnę kelionę.
Galbūt žmonės bijo, galbūt yra taip išauklėti, tačiau išgirdę šį žodį jie bėga į krūmus ir tik retas italas į šį žodį atsiliepia su šypsena ir draugiškumu.
Taigi, gal valandą prastovėję ant kelio į Veneciją, supratome, kodėl nemaža dalis autostopininkų taip nemėgsta šios šalies.
Visų pirma, italai žiūri į mus tarsi šalia stovėtų žalias gauruotas marsietis. „Nedaug betrūksta, kad sustotų vidury kelio ir pradėtų fotografuoti“,- stebėjomės mes.
Kiekvienas iš jų taip spokso, tarsi vietoje mūsų stovėtų dvi nuogos merginos, dar ir pravažiavę atsisuka.
Italijoje vairuotojai lengvai bendrauja, dažnas nusišypso, pasimaivo, tačiau nė neketina sustoti.
Po nesėkmingų bandymų į tranzavimą nusispjovėme ir nusprendėme keliauti, užkalbindami vairuotojus degalinėse.
Pirmiausia, apie ką pagalvojome, niršdami ant pasipūtusių italų – miegas.
Nuėjome pamiegoti į šalia esančią pievelę. Et, ilgai tvėrėme nemiegą, tikėdamiesi kaip karaliai išsimiegoti prie jūros, tačiau iki jos dar toli.
Pailsėję nusprendėme jūrą pasiekti pėsčiomis, mano kolega Čepas mane įkalbėjo, kad taip bus greičiau ir smagiau, nei stovėti dulkiname kelyje.
Kaip ir reikėjo tikėtis, jūra buvo toliau nei atrodė žemėlapyje. Valandą ėjome Venecijos priemiesčiais (taip vadinome apie ją esančius mažus miestelius), o jūros – nė kvapo.
Kai pavargome, iš vietinių susižinojome apie autobusą, vežantį į pačią Veneciją, garsųjį vandens kanalų miestą.
Keliaujantiems inter-rail‘u ar tiesiog traukiais džiugiai pranešame, kad tiesiai į miesto širdį yra nutiesti bėgiai. Tai, be abejonės, – be galo patogu ir greita, tačiau mes čia atvykome ne komforto ieškoti.
Įlipę į autobusą pamatėme, jog Venecijos „priemiesčiais“ būtume ėję iki sutemų ir, matyt, nepamatę nieko ypatingo, o tik pramoninius miestukus.
Autobuso kontrolė? Visų pirma, mes laikomės nuomonės, jog autostopininkai neša laimę, tad jokia kontrolė negali jų sulaikyti. O jei ir pasitaiko, tai pasimetę keliautojų veidai, didelės kuprinės ir kalbos nemokėjimas turėtų ištaisyti padėtį ar bent nesugadinti kelionės baudomis.
Mestre miestelyje, važiuodami zuikiais, pasiekėme legendinę Veneciją.
Šis miestas žymus visame pasaulyje, nes tyvuliuoja ant vandens.
Miestas pastatytas ant žemų, dumblinų Adrijos jūros vandenų, kurie reguliariai patvinsta. Miestas turi 118 salelių ir apie 150 kanalų.
Salos, ant kurių stovi miestas, yra sujungtos 400 tiltų. Senamiestyje tiltai naudojami kaip keliai, o visas transportas – gondolos.
Mus labiausiai prajuokino tradiciniai šviesoforai, čia reguliuojantys ne mašinų, o valčių eismą. Venecija yra didžiausias Europos miestas, kuris pasižymi mažiausiu automobilių skaičiumi.
Čia atvykę iškart pasidėjome kuprines. Kuprines ar lagaminus daugumoje Europos miestų saugyklose saugo už maždaug 4 eurus per parą, tačiau, manau, yra verta paaukoti dvylika litų ir leisti sau lengvai vaikščioti po miestą.
Nors oficialiai Venecijos plotas yra 412,54 km², tačiau sausumos teritorija mums pasirodė nesunkiai įveikiama ir, kaip sako Čepas, „vartotina”. Tad per tris valandas sugebėjome didžiąją Venecijos dalį išvaikščioti kelis kartus.
Visa laimė, kad turistinį žemėlapį įsigijome tik po kelių valandų, nes mums pasirodė, kad jis yra sudarytas tikrai nevykusiai. Turistų nelankomos vietos mums pasirodė mielesnės ir galėjo papasakoti apie šį miestelį daugiau nei parduotuvių vitrinos, pilnos suvenyrų bei gatvės, pilnos besistumdančių turistų.
Galbūt ne kiekvienas man pritars, bet kiek man teko keliauti, didžiausią įspūdį palikdavo turistų lankstinukuose nepažymėtos vietos, kuriuose žmonių gyvenimą ir vietovės ypatumus patirti yra daug lengviau.
Taigi, nelemtasis žemėlapis kainavo 2 eurus (7 litus). Lietuvoje už tokį popiergalį nieks dviejų litų nemokėtų, o ten su jais vaikšto kiekvienas. Nors išvykus į užsienį privalu užmiršti litus ir mažas kainas Tėvynėje, tačiau mąstyti, kur išleisti pinigus visada verta.
Geriau sėsti į turistines gondolas ar garlaivius ir nušauti iškart du zuikius: pamatyti visas gražiausias turistines vietas ir nemokėti už gido paslaugas. Sutaupytą laiką galėsite skirti savo klajonėms ar tiesiog poilsiui.
Nors klasikinė Venecijos valtis yra gondola, šiuo metu jomis naudojasi tik turistai arba gyventojai vestuvių ar kitų švenčių proga. Neatsiejama Venecijos dalimi gondolos tapo XI amžiuje. Grakštaus korpuso, plokščiadugnis laivelis labai tinka plaukioti siaurais kanalais, o nežymus pirmagalio išlenkimas atsveria irkluotojo jėgą ir neleidžia gondolai sukinėtis ratais.
1562 m. buvo paskelbtas nutarimas, reikalaujantis visas gondolas dažyti juodai, kad gyventojai liautųsi demonstravę savo turtą. Šiais laikai vietiniai dažniausiai naudojasi vandens autobusais (It.- vaporetti), kurie reguliariai plaukioja po miesto kanalus ir salas.
Vakare, palikę jau ištuštėjusį miestą-uostą, sugrįžome pernakvoti į tą pačią pievutę netoli kelio į Veneciją, kurioje miegojome dieną. Laužo nekūrėme, nes tai buvo sodų teritorija, esanti netoli judraus kelio.
Tokioje vietoje išbandyti italų policijos budrumą nesiryžome ir pasitenkinome sausa vakariene.
Palapinės taip pat nestatėme, nes buvo labai šilta ir giedra. Ir jei ne ankstų rytą mane iš miegų pažadinęs lietus, dabar nesėdėtume po greitkelio tiltu ir nesidžiovintume šlapių čiužinių.
