Sansevjera (dar žinoma kaip „uošvės liežuvis“, „gyvatės augalas“ arba lot. Sansevieria) – vienas ištvermingiausių ir stilingiausių kambarinių augalų, puikiai tinkantis net tiems, kurie sako „neturiu žalio nykščio“. Tačiau net ir toks atsparus augalas turi savų poreikių. Viena dažniausių klaidų, dėl kurios sansevjera pradeda skursti ar net sunyksta – perlaistymas.
Sansevjera – pusiau sukulentas su charakteriu
Prieš kalbant apie laistymą, svarbu suprasti, koks tai augalas. Sansevjera – kilusi iš Afrikos ir Pietų Azijos, kur auga sausose vietovėse. Ji turi storus, mėsingus lapus, kurie kaupia vandenį – kaip ir sukulentai.
Todėl per dažnas laistymas – pagrindinis jos priešas. Kitaip nei dauguma kambarinių augalų, sansevjera gali ištverti sausras, bet netoleruoja perteklinės drėgmės.
Kaip dažnai laistyti sansevjerą?
Bendras laistymo dažnis:
- Pavasarį–vasarą: kas 2–3 savaites, kai žemė visiškai išdžiūsta.
- Rudenį–žiemą: kas 4–6 savaites arba dar rečiau – priklausomai nuo temperatūros ir oro drėgmės.
Svarbiausia taisyklė: laistykite tik tada, kai substratas visiškai išdžiūvęs. Geriausia – įkiškite pirštą į žemę 3–5 cm gyliu: jei drėgna – palaukite.
Kaip atpažinti, kad laistote per dažnai?
Sansevjeros dažniausiai „suserga“ būtent dėl per didelės drėgmės. Štai keli ženklai:
- Lapai pradeda minkštėti, vysti ar gelsti nuo apačios.
- Šaknys pradeda pūti, o iš vazono gali pasijusti nemalonus kvapas.
- Dirva visada atrodo šlapia, net po kelių dienų nuo laistymo.
