Kiekvieną dieną šimtus kartų pasakome žodelį „ne“. Klasės draugas teiraujasi, ar šiandien kontrolinis. Ne. Mama klausia, ar pietavau. Ne. Grįžtu namo ir matau, kaip šuo griaužia batą… O, ne!
Tačiau kartais, kai norime, ko nors atsisakyti, per sukąstus dantis bejėgiškai iškošiame „taip“. Žinoma, po to labai gailimės.
Kaip sugebėti išmokti tvirtai pasakyti „ne“?
Kai „ne“ tampa melu
Vieną kartą Edita sugalvojo piršliauti ir išsiuntė mane bene į patį baisiausią pasimatymą gyvenime. Norėjau dingti, kuo greičiau. Vienas kitą su vaikinu supratome be žodžių ir buvo aišku, kad daugiau nebesusitiksime.
Prieš išsiskiriant, šis dar drįso leptelėti: „tai susirašysime ir susitiksime kada…“.
Ką? Nė už ką gyvenime! Tačiau mandagiai pasakiau: „Ačiū už praleistą laiką, viso.“ Išvedžiojimų nereikėjo.
Taip jau yra, kad dažnai nedrįstame pasakyti „ne“, nenorėdami įžeisti kito, bet juk iš esmės pats žodis nežeidžia.
Nejaukiai galima pasijausti nebent tuo atveju, jei atsisakymas išsakomas nemandagiai. Manau, vaikinas nebūtų apsidžiaugęs, jei būčiau pradėjusi rėkti „ne“.
Psichologų teigimu, atsisakymas yra toks pat priimtinas dalykas, kaip ir sutikimas. Juk gamtoje galioja paprasti atrankos dėsniai – susiduriame su galimybe rinktis ir renkamės tai, kas mums labiau patinka ir tinka.
Ar jums patinka, kai kas nors meluoja? Ne? Tai kodėl turėtų patikti kitiems?
Geriausias sprendimo būdas nemaloniose situacijose – argumentuotas atsisakymas. Nereiktų kitiems sukurti vilčių, kad sakote „taip“.
Nors dauguma psichologų mano, kad atvirumas labai svarbus, tačiau kartais galima tiesą šiek tiek pagražinti…
Pavyzdžiui, nori palikti savo antrąją pusę. Dažnai pasirenkamos tokios frazės kaip „aš dar nepasiruošęs/-usi rimtiems santykiams“, „šiuo metu neturiu laiko draugystėms“ arba topinė frazė – „tu esi nuostabus/-i ir geresnių aš gyvenime nerasiu, bet aš toks/-ia, deja, nieko neišeis“.
Kokia čia velniava? Esi toks/-ia nepakartojamas/-a, kad tave palieka? O jei neturi laiko dabar, gal turės vėliau? Dažnai tokios frazės suteikia partneriui vilčių, kad galbūt ne dabar, o vėliau draugystė grįš. Pradedamos kurti susigrąžinimo ar partnerio keitimo strategijos.
Vertinti atvirumą ar meluoti?
Sutikai kitą žmogų? Tau su juo/ja nuobodu? Privalai pasakyti. Turi teisę rinktis ir renkiesi.
Aišku, nėra atsakymo formulės, kurią panaudojus, žmogus, kuriam atsisakei šypsosis, plos delniukais, kad nepateisinai jo lūkesčių, bet atvirumas bus vertinamas, jei pateiksi jį subtiliai.
Galbūt ne iš karto, bet žmogus bent jau žinos, kaip jam toliau elgtis. Dažnai būna labai sunku pasakyti „ne“, kai tenka dalintis savo pasiekimais. Mokykloje neduodančius nusirašyti išvadina moksliukais, darbe – karjeristais.
Jei sunku pasakyti „ne“ – geriausia neskubėti nei sutikti, nei atsisakyti. Jei žmogus prašo – vadinasi, jis prašo ne tiek tavo darbų, kiek pagalbos.
Gali mandagiai pasakyti, kad nusirašyti neduosi, tačiau jei reikia, gali padėti ar patarti, kaip atlikti užduotį ar kur ieškoti informacijos.
Norint išmokti draugams, kolegoms, antrosioms pusėms pasakyti „ne“, visų pirma, reikia „įsikalti į galvą“ tai, kad pats atsakymas „ne“ – nėra smerktinas.
Jis nežemina kito, neįžeidžia, tai nereiškia, kad esi nedraugiškas. Ir jei kažkas, kam pasakai „ne“, reaguoja audringai, tai, matyt, reikia keistis ne tau, o jam.
Būtent tie žmonės, kurie nesugeba susitaikyti su „ne“ yra psichiškai nestabilūs. Jų gydymu užsiima kompetentingi specialistai.
Jei jau susiduri su žmogumi, kuris nesupranta atsisakymo – reikėtų nepamiršti, kad tavo „ne“ turi būti tvirtas ir jokiais būdais nereikšti „gal“.
Smėlio dėžės taisyklė
Kas su kastuvu per galvą duoda smarkiau, tas – teisus.
Sigita visada stipriai gina save. Viena pažįstama pakvietė mus į vakarėlį – atsisakiau, ši pradėjo priekaištauti. Tačiau kai pasiūlė Sigitai – išgirdusi neigiamą atsakymą, tik nusišypsojo.
Ji puikiai žinojo, kad Sigitos „ne“ yra labai tvirtas.
Ši savo nuomonę visada „argumentuodavo“ dešimčia kartais ne visai taktiškai išsakomų žodžių. Dėl to niekam nekildavo minčių daryti jai spaudimo. Jos pasakytas „ne“ reiškia tik „ne“, o ne ką kitą…
Niekada nereikia rinktis kraštutinumų, tačiau svarbu tikėti tuo, ką sakai, suvokti, kas tau geriau ir ko nori, išlikti mandagiam/-iai ir žinoti, jog renkiesi tik tu.
Manau, kiekvienam mokykloje per biologijos pamoką teko daryti eksperimentą – auginti dėžėje pupą. Pusė dėžės tamsoje, o į kitą šviesoje.
Eksperimento esmė – įrodyti, kaip augalas renkasi geresnes sąlygas, kad išgyventų, ir auga į šviesą.
Tad kodėl to vengiame mes, žmonės? Juk ir mes renkamės tam tikrus dalykus ne tik, kad išgyventume, išliktume gyvi, bet ir sugebėtume išgyventi visuomenėje.
Svarbiausias patarimas mokantis pasakyti „ne“, matyt, būtų – šypsotis!
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
