„Jeigu aš tikrai tikrai save myliu – tai žinau, kad bent vienas žmogus pasaulyje mane tikrai tikrai myli, o jeigu vienas tikrai tikrai myli – tai ir kiti mylės“. Šis straipsnis skirtas aptarti meilę sau. Jau pavargau kartoti, mylėti save – tai ne tapti egoistu, o vertinti savo asmenybę.
Meilė sau. Negalime savęs pažinti, jeigu savęs nemylime. Tik meilė leidžia mums pažinti, kokie esame iš tikrųjų. Tai pasiekiama, kai skiriame laiko sau, pabūname su savimi vieni. Labai dažnai skubame, priimame greitus sprendimus, net nepaklausę, ko trokšta mūsų vidus. Neįsiklausę į save vienumoje, pajaučiame nusivylimą, kančią, pyktį, liūdesį, ligą ir kita.
Nežiūrėkime į save per daug rimtai. Reikia vaiko šypsenos, kad galėtume mylėti save. Mūsų viduje visuomet gyvena vaikas, kurį kartais pamirštame, apleidžiame ir nuskriaudžiame. Kas per daug rimtai save vertina, tas arba puikuojasi ir dedasi svarbiu žmogumi, arba save niekina ir laiko menkesniu, nei iš tikrųjų yra. Mylėti save, vadinasi, mylėti tokį, koks esi. Tai suteikia vidinės ramybės pojūtį. Tampa nesvarbu, ką kiti kalba ir kaip mus vertina. Privalome suvokti, kad visi negali mūsų mylėti. Mokėti iš savęs pasijuokti – tai žinoti, kas iš tiesų esi. Tik žinojimas, kad esi netobulas/-a gali palengvinti kaltės jausmą, kad kartais ar dažnai suklysti. Mokėjimas pasijuokti iš savo nesėkmių ir žinojimas, kad nesėkmė yra tik tarpinis žingsnis į sėkmę, neleidžia pasiduoti savigraužai, savęs menkinimui ir nuolatiniam kaltinimui.
Būkime švelnūs sau. Susitaikyti su savimi reiškia gyventi su savimi taikoje, sutarti su savimi tokiu, koks esi. Svarbu paskelbti taiką tarp „aš“ tokio, kokiu trokšti tapti, ir „aš“ tokio, koks esi. Reikia taikytis su tuo, su kuo sunku susitaikyti – su savo klaidomis ir trūkumais, savo ribotumu, švelniai elgtis su savimi, atleisti sau, net kai sunku. Aišku, mes turime svajoti, siekti ir tobulėti. Tačiau ne visi mūsų norai pildosi ir dėl to nereikia nusivilti, pykti ant savęs ar kitų…
Būkime gailestingi sau. Reikia būti geru sau (t.y. pagirti save už pasisekimus, o nemanyti, kad galėjo būti dar geriau), nesiusti ant savęs (t.y. nenugrimzti į apmąstymus: „jeigu būtų…, tai būtų…“), nekelti sau per didelių reikalavimų (t.y. turiu išmokti dar dvi užsienio kalbas…), atidžiai klausytis vidinio balso (t.y. įsiklausyti į savo vidų, išgirsti, ką sako mūsų vidinis vaikas). Dažnai mes esame sau labai negailestingi. Smerkiame save, kai suklystame. Keikiame save, kai kas nors nesiseka. Savyje turime kietaširdišką sąžinę, kuri įvertina visas mūsų mintis, jausmus ir veiksmus. Sąžinė mus baudžia, jeigu neatitinkame jos reikalavimų. Mums reikia Jėzaus gailestingumo, kai jis kalbėjo apie gailestingą tėvą, kuris neatstūmė sūnaus palaidūno, o iškėlė jam puotą: „nes tas, kuris buvo pražuvęs, vėl atsirado, nes tas, kuris buvo miręs, vėl prisikėlė“. Šis pavyzdys perteikia meilės sau esmę. Mums reikia gailestingumo sau.
Susidraugaukime su savo širdimi. Pažįstu daug žmonių, kurie gailestingai rūpinasi ligoniais ir kitais gyvenimo nuskriaustaisiais, tačiau visiškai negailestingai elgiasi su savimi. Toks negailestingumas sau, skatina negerbti kitų. Dažnai už meilę trokštamas atlygis. Pvz., Tu nuolat padedi draugei, kai jai reikia pagalbos, bet vienu metu tau pačiam/-iai prireikė pagalbos, ir štai ji pasakė, kad negali padėti. Tu puoli į neviltį, pradedi gailėtis, kad anksčiau tiek daug visko dėl draugės padarei… Meilė virsta pykčiu, gal net neapykanta. Taigi, kad iš širdies mylėtum kitus, kad iš tikrųjų jaustum jam ar jai prielankumą, pirmiausia turi susidraugauti su savo širdimi, turi skirti dėmesio tam, kas viduje skursta, nesulaukęs mano dėmesio ir meilės. Tik tada neteisi kitų, bet priimsi juos į širdį su visomis nelaimėmis, prieštaravimais, vargais, nedorybėmis.
Pripažinkime savo jausmus. Dažnai žmonėms sunku galvoti apie save ir savo gyvenimą. Jie mieliau pasitraukia iš sąžiningo savęs pažinimo kelio ir savo jėgas skiria mokslui, darbui, draugams ir kt. Tačiau juo mažiau jie save pažįsta, juo labiau bijo atrasti savyje nepažįstamų dalykų, juo baikščiau ar agresyviau reaguoja, jeigu kas parodo jų silpnąsias puses, kurių jie tiesiog nenori matyti. Eikite savęs pažinimo keliu.
Niekada nenuvertinkime savęs. Nuolankūs žmonės yra ne tie, kurie save sumenkina, kurie vengia bet kokios užduoties, nes nepasitiki savo jėgomis. Jie nėra ir tie žmonės, kurie, vergaudami ne tam, kam reikėtų, save nuvertina. Nuolankūs žmonės turi drąsos pažvelgti sau tiesai į akis. Jie žino, kad visos šio pasaulio prarajos glūdi ir juose. Todėl jie nieko nesmerkia, būdami patys netobuli ir tai suvokdami visa savo esatimi.
Atraskime savąjį „aš“. Neturime laukti, kol suprasime ir užgydysime visas savo žaizdas. Klaidos gali kartotis ir kartotis. Mes galime visą gyvenimą kankintis ir abejoti, ar gyvename taip, kaip norime, ar tikrai esame tuo, kas esame…Svarbiausia, yra atrasti savąjį „aš“. Susitikime su savimi, tyloje, pasitraukime nuo visų į savo vidinę šventovę. Tik ten slypi mūsų prigimtis ir esybė. Jos negalime surašyti ar perskaityti jokioje knygoje. Ji unikali. Ji tik mūsų.
