išeinam į kelią dulkėtą ir sunkų galbūt mes dar skubam tą kelią pažint paliekame namą nors pilką bet mielą lydės...
niekieno tuščiam name niekad negaruoja pietūs niekad niekada iš čia neišeina ponas niekas niekad pro akis langų nenušvinta jokios šviesos...
sėdėkim prie jūros kartu lai kojas paglosto banga sėdėkim abu aš ir tu lai paliečia ranką ranka sėdėkim ošime bangų pas mus jūros vėjas atskris pajusime jėgą abu bučiuodami saulės akis bet jūra čiurlena liūdnai ji verkia net daros graudu dangus nusidažė pilkai todėl kad čia vienas esu...
rankos paliečia smėlį smėlis paliečia jūrą jūra paliečia dangų tavo rankoj dangus melas virsta į baimę baimė virsta į pyktį...
daugybę dienų aš gyvenu tarsi sapne aš laukiu mirties kuri kada nors ateis pas mane ir aš nežinau nieko daugiau...
visos svajonės lieka kažkur praeity, vaikiškos mintys skęsta gilioj užmaršty… kam atsisakom to kuo maži tikėjom, nešiojom ir slėpėm širdy? kas man į visą tai atsakys? norime būti suaugę, solidūs, rimti, tikimės tapti būtent tokie ateity. metame viską ir imamės to, kas mums vaikystės svajų neatstos, esam šiandien negalvodami, kas...
vėl tavo rankose akmuo tu nori mesti jį į mane neatvėsins tavęs vanduo man sako pyktis tavo veide ir begalinis...
ei tu nežinai ką tu turi dar tavo sparnai nepakirpti kas žodžiai pikti tu nežinai tu vis dar gali kilti...
tą vakarą tamsų aš ant stogo lipau norėjau išvysti ką seniai užmiršau norėjau pajusti svaigų orą dangaus nuo jo užsimerkt ir saves paklaust klausyk žmogau klausyk nenusisuk ko ieškai čia vaikystė baigės juk dar būdamas vaikas aš užlipdavau čia ir kojas nukaręs svajojau nakčia džiaugiaus kad esu tai arti prie...
šitas keistas pasaulis verčia mane amžinai ieškoti vilties nesibaigiantis triukšmas verčia mane amžinai ieškoti tylos vandenyje šaltam vandeny begalinė ramybė...
šalta čia kaip ir jų akyse ir tamsu čia tarp mūsų visų aš atsimenu saulės dienas giedrą dangų ir meilės...
tavo nekaltybė man atvėrė vėl akis į saulę tavo nekaltybė lyg lietus išplovė užterštas mintis tavo nekaltybė šį pasaulį man parodė vėl iš naujo tavo nekaltybė atidarė užsitrenkusias duris vieną kartą Paryžiuj svaičiojau apie tave vieną kartą Paryžiuj rytui nušvitus lange tu sugriovei viską ir po to vėl viską pastatei...
