Kasdien sulaukiame daugybės skaitytojų laiškų. Vienos komentuoja portalo ir žurnalo straipsnius, kitos labiau už viską norėtų atsidurti ant viršelio, o trečioms tiesiog įdomu, kada kokį naują konkursą surengsime.
Ar jau turi panele.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųsk ją ir gauk visas naujienas pirmoji!
„iOS“ versija
„Android“ versija
O štai skaitytojos Gretos laiškas iškart patraukė dėmesį. Ji norėjo papasakoti apie savo patirtį iš praėjusios vasaros, kai ryžosi pradėti ne atostogas, o daugeliui neįveikiamus karinius mokymus. „Dažniausiai žmonės mane pamatę netiki, kad ryžausi kariniams mokymams. Nuolat girdžiu replikas ir klausimus, ar ten nagų nenusilaužiau, juk atrodau… „fyfiškai“.
NORĖTUM TAPTI PANELĖS HEROJE? SIŲSK TRUMPĄ LAIŠKĄ APIE SAVE [-[2]-]
Kviečiame paskaityti apie Gretą, kuri paauglystėje gyveno Vokietijoje, ten atrado norą puoštis, o galiausiai ryžosi pagyventi karinėmis sąlygomis miškuose kartu su būriu kitų drąsuolių.
Esu Greta, bet draugai ir aplinkiniai jau daug metų vadina Freta. Man 21 metai. Šiuo metu esu trečio kurso studentė Mykolo Romerio universitete. Studijuoju viešąjį administravimą. Visą gyvenimą pragyvenau Vilniuje (neskaitant tik trijų metų, kai teko išvykti į Vokietiją).
Asmeninio archyvo nuotr.
Esu labai draugiškas, malonus, komunikabilus žmogus. Greitai besimokanti, mėgstanti naujoves, bei dievinanti adrenaliną.
O kaip atsidūrei Vokietijoje?
Į Vokietiją išvykau būdama 14 metų. Paauglystė – pats tas amžius savęs ieškojimui, todėl pati pradžia buvo tikrai sunki. Sunkiausia buvo tai, kad išvykusi visai nemokėjau vokiečių kalbos. Mokėjau tik pasisveikinti. Ten pradėjau lankyti mokyklą. Kartu su savimi visur nešiojausi mažą žodynėlį, kad galėčiau išsiversti, kas neaišku. Bet man labai pasisekė, kad patekau į draugišką klasę. Vokiečiai man labai padėjo pritapti, papasakodavo apie mokyklos sistemą ir pan.
Žinoma, pradžioje buvo labai sunku susikalbėti, bet tuomet pradėjome bendrauti pusiau angliškai, vokiškai, rankų kalba ir laikui bėgant pradėjau kalbėti vokiškai. Pirmuosius metus Vokietijoje ėjau į mokyklą, kur mokėsi moksleiviai nuo pirmos iki dešimtos klasės, ir vėliau eidavo dirbti arba toliau mokytis į profesines mokyklas.
Toji mokykla neturėjo pačios geriausios reputacijos, jos mokiniai labai mėgdavo išgerti, parūkyti, nevaikščioti į pamokas. Dauguma jų būdavo iš socialiai remtinų šeimų. Nuvažiavusi į Vokietiją neturėjau nei vieno draugo, o šie paaugliai mane tikrai labai draugiškai pasitiko ir padėjo pritapti. Bet tuomet ir pati jau pradėjau darytis tokia pati kaip jie.
Tėvai matė, kad su jais bendraudama tik rituosi žemyn. Todėl per metus pramokusi vokiečių kalbą, kitais mokslo metais perėjau į panelių gimnaziją. Ten mano bendraamžės nuo tų, kuriuos minėjau, skyrėsi kaip diena ir naktis. Jos turėjo savų tikslų, savų hobių ir laikui bėgant atitolau nuo senųjų draugų, susiradau tikrai daug geresnių, kurie parodė, kad vis tik Vokietijoje yra ir kitokių, ne tik taisykles laužančių ir savo ateitimi nesirūpinančių jaunuolių.
Vokietijos ir Lietuvos paaugliai yra labai panašūs. Tik Lietuvoje paaugliai iš kultūringų šeimų ir paaugliai iš socialiai remtinų šeimų eina į tas pačias mokyklas, kartu leidžia laisvalaikį taip tempdami vieni kitus aukštyn arba žemyn. O Vokietijoje atskirtis tarp „elitinio jaunimo“ ir vargingiau gyvenančių – didžiulė.
Kaip atrodė tavo gyvenimo Vokietijoje pradžia?
Labiausiai mane užgrūdino tai, kad išvažiavau į svetimą šalį, kur yra visai kita kalba. Ten neturėjau nei vieno pažįstamo ar draugo. Miestelyje, kuriame gyvenau, taip pat nebuvo nei vieno lietuvio, tad tekdavo bendrauti tik vokiškai arba angliškai. Bet, ne paslaptis, kad vokiečiai labai sunkiai priima svetimšalius ir nenoriai kalba anglų kalba.
Asmeninio archyvo nuotr.
Pirmą dieną mokykloje dar iki šiol pamenu. Sėdžiu suole, mokytojas pasakoja kažką vokiečių kalba, o vaikai nužiūrinėja mane kaip kokį keistą daiktą. Tuo metu neturėjau, kur akių dėti. Suskambo skambutis, maniau, kad viskas, galima bus eiti namo. Bet pasirodo, ne. Pirmąją dieną mokykloje jau vyko visos pamokos. Prisimenu, kai prie manęs priėjo panelė ir paklausė, iš kur aš esu. Tuomet net to nesupratau, ji paėmė mano žodynėlį, kurį turėjau ir parodė, ko nori paklausti.
Buvo labai sunku būti svetimoje šalyje ir nemokėti kalbos. Tuo labiau, kai žinome, kad vaikai labai mėgsta apkalbas, patyčias pan. Teko susidurti ir su tuo. Grįždavau namo ir tiesiog apsiverkdavau. Tėvams sakiau, kad daugiau nebegaliu ir nebepakelsiu, noriu atgal į Lietuvą. Bet jie visada ramino, ir sakė, kad laikui bėgant viskas pasikeis. Ir jie buvo teisūs. Pramokau kalbą, pradėjau bendrauti su kitais ir Vokietija tapo mano namais. Drąsiai viską dariau ir sakiau, gyniau savo nuomonę ir visi sunkumai pradžioje man labai padėjo tolimesniame gyvenime.
O kaip atrodė tavo gyvenimas už mokyklos ribų? Kokia buvo paauglystė Vokietijoje?
Dar paauglystėje, kaip ir dauguma jaunuolių, norėjau išbandyti vis kažką naujo. Teko ir plaukus juodai dažyti, ir auskarus vertis į lūpas, ir ryškų makiažą naudoti, kol laikui bėgant atradau tai, kas man prie širdies. Mano nuomone, kiekviena panelė turėtų save prisižiūrėti ir nepagailėti tam nei laiko, nei pinigėlių. Šią pamoką išmokau Vokietijoje, iš kurios grįžau po 3 metų.
Savo laiške minėjai, kad nors aplinkiniai tave dažnai laiko fyfa, bet juos nustebinai ir ryžaisi kariniams mokymams. Kodėl tau to reikėjo?
Iš pradžių apie bazinius karinius mokymus išgirdau ir draugų, kurie ten buvo, bet iš pradžių ši idėja manęs nesužavėjo. Vėliau, landžiodama internete, radau puslapį, kur buvo aprašyti būtent tie mokymai. Jie mane sudomino, nes, pasirodo į juos eiti gali, kas tik nori. Todėl nuvažiavau išsiklausinėti, kaip viskas vyksta, ir net pati nesupratau, kaip pradėjau pildyti dokumentus į šiuos mokymus. Birželio 31 d. atsidūriau Rukloje. Iš tiesų, nuo mažens mačiau kariuomenę, dalyvabau visokiuose renginiuose ir mane tai traukė. Traukia ginklai, šaudyba, žygiai. Buvo labai įdomu, ar aš pati ištverčiau tą tikrąjį karinį gyvenimą. Na, ir smalsumas mane nugalėjo, atsidūriau ten, kur taip norėjau.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kokių sunkumų juose tikėjaisi ir ar jie pasitvirtino?
Labiausiai bijojau tai fizinio aktyvumo. Prieš tai nelabai sportavau ir jaudinausi, ar patempsiu viską fiziškai. Bet ten išvykus tik įsitikinau, jog viskas įmanoma, jeigu labai nori. Iš tikrųjų labai daug klausinėjau tuos, kurie jau buvo apmokymuose. Kokie sunkumai laukia, kaip juos įveikti ir pan. Pirma savaitė buvo sunkiausia, nes ant manęs ištisai rėkė, visur judėti turėjau bėgtute, todėl buvo labai sunku nepalūžti psichologiškai. Taip pat labai jaudinausi, ar sugebėsiu panešti kuprinę, kuri sveria apie 25kg (dažnai ir daugiau), o kur dar ginklas ir kita amunicija. Bet viskas įveikiama. Labai daug ką reiškia komandinis darbas. Mūsų buvo 65 žmonės vienoje kuopoje ir mes visi buvome lyg šeima. Visada vieni kitus visur palaikydavome, neleisdavome pasiduoti ir tai tikrai labai smarkiai padėjo.
Baziniuose kariniuose apmokymuose mes įgauname pačius pagrindus apie kariuomenę. Pradedant nuo rikiuotės, baigiant miškais, puolimais, šaudymais. Kiekvieną rytą keldavomės 5:45 val., tuomet sekė rytinė mankšta, pusryčiai, vėliavos pakėlimas ir tuomet visą dieną paskaitos, apmokymai bei fizinė veikla.
Po mėnesio visi davėme priesaiką ir tuomet kas savaitę eidavome į miškus parai. Ir visai nesvarbu, ar lyja, ar saulė šviečia, vis tiek eidavome. Ten jau visas žinias, kurias įgaudavome teorijoje, taikydavome praktiškai. Vakarais turėdavome vos porą laisvesnių valandų, bet ir jas skirdavome kitos dienos atsiskaitymams arba sportui, nes taip pat per 3 mėnesius turėjome 3 normatyvus, iš kurių bent vieną reikėjo būtinai išlaikyti. Mokymams baigiantis išėjome į mišką trims parom, kur vadai vertino mūsų įgytas žinias bei praktinius sugebėjimus. Baigę šiuos mokymus piliečiai sužino ne tik kaip elgtis miške karo atveju, bet taip pat įgauna ir daug teorinių žinių.
Ko iš šių mokymų pasisėmei? Ar tavyje kas nors pasikeitė?
Pradėjau labiau pasitikėti savimi. Dabar prieš kažką darydama ar sakydama, pirmiausiai gerai apgalvoju. Pradėjau vertinti tokius dalykus, kurių anksčiau dažnai nepastebėdavau, pvz. savo lovą, maistą, šeimą, šilumą ir pan. Supratau, kad gyvenime nieko nėra neįveikiamo. Ir kad bet kokia kaina reikia siekti savo tikslų, nes pasiekus viršūnę, pajunti euforiją.
Ar manai, kad mergina gali būti ir graži lėlytė, ir tvirta kovotoja?
Tikrai taip. Niekada nesupratau žmonių, kurie apie kitus sprendžia tik iš jų išvaizdos. Ir labai pritariu tai frazei „Nespręsk apie knygą pagal jos viršelį”. Tą patį galima pritaikyti ir žmonėms.
Kaip atrodė kitos merginos kariniuose mokymuose? Ar juose dalyvavo ir vaikinai?
Iš 65 karių mūsų buvo 9 panelės,o visi kiti vaikinai. Panelių buvo įvairiausių. Buvo tokių, kurios sportavo visą savo gyvenimą, buvo ir visiškai fiziškai nepasirengusių. Bet nuo to visai niekas nepriklausė, nes visi vienodai viską turėjome išgyventi. Žinoma ten gyvenome visi kartu, vieni kitus matėme ir laimingomis akimirkomis, ir sunkiomis. Pasitaikydavo ir visokiausių romanų, nors ten tai būdavo griežtai draudžiama, bet kas norėjo, telefono numeriais apsikeisdavo, vakarais susirašinėdavo ir laisvais momentais susitikdavo pabendrauti.
Kokį patarimą duotum toms, kurios turi svajonių, kurios galbūt keistai atrodo aplinkiniams?
Tokioms panelėms patarčiau siekti savo svajonių, nes tai jūsų svajonės, o ne kitų. Ir kiti jų neįgyvendins ir jomis nesidžiaugs, tik jūs pačios galite ir turite siekti to, ko tikrai norite. Juk mes patys gyvename savo gyvenimą, o ne kiti už mus.
Sužinokite portalo panele.lt naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą „Panelė“! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo „Panelė“ prenumeratą.
