Prieš interviu gavau įspėjimą: „nesileisk užburiama jos talento“. Ganėtinai ciniškai sureagavau į šią pastabą, juk nesu išprotėjusi fanė, pusę paros laukianti eilėje Alinos Orlovos autografo.
Tačiau priežastį, kodėl ši mergina mylima ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, netrukau išsiaiškinti. Nuoširdumas, paprastumas, į kelis dainos žodžius sutalpintos kiekvienam mūsų pažįstamos emocijos – nenuostabu, kad Alina dažnai pavadinama vienu ryškiausių Lietuvos talentų. Tačiau „žvaigždžių liga“ ji, ko gero, taip ir nesusirgo – paprašyta susitikti interviu po koncerto ji iškart sutiko.
Kokios emocijos aplanko po koncerto?
Po kiekvieno koncerto reikia sugrįžti atgal, į realybę. Grodama susikaupiu, pasineriu į visai kitą Pasaulį, o dabar, pasirašinėjant gerbėjams ar kalbant su Tavimi, reikia sugrįžti. Bet kokiu atveju, po kiekvieno koncerto jaučiasi šioks toks ištuštėjimas. Rodos, viską atiduodi į išorę, vis kažką kitiems siunti ir siunti… O ar gauni atgal? Taip, žinoma! Aišku, kad gauni.. Po kiekvieno koncerto labai gera būna. Kai sugroji, viskas aprimsta, jautiesi padaręs šį tą gero.
O kaip šis [-[0]-] ? Galbūt šis tas įsiminė?
Kiekvienas koncertas būna vis kitoks. Šiaip ar taip, ir mes keičiamės, ir publika vis kita, ir pati salė kitokia. Kiekvieno koncerto skirtumai – nepaprastai subtilūs, galbūt ne visada pastebimi. O ir sunkoka būtų juos įvardinti… Žinoma, žmonės susikaupę, kaip mums ir būdinga. Ir tik koncerto pabaigoje pasirodo ką iš tikrųjų kiekvienas galvojo – ar patiko, ar ne. Tenka laukti pakankamai ilgai kad suprastum ar pasisekė, ar nelabai, bet verta. Visada būna verta. Nors jaučiasi šiokia tokia baimė ar įtampa, visada norisi, kad žmonės išeitų patenkinti tuo, ką išgirdo.
Daug koncertuoji kitose šalyse. Kas Lietuvoje visada būna kitaip nei visur kitur?
Nepasakyčiau, kad jau tiek labai daug koncertuoju užsienyje, bet, žinoma, pasitaiko. Mane, kitaip ten mato negu čia. Svečioje šalyje aš nesu vietinė, jie dažniausiai nesupranta ką aš dainuoju, vien tai visad veikia žmones ir jie visai kitaip mane priima. Ir aš juos priimu kitaip. Užsienyje jaučiuosi šiek tiek laisvesnė – ten niekas manęs nepažįsta, o savo šalyje groti yra daug sunkiau. Viskas per arti, sunkiau atsipalaiduoti, atrodo, kad visi mane pažįsta. Be to, savoje šalyje pranašu nebūsi.
Mano atveju, kitose šalyse nelabai skiriasi publikos reakcijos į muziką, kurią atlieku. Skiriasi klausytojų temperamentas ir galbūt, tarkim, rusai reaguoja kiek aistringiau, atviriau ar entuziastingiau. Bet kokiu atveju mano muzika yra emocinga ir jausminga, todėl ir žmonės visur jos klauso labai panašiai.
Esi sakiusi, kad muzika yra meno rūšis, kuri gali suteikti vilties kiekvienam žmogui. Kaip tau pačiai?
Man muzika yra vienas iš pagrindinių dalykų, kuri suteikia vilties. Ji verčia jaustis geriau, gydo sielos žaizdas, kaip sakoma. Padeda gyventi. Ir, manau, ne tik man, bet ir kitiems.
Kuri muziką, bet tuo pačiu ir vis dar tapai, tiesa? Galbūt planuoji savo darbus rodyti galerijose?
Na, bent jau stengiuosi to visiškai neapleisti… Pradėjau dar mokykloje, paskutinėse klasėse labai daug tapiau, bet dabar viskas nebe taip. Rodos, norisi šį tą pakeisti, atnaujinti. Galbūt kokią naują techniką įvaldyti. Norisi kitaip, o dar kitaip nemoku. Ir šiaip, kuo rečiau tai darai, tuo sunkiau į tai sugrįžti. Bet, žinoma, linkstu į tai – į vizualųjį meną. Jokių planų apie galerijas nėra, nes tam, visų pirma, reikėtų daug ir naujų darbų. Turiu ir senų, kurių dar niekas nematė. Tokių, kaip ir tos dainos, kurios jau senos senos…
Ar vis dar malonu groti senas dainas? Galbūt nebe tos emocijos, viskas nebe taip, kaip tada atrodė?
Kai pagalvoji, tas pačias dainas groji tiek daug kartų, šitiek metų… Žinoma, jau nelabai norisi. Bet vos tik esi ant scenos, yra nauja publika ir vis kitokia atmosfera, prie kurios prisitaikai, tada supranti, kad turi į visa tai įsijausti. Ir tai ir vėl tampa malonu, vėl viską iš naujo pajauti. Kiekvieną kartą išgyveni vis tą patį, prisimeni. Nes absoliučiai niekas nedingsta, tos emocijos, kurias jautei, niekur nepranyksta.
Tavo dainos labai emocionalios, išgyventos, pajaustos. Jeigu vieną dieną suprastum, kad viso to nebepakanka, kad nebeturi kaip pasakyti to, ką nori pasakyti, jeigu viskas nebebūtų taip nuoširdu , ar sugebėtum lengvai viską imti ir pabaigti?
Aišku, labai norėčiau sugebėti ir pamatyti, kada jau nebeturiu ką pasakyti, kada išsisėmiau, kada metas viską mest į šalį… Norėčiau pamatyti, kada viskas darosi nenuoširdu, nes, vis dėlto, kai tai nėra nuoširdu, tai nėra ir tikra. O kai netikra, darosi labai liūdna. Nemanau, kad būtų verta tęsti karjerą dėl kažkokių sumetimų ar kažkokios naudos. Pamačiusi, kad viskas nebe taip, tai pripažinti gali būti labai sunku, nes visa tai turėčiau pasakyti ne tik sau, bet ir visiems kitiems. Žinoma, kartais ir nepavyksta nuo viso šito taip paprastai imti ir atsitraukti. Galbūt man šiek tiek lengviau, bet įvairiausioms Pasaulinėms žvaigždėms, jos įkliūva į tą tinklą ir sustoti darosi labai sunku. Ne tik muzika, bet ir apskritai bet koks menas yra toks dalykas, kad pilnai jo nekontroliuoji. Niekada nežinai, kada paprasčiausiai nebegalėsi kurti, kada viskam ateis galas, nebesugebėsi savyje rasti kažko, kuo norėtum pasidalinti su kitais. Žinoma, būna, kad „nesirašo“, bet kai taip nutinka nepuolu manyti, kad va, jau viskas, jau pabaiga.
Kai „nesirašo“, nejauti spaudimo iš kitų pusės? Spaudimo, kad galbūt reikėtų greičiau kurti, greičiau kažką daryti?
Jaučiu, žinoma, kad jaučiu. Na, galbūt ne visiškai spaudimą, jis nelabai egzistuoja ir tikrai neturėtų jo būti, bet kartais jaučiu pareigą kažką daryti. Norą nenuvilti ir tęsti, šiokį tokį įsipareigojimą. Ir visa tai, žinoma, kūrybai nelabai padeda, nes tokiu būdu įrėmini save, nebesijauti toks laisvas. Vis dėlto tokiu atveju reikia dirbti su savimi, viską pamiršti, atsiriboti nuo kitų, nuo aplinkinio pasaulio. Taip jau išėjo, kad muzika yra pagrindinis mano užsiėmimas ir labai norisi, kad visa tai netaptų konvejeriu.
Kur ieškai įkvėpimo?
Žiūriu daug filmų, labai mėgstu ir kitų atlikėjų muziką, bet nežinau ar tai mane įkvepia. Dažniausiai mane įkvepia viskas vienu metu – visi virsmai, visos emocijos. Geriausiai kuriasi tada, kai jautiesi „prinokęs“. Labiausiai įkvepia buvimas, gyvenimas, aplankytos vietos, sutikti žmonės, įspūdžiai, laimės ir nelaimės, meilės ir nelaimės. Žinoma, tuo pačiu ir kiti menininkai, bet tikrai ne visada.
Esi dirbusi su Vincent Moon, kuris yra nefilmavęs ne vieną žymų atlikėją. Koks jausmas būti pastebėtai žmogaus, kuris dirbo su tokiais grandais kaip, pavyzdžiui, grupė R.E.M?
Na, visų pirma turiu pripažinti, kad prieš susitikdama su Vincent nelabai žinojau, kas jis toks. Kai susipažinome buvo akivaizdu, kad jis gerbiamas ir daug pasiekęs, bet daugiau apie jį jokios informacijos neturėjau. Kai susipažinome supratau, kad tai yra nuostabus, labai įdomus, charizmatiškas ir energingas žmogus. „Žaibas“, kaip aš sakau. Matęs nepaprastai daug Pasaulio, išnaršęs keisčiausius ir įdomiausius jo kampelius… Ir puikiai žinantis ką daro ir kaip tai reikia daryti. Ir, svarbiausia, darantis tai, ką myli. Aistra savo veiklai ir užsidegimas labai jaučiasi jo darbuose.
Bet, veikiausiai, nenorėtum būti su kuriuo nors iš kitų dainininkų asocijuojama, nenorėtum, kad žmonės kalbėtų, jog tavo muzika kažką primena?
Nenorėčiau, bet tai nelabai išvengiama. Labai nemėgstu visų tų palyginimų. Kai kuriuos kūrėjus tikrai labai mėgstu, bet jau nuo seno, dar ir nuo mokyklos laikų, visada juos mačiau kaip asmenybes, paprastus žmones. Niekada nebuvau linkusi į sudievinimą, kažkokio autoriteto ieškojimo. Visus kitus menininkus matau kaip žmones, paprastus žmones… Ir man juos taip matyti yra kur kas įdomiau.
Vis dėlto mano muzikos ir manęs pačios siejimas su kitais kuriančiais žmonėmis, ypač moterimis, yra neišvengiamas. Visą laiką susiduriu su tuo, jog žiniasklaida mane lygina su visomis kitomis dainuojančiomis moterimis: Tori Amos, Kate Bush, Zemfira, Regina Spektor.. Niekas per daug nesigilina. Jeigu yra instrumentas, moteris ar mergina ir dar ji dainuoja, tai jos visiems tampa panašios.
Vis užsimeni apie mokyklą. Ar tais laikais manei, kad būsi ten, kur dabar esi, darysi tai, ką dabar darai? Ir ką pasakytum Alinai, prieš, tarkim, devynerius metus? Kaip paprotintum, ką patartum?
Oi ne, nemaniau. Tikrai nemaniau. Bet, matyt, nejučia norėjau. Pasąmonėje. O senajai Alinai liepčiau gyventi ir mėgautis. Prieš tiek metų buvau šiek tiek laisvesnė, galbūt kiek radikalesnė nei esu dabar. Patarčiau eiti daryti kažką naudingo ir vertingo, galbūt groti gatvėse. Pasiūlyčiau eiti daryti ko nors tikro.
Ar tuomet buvai svajotoja? O kaip dabar?
Nelabai žinau kas apskritai yra svajonė. Visi apie jas kalba, mini, tai dažnas reiškinys, tačiau aš sunkiai įsivaizduoju kaip žmogus gali svajoti. Kas tai? Mintis? Vaizdinys? O galbūt kažkoks labai stiprus noras, bet nebūtinai aiškiai suformuluotas? Nemanau, kad turiu kažkokių rimtų svajonių. Neplanuoju toli į priekį. Stengiuosi neplanuoti. Ir, rodos, nesvajoju.
Tu, tavo muzika ir tapyba yra nepaprastai originalūs. Ne išimtis ir tavo stilius. Ar jį kuriesi pati, ar su kuo nors konsultuojiesi? Galbūt dirbi su kokiais stilistais?
Beveik visada drabužių ieškau pati. Kartais randu kažką gražesnio, kartais ką nors mažiau įdomaus.. Manau, kad mano stilius yra savotiškas, bet, vis dėlto, gana aiškus. Man viskas gaunasi pakankamai intuityviai. Galbūt dėl to, kad mano mama mane vaikystėje apsiūdavo, gražiai aprengdavo, turėjo puikų stiliaus jausmą. Bet, žinoma, man ne visada patikdavo tai, kaip būdavau papuošta. Ir dabar nepatinka, kai man kas nors renka drabužius. Kartais tai neišvengiama, ypač kai reikia groti rimtesniuose renginiuose, kur susirenka publika su vakarinėmis suknelėmis ir kostiumais. Tokiais atvejais ir man tenka kažką pasisiūti, paieškoti ko nors puošnesnio ar kitokio nei visada, bet šiaip stengiuosi stilistų paslaugomis nesinaudoti. Man labai sunku atsiduoti į kitų rankas, jais iki galo pasitikėti ir tikėti, kad atrodysiu taip, kaip norėčiau atrodyti.
Kaip nemažai šioje srityje patyrusi, ką galėtum patarti tiems, kurie galvoja apie karjerą muzikiniame versle? Kokie jo rimčiausi minusai, ko labiausiai nemėgsti?
Visų pirma, reikia kurti. Ir kurti daug. Nepatariu svajoti apie karjerą ar apie sėkmę. Aišku, kiekvienas gali daryti kaip jam pačiam labiausiai patinka, bet kiek man teko gyvenime pastebėti, tai neatneša reikiamų rezultatų. Sėkmės siekimas man neatrodo labai natūralus ar pasiekiamas. O jeigu ir pasiekiamas, tai nebent per labai labai didelius vargus. Tai lyg kova – vis į priekį ir į priekį. Visų pirma, mano manymu, reikia groti sau. Privalai būti tikras, kad esi tikras. Esi nuoširdus, atviras. Na, bent jau pačioje pradžioje, kol susiformuoja kūrybinė šerdis.
Siekimas būti žinomam man atrodo tokia tuštybė… Tai nepadės tavo kūrybai, o jeigu nepadės, tai tuo, kuo nori ir netapsi. Šiaip ar taip, būtent tavo kūryba „išmeta“ tave į priekį. Pats muzikinis verslas, mano manymu, labai konfrontuoja su menininko esybe. Visame tame yra tiek daug intrigų, tiek nemalonių dalykų, į kuriuos nesinori veltis. Bet tai verslas ir tai neišvengiama.
