Viena yra žinomam tapti, o visai kas kita – tokiam gimti. Abiturientė Melani Pettersson (19) užaugo apsupta elito, o šimtai su ja pasikeistų vietomis. Garsios dizainerės Aušros Haglund dukrai, gimusiai Švedijoje, per mėnesį teko išmokti lietuviškai, kai po sunkios trejų metų kovos teismuose mamai pavyko ją parsivežti į Vilnių.
Naujas gyvenimas, mamos šlovės spinduliai ir aistra muzikai padėjo dizainerių šeimoje užaugusiai mergaitei tapti visas Lietuvos žvaigždes pažįstančia dainininke. „Pažintys už tave neužlips ant scenos, nepadainuos ir nesukurs karjeros. Daug žmonių, piktybiškai peikiančių, mano kitaip“, – apie dvi žinomumo puses pokalbį pradeda Melani, pagaliau atsipūtusi po paskutinio brandos egzamino.
NĖ ŽODŽIO LIETUVIŠKAI
Gimei [-[1]-] , kas atsitiko, kad apsigyvenai Vilniuje?
Į Lietuvą mane mama parsivežė aštuonerių iš Švedijos, tuo metu visiškai nesupratau lietuviškai (Melani tėtis – švedas, aut. past.). Gal mėnesį vėlavau į pirmą klasę, tad prie klasiokų prisijungiau rugsėjo gale, nesuprasdama nė žodžio. Kai su manimi Švedijoje mama bandė kalbėti lietuviškai, nesupratau, kodėl. Visada dėl to su ja kalbėjau švediškai. Išmokti kalbą man užtruko gal pusantro mėnesio. Neturėjau kito pasirinkimo, reikėjo kažkaip susikalbėti su klasiokais, mokytojais, padaryti namų darbus. Tuo metu jau kalbėjau angliškai, bet Lietuvoje tokiu metu mokyklose jos dar niekas nesuprato. Labai gerai atsimenu, kaip su mama sėdėjome ir mokėmės raides, o aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl stalas jis, o ne ji. Buvo labai sunku atskirti gimines, bet dabar kalbu be jokio akcento ir žmonės, kol nesužino mano vardo, net nepagalvoja, kad esu ne visai lietuvė.
Ar mokytojai tau davė laiko priprasti prie šalies ir kalbos?
Aš turėjau labai gerą pradinių klasių mokytoją, kuri leido neskaityti garsiai, nes turėjau labai didelį kompleksą, kuris išliko iki šiol. Kartais mane praleisdavo, atleisdavo nuo atsiskaitymų, bet aš labai stengiausi, rašiau visus darbus nuo pat pradžių. Nepaisant to, mano rašiniai buvo raudoni nuo taisymų, kiekvienas žodis su klaida. Grįžusi namo tik verkdavau, o mama buvo vienintelė, kuri mane nuramindavo ir priversdavo tikėti, kad išmoksiu lietuviškai, pasivysiu bendraklasius ir sugebėsiu čia pritapti. Įvyko toks didelis persilaužimas, kai man pagaliau pavyko susilyginti su kitais.
Turbūt visiems sunku patikėti, kad Melani – tavo tikrasis vardas, o mamos pavardė skiriasi nuo tavosios?
Tiesa. Kiekvieną kartą, kai prisistatau, man sako: „Nemeluok! Koks tavo tikras vardas, ne feisbuke?“ Užtrunka laiko, kol jie patiki ar išgirsta visą istoriją. Dabar kai kurie mane jau žino ar yra girdėję, tad supranta lengviau, bet anksčiau žmonės klausinėdavo draugių ir tikrindavo, ar toks vardas egzistuoja.
Ar dažnai grįžti į Švediją, savo vaikystės namus?
Kartais ten apsilankome, nes iki šiol jaučiu, kad tai yra mano gimtinė. Grįžus į Švediją aplanko toks namų jausmas. Žmonės man ten labai artimi ir gerai suprantami. Tiesa, išmokus lietuviškai, nevartojant švedų kalbos, žodžiai pasimiršta. Kai susipažįstu su švedais, suprantu, ką jie man sako, bet atsakyti labai sunku. Tikiu, kad mėnesį pabuvusi Švedijoje ir vėl laisvai kalbėčiau, bet nekalbant žodžiai greit išgaruoja. Labai ironiška, kad mano mama ir brolis, lietuviai, dabar laisvai kalba švediškai, o aš, švedė, geriau už juos kalbu ir rašau lietuviškai (juokiasi).
Ar dar palaikai ryšius su Švedijoje likusiu tėčiu?
Pabendraujame, bet ne taip dažnai, kaip reikėtų. Susitarėme, kad kalbėsimės angliškai, nes man patogiau taip jį suprasti. Parašo, paklausia, kaip man sekasi, kokių turiu planų. Nusiunčiu vaizdo įrašą, kaip dainuoju, pasipasakoju apie egzaminus, stojimą. Vis dėlto labai anksti išvažiavau, vos aštuonerių, tad bendravimas tarp mūsų kitoks, nei įprasta tėčiui ir dukrai. Aš turiu mamą, kuri man atstoja viską! Jos asmenybė yra tokia stipri, kad viename asmenyje telpa abu tėvai.
NETIKĖTA LEMTIS
Šiemet baigi dainavimą Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Ar sceną atradai atvykusi į Vilnių?
Tiesa, būtent aštuonerių metų aš sugalvojau ir pasakiau mamai, kad noriu dainuoti. Šeimos draugai tuo metu paatviravo, kad bando įstoti į vokalinio džiazo grupę „KIVI“, o aš nepasikuklinau: „Super! Pabandysiu ir aš kartu!“ Mane priėmė, iš pradžių metus dainavau su jauniausiais pradinukais, vėliau perkėlė į vyresnėlių grupę. Kartu keliavome po įvairiausius konkursus Europoje, kol supratau, kad noriu išbandyti save dainuodama solo. Taip įstojau į Balio Dvariono muzikos mokyklą ir per septynerius metus ją baigiau. Visai netyčia, svečiuodamiesi, draugai pasakė, kad yra tokia Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija. Mama sako: „Tiksliai! Buvau visai pamiršusi. Melani, nori?“ Tada atsivertė kompiuterį ir pamatė, kad rytoj stojamieji egzaminai. Net neįsivaizdavau, kas tai per konservatorija, bet nusprendžiau rizikuoti. Įstosiu, tada ir galvosiu, ką daryti. Po dviejų mėnesių į dešimtą klasę rugsėjo pirmąją ėjau jau konservatorijoje. Nebuvo lengva, nes visos įprastos pamokos čia sudėtos su muzikinėmis pamokomis: muzikos teorija, solfedis, harmonija, choras, fortepijonas… Tai kartais susidėdavo į dvylika pamokų per dieną, kuriose sėdi nuo aštuonių ryto iki septynių vakaro. Grįžus namo negali griūti į lovą, turi ruoštis kitai dienai. Mokytis, groti, dainuoti. Tokia mokykla labai gerai išmoko susidėlioti prioritetus, nes visko suspėti fiziškai tiesiog neįmanoma. Be to, kiekvienos specialybės egzaminus laikydavome kas pusę metų.
Kiti skundžiasi, kad išsėdi vos šešias pamokas, o dvyliktoje klasėje reikia išlaikyti keletą egzaminų…
Ir mes dvyliktoje klasėje laikome tuos pačius egzaminus, tačiau be jų reikia išmokti dar begalę kitų dalykų. Prie egzaminų jau buvome pripratę. Sėdėdavome paskutinę naktį ir klausydavome klasikinių kompozitorių kūrinių. Po kelių valandų visi kūriniai pasidaro vienodi ir jau nebežinai, kaip bent vieną jų atskirti. Visi rašo, kad ir jiems tas pats, bet kažkaip sugebėjome išlaikyti. Iš tiesų, tai yra menininkų mokykla, kurioje viskas kitaip. Ta garsų pripildyta aura, muzikantai, pedagogai turi savo šarmo.
MUZIKOS TERAPIJA
Ir toliau planuoji sieti savo gyvenimą su dainavimu?
Norėčiau studijuoti popdainavimą, nes suprantu, kad man tai labai patinka. Kartais užsimiršti, ta meilė muzikai paskęsta tarp kitų dalykų, bet per atostogas, kai galiu susikaupti ir pagalvoti, ką iš tiesų gyvenime noriu veikti, suvokiu, kad noriu dainuoti. Tai man tikrai labai artima. Dešimt metų praleidus su muzika, jos išprašyti iš savo gyvenimo jau turbūt neįmanoma. Dainavimas visą paauglystę man buvo lyg terapija, raminanti ir apsauganti nuo blogų minčių. Visi žino, kad užsidarau su muzika tada, kai širdyje jaučiu sunkumą.
Iki šiol daugiau dainavai sau. Ar tau svarbu scena, žmonių įvertinimas ir pripažinimas?
Vaikystėje ėjau į visus konkursus iš eilės. Kur tik pakviesdavo, ten dainuodavau. Esu laimėjusi ne viena prizinę vietą, keliaudavau į tarptautinius konkursus. Įstojus į konservatoriją buvo šiek tiek šokas, nes nebeliko kvietimų, nebebuvo, kur pasirodyti. Dėl to šiek tiek liūdėjau, bet tikiu, kad dabar mano technika žymiai stipresnė. Baigusi galėsiu pati sugalvoti, kur eiti, kaip išnaudoti savo galimybes. Visai norėčiau pradėti filmuoti dainų įrašus, kelti juos į internetą. Noriu apie save priminti, nes jaučiu, kad per mokslus visai užsimiršau, o dabar pagaliau galiu atsitiesti.
Tavo mama, Aušra Haglund, Lietuvoje žinoma dizainerė. Ar pajutai didesnį žiniasklaidos, žmonių dėmesį atvykusi gyventi į Lietuvą?
Be abejonės. Buvau vienuolikos, kai pirmą kartą su mama nuėjau į viešą renginį. Man buvo viskas taip gražu, nors tada dar nesupratau, kodėl žmonės mus fotografuoja. Aš taip ir užaugau kolekcijų pristatymuose, mamos renginiuose pati eidavau podiumu. Iki šiol dažnai juose lankomės ir jaučiu, kaip žmonės sustoja jau pasikalbėti ne su mama, bet su manimi, nors anksčiau tik linkčiodavau galvą.
Tas žinomumas kažkiek visada jautėsi, žmonės vienaip ar kitaip ir dabar mane atpažįsta. Galbūt apie mane sužino iš nuotraukų, televizijos, renginių. Visada jautiesi truputį stebimas. Mokykloje išeidavome su draugais į miestą, o grįžus mama atpasakodavo visas vietas, kuriose lankiausi. Ją pažįsta tiek daug žmonių, kad Vilniuje niekur nepasislėpsi (juokiasi). Tada supratau, kad mano specialybės žmogui visiškai nepalanku slėptis, aš turiu priprasti prie dėmesio ir išmokti juo mėgautis. Sveikintis su žmonėmis, kurie tiesiog sustabdo gatvėje ir pagiria, kad gražiai dainuoju, arba pasako, jog palaikė „X faktoriuje“. Mergaitės, kurios seka mane socialiniuose tinkluose, prieina apsikabinti ir pasisveikinti, nes esu joms graži. Tiek mažai Lietuvoje reikia, kad žmonės tave žinotų…
ŽIŪRI ARBA DARAI
Visur esi pristatoma kaip dizainerės dukra. Nesijauti užgožta mamos šlovės spindulių?
Tiesa, visada jutau tą mamos šešėlį ir dabar norisi nuo to atitrūkti. Žmonės mus visada mato kartu, o žurnalistai natūraliai daugiau dėmesio skiria mamai. Prieš pusę metų pirmą kartą, kai renginyje mane susistabdė dvi moterys, pagyrė mano balsą ir atpažino kaip solistę, bet ne dizainerės Aušros Haglund dukrą, apėmė labai geras jausmas. Pagaliau kažkas žino, kas aš esu, ką veikiu, bet ne tai, kas mano mama. Žinoma, nebus taip, kad tapsime visai svetimos, esame labai artimos ir geros draugės, tačiau manau, kad kai žmogus yra žinomas tik dėl savo kilmės, populiarumas labai greitai baigiasi. Norėčiau, kad išgirdę žmonės atpažintų mano balsą, o išvydę sakytų: „Čia ji, solistė Melani, kuri tiek daug padarė, kad galėtų dainuoti.“
Augau užkulisiuose, viską mačiau, pažįstu žmones iš televizoriaus ekrano. Tie veidai aplink sukosi nuo vaikystės, tad man tai atrodo labai natūralu. Nežiūriu į tai kaip į stebuklą. Vieni perka ir skaito žurnalus, o kiti daro ir atsiranda žurnaluose. Labai norėčiau būti tarp tų, kurie daro.
Visur paslaptingai rašoma, jog mama ilgai kovojo, kad galėtų tave parsivežti į Lietuvą. Kaip tu prisimeni tą laikotarpį?
Teismas dėl mano gyvenamosios vietos truko šešerius metus, o kalnai popieriaus iš teismo proceso tebeguli pas mus. Tėtis nenorėjo, kad išvykčiau, o jam padavus į teismą, mama nebegalėjo manęs išsivežti. Buvau aštuonių mėnesių, kai mane ant rankų išsinešė mama. Iš namų išėjo be nieko. Tai buvo kova už gyvenimą. Nupirkusi man lovytę ji miegojo ant žemės. Kovojo dėl manęs kiekviename žingsnyje, nuo nulio išmoko švedų kalbą taip, kad tapo vertėja… Ji yra žmogus supermenas.
Ar ji nebandė tavęs atkalbėti nuo dainavimo? Juk puikiai mato ir žino, kaip atrodo scenos žmonių gyvenimas.
Mama niekada nebandė manęs atkalbėti nuo sprendimų, kuriuos jau padariau. Visada girdėjau: „Tai yra tavo gyvenimas, kaip nori, taip jį ir dėliojiesi.“ Žinau, kad ji padės ir gelbės, kiek įmanoma. Iki šiol girdžiu tik skatinimus, nes ji yra tas žmogus, kuris labiausiai tiki manimi. Ji niekada manęs nestūmė žinomiems veidams, sakydama: „Mano dukra dainininkė, imkite ją.“ Ne, aš niekada nenorėčiau kažkur dainuoti tik dėl to, kad mano mama paprašė. Nė su vienu iš tų pasiūlymų nesutikčiau. Labai seniai dalyvavau laidoje „Talentų ringas“, o po filmavimo prie mamos priėjo vienas iš komisijos narių ir jai pusiau juokais leptelėjo: „O, čia buvo tavo dukra, kodėl nesakei?“ Esu labai dėkinga mamai, kad tiek ji, tiek aš, nesivaikome pripažinimo tokiais nesąžiningais būdais ir nelaužome pagarbos vertų taisyklių. Atsiranda pasiūlymų pritarti vokalistui, kuriuos gaunu pati. Tai jau yra pradžia, kurios aš nenoriu skubinti.
BE DARBO NEGALIU!
Tavo vyresnysis brolis, kaip ir mama, dizaineris. Ar tu niekada nesvajojai eiti jų keliu?
Tiesa, gyvenu dizainerių šeimoje, augau tarp medžiagų, spalvų derinimo ir siuvimo mašinų. Iki šiol dizainas manęs visai nedomino, tačiau prieš pusmetį kažkas atsitiko, pajutau trauką mados pasauliui. Nustojau nuo jo bėgti, pradėjau derinti drabužius, padėti mamai rinkti medžiagas. Manau, kad meno srityje ir liksiu, nesvarbu, tai būtų dainavimas, dizainas ar stilius. Visą praėjusią vasarą dirbau naujoje odinių aksesuarų parduotuvėje, kur taip pat galėjau išlaisvinti savo fantaziją. Man labai malonus kolegų ir šeimos įvertinimas, kai paklausia nuomonės, o vėliau pasako, kad buvau teisi. Gal iš tikrųjų turiu tam įgimtą skonį?..
Vasaromis dirbdavai?
Žinoma. Dirbti pradėjau šešiolikos. Kepykloje prie namų reikėjo pardavėjų, tad pirmasis mano darbas labai kvepėjo bandelėmis. Septintą ryto pradėdavome ruoštis, o nuo aštuonių mus kasdien užplūsdavo eilės šviežių konditerijos gaminių išsiilgusių klientų. Labai mėgstu bendrauti su žmonėmis, tad darbas man ypač patiko. Aš tiesiog norėjau dirbti, dykinėti per dienas visą vasarą – ne mano būdui. Pailsėjusi savaitę po egzaminų aš jau galvoju, o kas dabar?
Mėgstama sakyti, kad žinoma pavardė atidaro visas duris. Ar iki šiol buvo situacijų, kai žinomumas tau padėjo? O gal kaip tik pakišo koją?
Nemanau, kad yra buvę situacijų, kai žinomumas man pakenkė. Žinau apie sklindančias kalbas: „Ji čia tik dėl to, kad jos mama žinoma.“ Jų aš labai nemėgstu ir stengiuosi vengti. Naudą įvardyčiau kaip priėjimą prie muzikos sferos žmonių, kaip galimybę paklausti jų patarimo. Nereikia pamiršti, kad mūsų pavardės skirtingos, tad kartais net bendraujant žmonės nesuriša mūsų giminystės ryšio. Tiesa, tas ryšys labai stiprus, nors laisvė tokia didelė. Pamenu, kartą grįžau iš muzikos mokyklos, nusviedžiau kuprinę į kampą, trenkiau durimis ir išrėkiau: „Aš mesiu muziką!“ Mama atsisuko ramiu veidu ir pasakė: „Mesk.“ Sutrikau, supratau, ką pasakiau, ir mintyse pati išsigandau. Juk muzika man svarbiausia… Nors turėjau tiek laisvės, savo šeimoje esu kukliausia. Tai turbūt švediškų genų kaltė. Man nedrąsu, nejauku. Tik šiais metais apsisprendžiau priimti naujus pasiūlymus su džiaugsmu, rizikuoti ir drąsiai lipti iš komforto zonos. Kokia laiminga paskui jaučiuosi!
Norint išgyventi iš dainavimo reikia ne vienus metus sunkiai dirbti. Ar nebijai to krūvio?
Ne vieną kartą girdėjau sakant: „Aš visą gyvenimą norėjau dainuoti.“ Tokių žmonių klausiu: „O tai kodėl nedainuoji?“ Talentingas žmogus, nesvarbu, jis iš Vilniaus, Rokiškio ar Niujorko, savo vietą po saule suras. Nemanykite, kad ant scenos nuveda pažintys. Šviesos užsidega tiems, kurie tiesiog daro tai, ką myli. Dainuoja, kuria, groja… Vienintelis kelias ten patekti klotas ne raudonu kilimu, bet juodu darbu. Tik karjeros viršūnėje gali apsiauti blizgančius batus. Aš tai puikiai suprantu.
