Ekstremalė Agnė Šimanskytė (26) moka pažaboti vėją jėgos aitvaru, vandenį lenta skrodžia dažniau nei vaikšto ant žemės, o žiemą snieglente čiuožia nuo aukščiausių Europos viršukalnių. Tai netruko pastebėti ir jos rėmėjai, pasaulinės kompanijos „Red Bull“ ir „Turkish Airlines“. Trenerė jau aštuonerius metus Lietuvoje kuria merginų bendruomenę „Chicks“, organizuoja joms stovyklas, veda treniruotes.
Sakai, nepopuliarus sportas? Šią vasarą Lietuvoje atsidarys daugiau nei 30 wake parkų, kurie pritrauks tūkstančius smalsuolių. Kai Agnė pradėjo savo veiklą, dirbo vos vienas.
Agnės kalendoriuje vasara sužymėta valandomis: penkiolika merginų stovyklų visuose wake parkuose, jos organizuojamas Lietuvos vandenlenčių čempionatas, treniruotės, susitikimai, kelionės. „Pažiūrėjus į mane socialiniuose tinkluose, atrodo, kad gyvenu pasakoje. Realybė nėra visai tokia, nesifotografuoju prie stalo po dvylikos valandų darbo biure. Kitą vertus, visada norėjau daug keliauti, o dabar mane remia avialinijos, kuriomis kiekvieną sausį skrendu žiemoti į Keiptauną“, – reziumuoja į savo gyvenimą iš šono pažvelgusi ekstremalė, ankstų rytą lyg tikra sportininkė siurbčiojanti šviežiai spaustas sultis.
MAMA, IŠSKRENDU Į KEIPTAUNĄ
Kaip susipažinai su vandenlenčių kultūra?
Užaugau ir baigiau mokyklą Kaune, bet studijuoti atvažiavau į Vilnių. Studijavau verslo vadybą, tačiau širdyje nežinojau, ką noriu veikti baigusi studijas. Visą vaikystę žaidžiau krepšinį, tad dvyliktoje klasėje reikėjo pasirinkti – eiti profesionalės keliu ar likti mėgėja. Dešimt metų pramušinėjusi kamuolį supratau, kad visą gyvenimą to nenoriu daryti. Labai liūdėjau, kai dingo visi tikslai, nebeturėjau svarbiausios gyvenimo veiklos, nebuvo, su kuo sieti ateities. Kaip tik tuo liūdnuoju gyvenimo metu susipažinau su dabartiniais savo verslo partneriais Antanu ir Jonu Kriščiūnais, kurie išmokė mane plaukti jėgos aitvaru. Matyt, įžvelgė potencialą, nes padovanojo kelionę į Egiptą ir užsispyrę bandė pastatyti ant lentos. Nuo tada mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
Kai pradėjai plaukioti jėgos aitvarais, iškart supratai, kad tai gali būti daugiau nei pomėgis?
Kadangi sportuoju nuo vaikystės, visada norėjau dirbti su sportu. Kai buvo aštuoniolika, norėjau dirbti vakarėlių srityje, bet svajonės greit pasikeitė… (juokiasi). Prieš aštuonerius metus jėgos aitvarai dar buvo naujiena, Lietuvoje buvo gal trys šio sporto profesionalai. Išmokusi plaukti susipažinau su kaituotojų gyvenimu, aštuoniolikmetei jis tada atrodė visiškas kosmosas… Dabar pagalvoju, kad kaip tik dėl to, jog buvau labai jauna, man pavyko įsitvirtinti šitame versle. Visus aštuonerius metus be atsikvėpimo dirbau su tuo susijusius darbus, kurortuose per dienas grėbliodavau smėlį spiginant saulei, vėliau tvarkiau parkus, pradėjau dirbti administratore. Neatsirado viskas spragtelėjus pirštais. Pasiėmiau akademines ir pradėjau keliaudama ieškoti darbo, susijusio su vandens sportais. Susikūriau savo universitetą Rodo saloje, vėliau Pietų Afrikos Respublikoje. Keliavau viena, buvau vos baigusi mokyklą, nieko nepažinojau. Daug kam tai gali atrodyti neįmanoma, bet drąsos ir ryžto man tikrai netrūko…
Kaip tėvai reagavo į tavo sprendimą stabdyti studijas ir išvažiuoti plaukioti jėgos aitvaru?
Kai išvykau į Graikiją dar reagavo normaliai, bet grįžusi pasakiau, kad į mokslus dar negrįšiu, nes dirbti žiemai išskrendu į Pietų Afriką… Prieš aštuonerius metus mažai kas žinojo, kas tas Keiptaunas, tad į tokį sprendimą žiūrėjo labai skeptiškai. Svarbiausia, kad jie man niekada neuždraudė kur nors išvažiuoti, kad ir kaip bijojo.
ČIKOS, VIENYKIMĖS
Mokslus vėliau pavyko baigti?
Beveik (juokiasi). Dabar jau pridaviau bakalauro darbą. Pasirinkau vakarinę studijų formą, tad studijos truko šešerius metus. Tiesą sakant, nežinau, ar ir šiemet spėsiu fiziškai nueiti apsiginti laipsnio. Tokio įtempto sezono, tiek renginių seniai nebuvo. Negaliu nueiti ir pasakyti grupei, kad nevažiuosime į treniruočių stovyklą Turkijoje, nes man reikia ginti darbą. Dabar nebeatrodo tragedija nusikelti ir apsiginti jį dar po pusmečio.
Iš pradžių išmokai pažaboti jėgos aitvarą, o vėliau užsimanei naujo ekstrymo?
Prieš gerus penkerius metus atradau vandenlentes. Šiandien kaip tik į feisbuką atėjo priminimas, kad prieš ketverius metus surengiau pirmąją savo „Chicks“ vandenlenčių stovyklą merginoms. Per šį laiką wake sportas labai išpopuliarėjo. Kadangi ant lentos mokėjau stovėti, triukai ant rampų ten panašūs, tad varžybose ėmiau dalyvauti labai greitai. Grįžusi iš Keiptauno pati pradėjau organizuoti festivalius, keliones, varžybas. Pamačiau, kad nebespėju ir dalyvauti, ir organizuoti, tad teko pasirinkti.
Kiek treniruodavaisi prieš varžybas? Ar jums taip pat reikia laikytis griežto režimo, mitybos plano?
Jeigu nori būti profesionalus sportininkas, turi treniruotis kasdien, be to, susikoncentruoti į vieną sportą. O pas mane jėgos aitvarai, vandenlentės, žiemą snieglentė… Turėjau pradėti treniruotis bent šešiolikos, jeigu norėjau būti tikra profesionalė. Vėliau supratau, kad negaliu kurios vienos sporto rūšies atsisakyti, o pasaulinių aukštumų siekti per vėlu. Šitie sportai nereikalauja ypatingo pasirengimo, nebent ruošiesi pasaulio čempionatui. Ekstremalus sportas yra žymiai smagesnis, nes sutinki naujus žmones, susirandi draugų. Tai žiauriai geras laiko praleidimo būdas, kada tu su draugais vasarą ne kavinėje sėdi, bet visą dieną sportuoji.
ATĖJAU, PAMAČIAU, NUGALĖJAU
Bet ar yra tau lygių Lietuvoje?
Snieglenčių varžybose aš nesivaržau, tik mokinu, nes esu nebloga instruktorė. Vandenlenčių varžybose dalyvaudavau ir tikrai dažnai laimėdavau, bet praėjusį sezoną patyriau traumą, tad negalėjau pasimokyti naujų triukų. Su jėgos aitvarais turbūt čiuožiu profesionaliausiai, nes labai daug laiko praleidžiu kaituodama. Tai mano hobis, aistra, gyvenimo būdas. Labai daug laiko praleidžiu treniruodama kitas merginas, tad mažiau laiko lieka tobulinti savo sugebėjimus. Dabar jaučiuosi kaip karjerą baigęs sportininkas, kuris nori perduoti savo žinias ir įgūdžius kitiems. Aš dabar treniruojuosi, kad patobulėčiau, galėčiau kažko daugiau išmokyti savo mergaites.
O kaip tavo pagerintas pasaulio Gineso rekordas?
Tiesa, šią žiemą Keiptaune su dar keturiais šimtais jėgos aitvarų mylėtojų turėjome nuplaukti kartu tam tikrą atkarpą, o surinkti pinigai buvo skirti lūšnynuose gyvenantiems vaikams. Visa pakrantė pasipuošė jėgos aitvarais… Apėmė toks bendrumo jausmas, mėgėjai ir pasaulinio lygio profesionalai susibūrė į vieną paplūdimį vardan kilnaus tikslo. Pagerintas mūsų rekordas buvo užfiksuotas, tad taip, dabar mane galite vadinti pasaulio rekordininke! (Juokiasi.)
Nenuostabu, kad tave pastebėjo pasaulinio lygio rėmėjai…
Iš „BoardSports“ gaunu visą aprangą ir įrangą, kurios reikia sportuojant. Be to, iš jų gaunu didžiulį moralinį palaikymą, tad dažniau juos vadinu šeima nei rėmėjais. Dabar mane pradėjo remti ir „Turkish Airlines“, sportui draugiškos avialinijos. Jie vieninteliai skraido iš Lietuvos į Keiptauną, kur atsidurti gali vos per parą. Tiek man, tiek mano komandai jos suteikia nemokamą sportinį bagažą ir nuolaidas. Dažnai gaunu pasiūlymų reklamuoti įvairius prekės ženklus, drabužius. Aš bendradarbiauju su Nyderlandų vandenlenčių sporto ženklu „Mystic“. Taip pat su Lietuvos „Red Bull“ skyriumi, rengiame bendrus projektus, jie visada būna mūsų festivaliuose ir stovyklose. Nesu atletė, vadinuosi jų drauge ir tinklaraštininke, bet dalyvauju „Red Bull“ varžybose. Paskutinės „Snow kite“ varžybos, kur su jėgos aitvaru ir snieglente čiuoži nuo kalnų, vyko Norvegijoje. Tai didžiausios tokio stiliaus varžybos pasaulyje, šiemet iš viso rungėsi 350 dalyvių. Gavęs užduotį ją įveikti turi per penkias valandas, važiuodamas bekelėmis, kalnų viršūnėmis ir įkalnėmis, kur jėgos aitvarą tenka tempti, nes vėjui pūsti neįsakysi. Pavadinčiau tai gera kova su savimi, tai ištvermės ir nuotykių varžybos. Savo kategorijoje likau dvylikta. Net pasaulio jėgos aitvarų čempionė pasirodė už mane prasčiau. Tai jau yra pasiekimas.
IMK DARBĄ IR LAISVĘ
Kaip tavo pomėgis tapo darbu?
Dabartiniai verslo partneriai, man pradėjus plaukioti, jau buvo įkūrę „BoardSports“ parduotuvę. Kibau į darbus tik grįžusi iš Keiptauno. Jonas ir Antanas laukė manęs kaip darbuotojos, bet niekada nevaržė. Visada leisdavo įgyvendinti tai, kas šaudavo į galvą. Drąsiai sakau, kad turiu geriausius bosus pasaulyje. Idėjos, kelionės, stovyklos visada buvo mano arkliukas, o vadovai suteikė galimybę prie jų dirbti. Aišku, ne visą laiką praleidžiu kelionėse. Iš jų grįžusi dirbu ir po dvylika valandų per parą. Galbūt socialiniuose tinkluose to nesimato, bet aš turiu tą laisvę dirbti iš kur noriu, nėra prievolės žiūrėti į kompiuterį iki penktos valandos, nors nėra darbo. Grįžusi per dvi dienas galiu pasidaryti darbus, kuriuos kitiems atlikti gal užtruktų savaitę. Svarbiausia mokėti savo laiką tiksliai planuoti, tada gali sau leisti keliauti. Ir dabar visa mano vasara suplanuota dienomis. Aišku, kartais sunku pačiai prisiversti kažką daryti, bet laisvė reikalauja savarankiškumo.
Turi savo merginų komandą, rengi „Chicks“ stovyklas. Kiek iš viso žmonių treniruoji?
Mūsų uždaroje feisbuko grupėje yra jau 550 merginų. Ir beveik visos jos yra aktyvios, kurios bent kartą metuose atvažiuoja į parką, dalyvauja varžybose. Kai kurios susiskirsčiusios mažesnėmis grupėmis, kurios bendrauja ir sportuoja kartu. Nedariau viešo profilio, nes nenoriu, kad vaikinai matytų, ką mes aptarinėjame, kaip juokaujame. Merginos tada bendrauja atviriau. Noriu, kad tai ir liktų merginų bendruomenė, o ne kokia vieša reklama. Iš lūpų į lūpas sklindančių rekomendacijų niekas nepakeis. Tos savaitgalinės stovyklos nėra tik sportavimas. Išvarai su merginomis į kitą miestą, paplauki, susipažįsti su kitomis ekstremalėmis, pasisemi naujų įspūdžių. Dabar prasidės stovyklų turas po Lietuvą. Pradėsime nuo Klaipėdos, tada Molėtai, Marijampolė, Anykščiai… Praėjusią vasarą veikė dvidešimt, o šią lynus ant ežerų ištemps apie trisdešimt wake parkų. Net palyginti su pasauliniu mastu tai yra dideli skaičiai. Profesionalams iš užsienio išgirdus, kad turime tiek vietų plaukioti vandenlentėmis, atsidaro žandikaulis: „If it’s true, I want to come to Lithuania!“ (angl. k. „Jeigu tai tiesa, aš noriu atvykti į Lietuvą!“).
Ar per aštuonerius metus esi susižeidusi sportuodama?
Keista, bet visos mano traumos buitinės. Kiekvienas sportas yra kažkiek pavojingas, tačiau didelių traumų nei man, nei mano mokinėms nėra nutikę. Kaip ir visur, ant vandens reikia elgtis atsakingai, įvertinti savo jėgas, būti su profesionalu ir dėl sužeidimų gali nesijaudinti. Dėl to kartais pykstu, kai žmonės šiuos vandens sportus vadina ekstremaliais. Jokie dideli pavojai, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, ten netyko. Ekstremalūs pojūčiai apima tada, kai išbandai naują veiklą ir širdis apsąla iš džiaugsmo, kad įveikei save.
Kas tave varo pirmyn, kai bėgi visur lyg galvą pametusi?
Kad Lietuvoje yra tiek daug merginų, kurios nori užsiimti vandens sportu. Ne viena draugė po stovyklos prie manęs priėjusi nuoširdžiai pasakė: „Žinai ką? Tai, kad sutikau tave, yra geriausias mano gyvenimo įvykis.“ Iš tikrųjų, atradus širdžiai mielą užsiėmimą, pasikeičia visas gyvenimas – laisvalaikis, draugai, svajonės. Nėra nieko maloniau, kaip savo veikla daryti kitus žmones laimingus.
Ekstremalo (šnekamosios kalbos) žodynėlis:
Kaitavimas (angl. kitesurfing) – plaukimas jėgos aitvaru.
Kaituotojas – jėgos aitvaru plaukiojantis sportininkas.
Vandenlenčių sportas (angl. wake sport) – vandens sportas atsiradęs iš vandens slidžių ir banglenčių sporto. Idėja buvo paprasta, būti traukiamam katerio arba lyno stovint ant banglentės. Tačiau banglentes buvo sunku valdyti ir taip atsirado vandenlentė.
Greičiausiai, vandenlentė buvo sugalvota ieškant „vaisto“ banglentininkams nuo nuobodulio, kai jūra rami. Vandenlentės „gydo“ ir snieglentininkus vasarą nuo sniego trūkumo, o būriuotojus ir kaituotojus nuo vėjo trūkumo.
