Dalykas, apie kurį nieko nesuprantu ir nežinau – meilė. Pavasarį kyla toks beprotiškas ir gaivališkas noras ką nors mylėti. Sutikti žmogų ir užpilti jį visa sukaupta per žiemą meile, išmintimi ir šiluma. Įkvėpti jo kvapo, stverti už rankos ir lėkti per gyvenimą!
Gyvenime esu jautusi labai didelę meilę. Esu išgyvenusi ir tiesiog globaliai didelę meilę, kuri buvo kiekviename mano žingsnyje ir niekur nuo tos meilės negalėjau nei pasislėpti, nei pabėgti, nei juolab jos ištrinti. Viskas turėjo tos meilės vardą ir kvapą.
Esu patyrusi ir mažą meilę. Trumpą meilę. Meilę, turinčią ribas ir kampus. Meilę, kurią norėjau plėsti ir ištampyti į visas puses, norėjau, kad ji būtų tokia ilga kaip gyvenimas, tačiau tai buvo trumpa meilė, dėl to ji nenorėjo ilgėti.
Mane buvo pamilę ir aš buvau pamilusi pačius nuostabiausius žmones, kurie man atvėrė genialius rašytojus, muzikantus, išmokė valgyti sveiką maistą, daugiau vaikščioti, mylėti save, parodė įdomiausius pasaulio kampelius, mokė kalbų ir padovanojo labai daug meilės bei šilumos. Išgyvenau daug nuostabiausių apkabinimų ir pačių liūdniausių išsiskyrimų.
Su plyštančia širdimi trindavau vaikinų telefono numerius, o kitą dieną juos sutikdavau prie fontano. Bėgdavau ir grįždavau. Ir jie – bėgdavo ir grįždavo. Kartais pabėgdavo nesidairydami, o aš jų laukdavau ilgas valandas! Bet tai irgi stebuklingai gražu.
Bet tik neseniai supratau, kad aš galiu pasirinkti, ką pamilti. Ir už ką pamilti. Kaip vėlai atėjo šis suvokimas! Taigi, pasidalysiu su jumis tuo, ką supratau.
Anksčiau mane žavėdavo žmonės, kurie gražiai ir įdomiai atrodo. Jeigu dar ir jų veikla yra sėkminga – fantastika! Menininkai – ploju atsistojus! Man to pakakdavo. Kad žmogus būtų tiesiog kietas, tiesiog fainas, kartais… tik pats sau fainas. Jeigu jis dar pasitikėdavo savimi, pasistengdavo padaryti įspūdį – viskas, aš pametusi galvą!
Bet niekada nepagalvojau pažiūrėti į tai, kaip žmogus elgiasi su aplinkiniais. Kokią gerovę ar naudą jis neša mūsų visuomenei. Ar jam rūpi kiti žmonės? Ar jis pastebi jį supančią aplinką? Ar mes su juo būtume gera komanda? Ką gero šiam pasauliui kartu galėtume padaryti? Ar jis jautrus kito skausmui, kitam žmogui?..
Kai pamąsčiau apie tai, supratau, koks bevertis gali būti gražus veidas arba tiesiog geras stiliaus pojūtis. Paprasčiausiai aš ne į tuos dalykus šitiek laiko kreipiau dėmesį! Kreipiau dėmesį į atskirą žmogaus buvimą, bet ne į jo buvimą tarp žmonių, ne į jo santykį, elgesį su manimi, ne į jo veiksmus. Juk tai yra svarbiausia.
Su drauge buvome įsitikinusios, kad geri vaikinai yra nuobodūs. Kuo geriau vaikinas su tavimi elgiasi – tuo mažiau dėmesio jis vertas. Tai yra ydingas, žalingas įsitikinimas.
Visos žinome, kaip gražus, standartus atitinkantis veidas gali nuo vieno žodžio akyse supūti per sekundę. Ir puikiai žinome, kaip sparčiai gražėja veidai nuo kilnių žmogaus veiksmų.
Šioje socialinių tinklų eroje labai lengva apsigauti: matome žmonių veidus, jų nuotraukas, jeigu jie dar sugeba rašyti, tai ir žodžius. Susižavime šiais dalykais. Prisirišame prie savo galvoje susikurtų įvaizdžių ir nepastebime tų žmonių, kurie pakelia iškritusį tušinuką, kurie prisideda prie mūsų projektų, kurie, pastebėję, kad mūsų užrašų knygutė baigiasi, padovanoja naują, kurie pasidalija skėčiu, kurie prisimena mažiausias detales ir kurie yra dėkingi gyvenimui už tai, kad galime būti kartu.
Nuo šiandien sceninį apšvietimą nukreipiu į elgesį, bet ne į veidą. Siūlau ir jums!
