Naminuku paauglystėje vadintas krepšininkas tapo po pasaulį keliaujančiu modeliu. Taip vienu sakiniu galėtume apibūdinti dabar garsiausių mados namų veido kauniečio Tado Naujokaičio (26) gyvenimą.
Aukštyn kojomis jis apsivertė prieš ketverius metus, kai pravėrė atsitiktinės modelių agentūros duris. Po metų jis žengė podiumu su „Dolce & Gabbana“ kostiumu Milane.
Tik iš atostogų Sardinijoje grįžęs, įdegęs ir pailsėjęs modelis kelias dienas nusprendė pabūti ir Lietuvoje. Nemeluosiu, šio momento teko palaukti. Keista, pats Tadas jau nebesureikšmina nei egzotiškų kraštų, į kuriuos skraido, nei pasaulinio garso kompanijų, kurioms dirba. Kad jis ne paprastas vaikinas, primena tik nuolat pypsintis telefonas. Neapsikentęs Tadas atsiprašo: „Nepyk, bet turiu pažiūrėti, kas vyksta. Planai nuolat keičiasi. Būna, kad turi bilietus į vieną pasaulio kraštą, o po dienos jau reikia išskristi į kitą.“
Buvęs krepšininkas
Nors dabar esi pasaulinio lygio modelis, nuo mažens žaidei krepšinį ir svajojai užvaldyti ne podiumą, o krepšinio aikštelę. Atrodo, kad tai visai skirtingi pasauliai. Kaip juos suderinai?
Lankyti krepšinį pradėjau nuo pirmos klasės. Treniruodamasis įgavau daugiau pasitikėjimo savimi, nes pamačiau, kad man sekasi. Tuomet supratau: jeigu noriu eiti toliau, reikia susirasti profesionalią mokyklą. Man tai buvo Kauno krepšinio mokykla. Su Donatu Motiejūnu vienoje komandoje pražaidėme septynis sezonus, kol jis išvažiavo žaisti į užsienį. Krepšinis buvo mano auklėjimas, juk nuolat gyvenau nustatytu režimu, lankiau treniruotes. Paskutinį sezoną žaidžiau tarp profesionalų Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL), bet tuomet patyriau traumą. Pasveikus atėjo pirma vasara be krepšinio, net neįsivaizdavau, ką veikti. Jau buvau baigęs mokyklą ir įstojęs į Lietuvos sporto universitetą. Iš tiesų norėjau studijuoti Vilniuje, bet mano komanda „Aisčiai“ žaidė Kaune, o aš vis dar siejau savo gyvenimą su krepšiniu. Nebeišvažiavau.
Beveik visą gyvenimą pražaidus krepšinį turėjo būti sunku jį pamiršti. Ieškojai naujų pomėgių?
Norėjau pakeisti aplinką, tad baigiau pirmą kursą ir išvažiavau pas draugus į Bostoną. Važiavau kaip turistas, bet tikėjausi susirasti kokį nelegalų darbelį jau nuvykęs. Tai buvo pirmoji kelionė, kai skridau vienas. Nuvažiavęs bandžiau ieškotis darbo, bet viskas nebuvo taip paprasta. Mokyklinės anglų kalbos žinios mažai padėjo, beveik nesuprasdavau, ką man sako, tad linksėdavau galvą. Tada pažįstamo šeimos draugai prižadėjo duoti man veiklos. Jie turėjo drabužių parduotuvę Mičigane, Travers Sityje. Tai toks mažas sezoninis miestelis, kuriame vasarą vyksta festivaliai, pramogos, atvažiuoja ilsėtis šeimos iš Čikagos. Kadangi santaupos jau artėjo prie pabaigos, nusprendžiau važiuoti ten autobusu. Kelionė užtruko tris paras. Pamenu, sumoku paskutinius pinigus Bostono stoties kasoje ir gaunu krūvą bilietų. Iš pradžių nesupratau, kad reiks pakeisti dešimt autobusų, kol nusigausiu iki to Travers Sičio. Galų gale pasiekiau Čikagą, kišenėje tada turėjau likusius 40 dolerių, o paskutiniam autobuso bilietui reikėjo 75-ių. Autobusas turėjo išvažiuoti už valandos. Bankai sekmadienį neveikė, telefono nėra. Taip apsidžiaugiau, kai radau kišenėje 20 eurų! Vaikščiojau prie amerikiečių ir prašiau iškeisti, bet niekas nežinojo, kas čia per valiuta, tad manė, kad bandau apgauti. Paskutinę akimirką nusišypsojo laimė, padėjo jauna šeima ir suspėjau į autobusą. Atvažiavau į Travers Sitį su vienu doleriu, kitą dieną jau pradėjau dirbti parduotuvėje. Prabuvau ten du mėnesius. Išmokau anglų kalbą, perpratau pardavimo paslaptis. Tačiau pakeliavęs po Ameriką rugsėjo gale grįžau tęsti mokslų Kaune.
Iš naminuko į keliautoją
Kaip tavo gyvenime atsirado modelio darbas? Krepšininkai dažniausiai neatrodo labai elegantiški ar besidomintys mada…
Vienas draugas pažinojo modelių agentūros savininką, jis mus supažindino. Eiti pas juos buvo tikra avantiūra. Visada ką nors veikdavau, o dingus krepšiniui norėjosi ne tik eiti į paskaitas. Prieš ketverius metus, kai pradėjau dirbti modeliu, Lietuvoje ant podiumų vaikščiojančių vyrų buvo vienetai. Žinojau tik tai, kad modeliai daug keliauja. Bet jau po dviejų savaičių nuo pirmojo susitikimo su agentūra buvau išsiųstas į Milano mados savaitę. Prabuvau ten mėnesį ir grįžau atgal į mokslus, baigti universiteto.
Mados pasaulis tave iškart įtraukė?
Taip, atlikęs praktiką anksčiau, išvažiavau pusei metų į Kiniją. Tuomet pirmą kartą nuskridau į Aziją ir viename baisiausių pasaulio miestų puikiausiai praleidau laiką, nes visi modeliai buvome jauni, nepatyrę ir laikėmės kaip kumštis. Pradėjau kaupti žinias, susipažinti su mados pasaulio žmonėmis. Tada mane pakvietė porą mėnesių padirbėti Pietų Korėjoje. Buvo taip keista, kad skrendu dar toliau nuo namų, o visada buvau toks naminukas. Nuteikiau save, kad skrendu į naują šalį, vėl ką nors pamatysiu, susipažinsiu su naujais žmonėmis. Pradžia nebuvo lengva, reikėjo pasistengti save įtikinti. Korėjoje buvau vienas, tačiau man pradėjo patikti darbas, norėjau eiti toliau, tapti profesionalu. Po visų kelionių grįžau į Lietuvą, bet neilgai trukus vėl išvykau į Korėją, po jos pakvietė dirbti Honkonge. Taip persikėliau į Aziją. Tik praėjus metams vėl sugrįžau į Milaną, paskui savo agentūrą Lietuvoje pakeičiau į esančią Šveicarijoje.
Vienas iš topmodelių
O kuriame pasaulio krašte tau pačiam labiausiai patinka dirbti?
Ispanijoje, Italijoje, Honkonge. Kinijoje man nepatinka, nors ten galima uždirbti didelius pinigus. Tiesa, mes tų veidų neatpažįstame, nes jie dirba vietinei rinkai. O mados modelis Niujorke gali prieiti ir paprašyti tavęs paskolinti pinigų vakarienei. Jei ir esi mados modelis, vis tiek turi būti reklamos, kad užsidirbtum pragyvenimui.
Svarbiausia psichologija
Heteroseksualiems vyrams mados pasaulyje neturėtų būti lengva. Šioje srityje jų mažuma. Ar jauti spaudimą?
Kai tik pradėjau modelio darbą, buvo daug kalbų, kad aš gėjus. Bet taip kalbėję žmonės, kurie buvo draugai, greit atkrito. Iš tiesų ne tiek daug modelių, kiek žmonių, kurie dirba mados pasaulyje, yra homoseksualūs. Dizaineriai, stilistai, vizažistai, kirpėjai. Aš esu atviras ir labai greit pajuntu, jeigu kitas modelis su manimi bando flirtuoti. Pasižiūriu į akis, ir pasidaro viskas aišku. Būna, kad darbe pakliūnu į nepatogias situacijas, bet turi mokėti išlaviruoti gražiai, kad išėjęs vis tiek jiems patiktum, nors ir myli moteris. Modeliu nepadirbsi, jei visiems homoseksualams pradėsi mojuoti kumščiais. Tai būtų labai kvaila.
Modelio darbo merginos dažniausiai imasi nuo ankstyvos paauglystės. Tave vieną išsiunčia nežinoma kryptimi ir įmeta į didžiulį miestą. Vakarėliai, narkotikai, turtingi vyrai tik ir laukia gražių mergaičių. Tokia yra visuomenės nuomonė. Ar taip vyksta iš tikrųjų?
Esu girdėjęs visokių istorijų. Būna, kad toks darbas sugadina žmones, bet kitus daug ir išmoko. Reikia atsilaikyti, pasirinkti. Šiam darbui turi būti stiprus psichologiškai, turėti kitą artimą veiklą. Aš daug sportuoju, nuo mažens prie krūvio pripratusiam kūnui judėjimo reikia. Su sportu ateina ir sveika gyvensena, įsiklausymas, ko mano organizmui reikia. O kalbant apskritai, merginoms modelio darbas pavojingesnis, joms dažniau siūlomi ir narkotikai, pasitaiko savižudybių. Visuomenė šį darbą labai iškreipė, jis apipintas stereotipais, kurie gali net nepasitvirtinti. Nėra taip, kad kiekvieną dieną tavęs laukia vakarėliai narkotikų ir pagyvenusių vyrų draugijoje. Be abejo, jeigu norėsi, gali tai gauti. Dirbdamas modeliu gali lengvai pakliūti į prabangų vakarėlį. Modeliai lengviau patenka ten, kur kitas ilgai dirbo, mokėsi ir svajojo būti pakviestas.
Pasaulinių ženklų berniukas
Mėgstama sakyti, kad modeliai nepasižymi aukštu intelektu ir yra paviršutiniški, teikiantys daugiausia dėmesio savo išvaizdai. Su kokiais kolegomis tau tenka susidurti?
Yra tiesos. Dauguma jų paviršutiniški, bet nemanau, kad kitus žmones vertina tik pagal išvaizdą. Nėra jie einšteinai, juolab toks gyvenimo būdas nepadeda įgyti naujų žinių. Jei kiekvieną dieną tik vakarėliai, gali greit atbukti. Tačiau būna ir labai įdomių žmonių. Jeigu žinai, kaip keliauti, modelio darbas geras jaunam žmogui. Kartais gali nuvažiuoti ir nieko neuždirbti, bet iš tikrųjų daug iš ten išsivežti. Dėl to nieko daugiau negalėčiau prašyti.
Važinėji po visą pasaulį, kokiems žinomiems mados namams yra tekę dirbti?
Kai buvau Ispanijoje, dirbau su „Bershka“, filmavome vaizdo klipą, kurį transliavo visose pasaulio parduotuvėse. Korėjoje pozavau „New Balance“ kompanijai. Milano mados savaitėje dirbau su „Dolce & Gabbana“. Honkonge pozavau „Calvin Klein“, su pagrindiniu dizaineriu Kevinu Corriganu iki šiol bendraujame. Visai Azijai tuomet padariau katalogą, atidariau šou Honkonge, kartu skridome į Tokijų. Kalbant apie leidinius, pozavau „Harper‘s Bazaar“, „Fiasco“ žurnalams. Sunku visus prisiminti, reiktų pažiūrėti į darbų istoriją…
Keista, kad žmonės gali taip pasikeisti – iš naminukų tapti keliautojais. Ar dažnai dabar grįžti į Lietuvą?
Sudėjus visą laiką, per metus Lietuvoje praleidžiu mėnesį, o kartais ir mažiau. Keista, bet neateina jausmas, kad jau reikia važiuoti namo, pasiilgau gimtinės. Lietuvoje savęs nematau… Mano gyvenimas keičiasi kasdien, jaučiuosi lyg seriale. Išvažiuoju į vieną šalį, padirbu mėnesį, serija baigiasi ir skrendu į kitą miestą filmuoti kito epizodo. Dabar jaučiuosi pasaulio pilietis.
