Daugiavaikė mama Agnieška (21 m.) iš Misiučėnų kaimo (Šalčininkų raj.) turi tris vaikus, sugyventinį Ivaną (29 m.), ožką Alioną ir garantuotą mėnesinę 200 Lt pašalpą. Visa kita jos gyvenime arba paskolinta, arba kitų atiduota.
NEĮTIKĖTINAS SUTAPIMAS
Liepos mėnesio „Panelės“ numeryje apdainuotai daugiavaikei Annai, su penkiais vaikais ir vyru gyvenančiai aplūžusiame bute Vilniaus centre, atsirado likimo sesė – Šalčininkų rajone gūdžiame vienkiemyje skurstanti Agnieška. Sutampa merginų neapykanta mokslams, požiūris į ankstyvą seksą ir kontracepciją, šeimos maudynės geldoje, noras turėti kuo daugiau naminių gyvūnų ir net dviejų vaikų vardai! Tėvai, rūpinkitės savo atžalomis, nes greitai dar daugiau žmonių Lietuvoje, užuot dirbę, stovės eilėse pašalpai gauti.
MAMA, KUR TU ŽIŪRĖJAI?
Paauglystėje nuo geriančios mamos iš namų pabėgusi Agnieška neturėjo su kuo pasitarti dėl svarbiausių gyvenimo sprendimų, todėl dešimtoje klasėje drąsiai metė mokslus ir krito į glėbį iki tol nematytam vyresniam bedarbiui vyrui. Su juo persikėlė į aplūžusį vienkiemį ir ten, supami juodo skurdo, misdami iš pašalpų ir labdaros, užgyveno tris vaikus. Dabar, net gavusi geriausią pasaulyje meškerę, mergina tikriausiai nebežinotų, kaip gaudyti žuvį. Todėl kasdien tarsi per Kalėdas ji laukia dovanų iš gerų žmonių, kas tai bebūtų – naujas bliūdas, drabužių maišas ar makaronų pakelis.
BEVEIK DONELAIČIO „METAI“
Iki straipsnio herojė namų sunku privažiuoti. Vos nuo vieškelio pasukus į siaurą, duobėtą, balomis nusėtą keliuką, nulaužiam kažkokią mašinos detalę. Dabar karšta vasara, o kas būna per rudens liūtis ar žiemos pusnis? Vėliau Agnieška atkirs, kad nėra ko žiemą bergždžiai po laukus važinėti, o susirgus vaikams iki greitosios pagalbos automobilio mažylius ant rankų pati nuneša. Juk paprasta. Ko mes stebimės?
Ne veltui pakeliui sutikti kaimynai sakė, kad namą tikrai atpažinsime, nes atrodo labai prastai. Medinis, sukiužęs, numalevotas keliomis spalvomis, aplipęs neaiškiais statiniais.
Tarsi kelrodė žvaigždė iš toli šviečia siaura tualeto būdelė (ją statant reikėjo taupyti lentas), vietoj drabužių kabyklos tarnaujantis elektros stulpas, apjuostas virve. Tokių trumpų kabyklų su skalbiniais prikarstyta dar keliose vietose. Taip jau nutinka, kai drabužių nešiotojų troboje daug, o ilga virvė ūkyje – deficitas.
Šeimos galva Ivanas aršiai darbuojasi dalgiu. Pjauna takutį atvykstantiems svečiams, o Agnieška, vedina trimis vaikais, mojuoja prie kelių kvadratinių metrų ploto daržo.
Tik straipsnio herojės džinsai ir spalvotos mergyčių suknelės išduoda, kad čia iškilo nūdienos paveikslas, o ne prieš kelis šimtmečius Donelaičio apdainuota būrų kasdienybė.
VAIKYSTĖ, KURIOS NESINORĖJO FOTOGRAFUOTI
– Esu kilus iš Vilniaus rajono, Rūkainių kaimo, – savo gyvenimo istoriją laužyta lietuvių kalba pradeda pasakoti mergina ir ant senovinės sofos, uždengtos murzinu apklotu, susodinusi vaikus, iškart paaiškina, kad namie visi kalba lenkiškai, todėl šnekėdama darys gramatinių klaidų. Viešpatie, kad visos Agnieškos klaidos būtų tik tokio didumo…
„Tėtis mirė, kai buvau maža, paskui mama pradėjo gerti ir vedžiotis į namus vyrus. Turiu dar keturias seseris ir brolį – nė vienam namie nebuvo gerai, bet man, užsispyrėlei, prisitaikyti buvo sunkiausia. Amžina netvarka, barniai, maisto stygius. Draugų į namus negalėjau atsivesti, nes iškart būdavo pykčiai. Galiausiai tų draugų ir nebeliko, niekas su manimi iš prastos šeimos nenorėjo bendrauti. Klasėje jaučiausi vieniša. Visi šaipėsi. Kuo toliau, tuo mažiau norėjau mokytis.
(O ko tuo metu labiausiai norėjai?) Gyventi kaip visi. Grįžti į jaukius namus, švęsti gimtadienius, gauti dovanų. Turėti nuotraukų. (Tu neturėjai?) Iki šiol neturiu nė vienos nei savo, nei vaikų nuotraukos. Mokydamasi iš mamos pavogiau 18 litų ir nusipirkau klasės nuotrauką, bet, kai pabėgau iš namų, ją ten palikau ir daugiau niekada nebemačiau.“
SUGYVENTINIS PO PIRMO PASIMATYMO
„(Kodėl pabėgai?) Vyresnė sesuo iš namų išėjo pas vyresnį vyrą labai jauna ir neblogai gyveno, pagalvojau, kad ir man taip reikia. Pabėgau pas aštuoneriais metais vyresnį Ivaną. (Kaip susipažinote?) Vienas pažįstamas kalbėjosi telefonu, davė ir man pašnekėti. Tiesiog juokais. Žmogus kitame laido gale buvo dabartinis mano sugyventinis. Labai gražus balsas, anksčiau tokio negirdėjau, todėl pasikeitėme numeriais. Dvejus metus tik susirašinėjome ir kalbėjome. Įsimylėjau taip, kad vieną dieną tiesiai iš pamokų įsėdau į autobusą ir išvykau į Šalčininkų rajoną. Ivanas manęs laukė aikštelėje prie bažnyčios. Vos pamačiau – labai patiko. Sunerimau tik dėl to, kad esu už jį aukštesnė, bet Ivanas nuramino, kad dar ne tokie žmonės kartu gyvena ir problemų nekelia. Namo nebegrįžau.“
NEPILNAMETĖ BE KRAIČIO
(Pas jį namuose apsistojai?) Ivanas neturėjo namo, glaudėsi pas dėdę su teta. (Ir jie neprieštaravo, kad į namus įsikrausto jauna mergaitė?) Na, Ivano dėdė savo žmoną irgi labai jauną į namus atsivedė, tai viską suprato. (Bent lagaminą daiktų susidėjai?) Ne, atvykau tik su knygų prikrauta kuprine ir tuo, ką vilkėjau. Viskas. (Ką apie pabėgimą sakė mama?) Teko dar sykį važiuoti pas ją, supažindinti su vaikinu. Bet mamai jis nepatiko, liepė ieškotis kito, gal kad vyresnis už mane aštuoneriais metais… Dar ji nenorėjo atiduoti Ivanui globos teisių, nes už mane gaudavo pinigų. Supykau ir dabar su ja jau penkerius metus nebendrauju. (O į mokyklą grįžai?) Ne, buvau baigusi dešimt klasių, o netrukus lankysiu darbo biržos kursus – mokysiuosi būti virėja, tad viskas gerai.“
VIETOJE KUPRINĖS – PILVAS
(Kaip sekėsi šeiminis gyvenimas?) Visai nesipykome, jaučiausi laiminga. (O ką Ivanas tuo metu veikė?) Kaip ir dabar, buvo padienis darbuotojas. Beveik baigė virėjų mokyklą, bet susipyko su viena mokytoja, tai jį išmetė. Užtat žmonos, vaikų niekada neturėjo. (O su tavimi vaikai kada pasipylė?) Greitai. Pastojau šešiolikos, gimdžiau septyniolikos. Gimė Beata (jai dabar ketveri), po metų – Gabriela (jai beveik treji), o dabar turiu ir sūnų Nikitą, kuris neseniai atšventė metukų gimtadienį.
(Tikriausiai kvaila klausti, ar vaikus planavote?) Kai pastojau pirmą kartą, labai išsigandau, juk nė karto nebuvau gimdžiusi. Aborto nesidariau, nes Ivanas neleido. Paskui vėl netyčia dukra, o galiausiai sūnus, kurio Ivanas labai norėjo. (Gal jums prezervatyvų atvežti?) Po trečio gimdymo gydytoja parūpino apsaugą penkeriems metams, viskas gerai. Bet vyras vis tiek bijo daugiau vaikų padaryti, tad miega atskirai, o aš guliu plačioje lovoje su mažyliu.“
NEMOKAMAS NAMAS
(Kada persikėlėte į šitą trobą tarp miškų?) Kai laukiausi pirmo vaiko. (Kam jis priklauso?) Ponas Valdemaras labai geras žmogus. Leido nemokamai gyventi, kad tik aplinką tvarkytume, gražintume. (Nemačiau prie namų nė vieno gėlių darželio.) O kam jis? Užtat žolę nupjauname. (O pats kur gyvena?) Jis turi didelę vilą, dirba užsienyje, jam negaila. Net mūsų elektros išlaidas apmoka, nes žino, kad neturime pinigų.
Kai čia atsikraustėme, buvo labai liūdna. Pilna šiukšlių, smėlio, supuvusių lentynų, išmetėme krūvas šiukšlių. Nebuvo normalių lovų ar indų, net tualeto – visus gamtinius reikalus eidavome tvarkyti tiesiog į mišką. Vieną dieną Ivanas nebeištvėrė – pastatė tikrą lauko tualetą. Rado šiek tiek lentų, gabalą šiferio. Net kastuvo nereikėjo, nes duobės Ivanas nekasė, o vietoj jos pastatė kibirą. Labai palengvino buitį. (Buitis ir dabar atrodo liūdnokai.) Dabar čia labai gerai. Žmonės paaukojo indų, puodų, lovų, kėdžių, stalo įrankių, patalynės. Namai atrodo puikiai, gal tik grindų koridoriuje norėtųsi.“
VISAGALĖ GELDA
„Sunku tokiame name palaikyti tvarką, bet stengiuosi. Pasišluoju, dulkes nuvalau, vaikų žaislus surenku. Taip ir praeina diena. (O kur maudotės?) Kadangi krano neturime, dušo taip pat, iš to paties šulinio vandenį atnešu aš arba vyras, užvirinu, supilu į geldą ir maudomės paeiliui. (Turėtų būti sunku tiek kibirų pritempti?) Gelda ne tokia didelė kaip vonia, viskas gerai. (Geldoje tikriausiai sunku ilgus plaukus plauti, plaukelius skusti ir panašiai). Aš to nedarau, kam reikia. Ir nesidažau visiškai, nes jaučiuosi graži. (Kada kirpykloje paskutinį kartą buvai?) Pati kerpu plaukus sau ir vaikams, atsisėdusi prie veidrodžio. Ivano mama pamokė, ji labai gerai kerpa. (Sutariate?) Normaliai, šimtą kartų geresnė už mano mamą. (O puoštis mėgsti?) Turiu pilną spintą žmonių suaukotų drabužių. Džiaugiuosi, kad jie ir skalbimo mašiną atvežė, nes anksčiau viską tryniau rankomis toje pačioje baleikoje. Juk sauskelnių neįperkame, turiu nuolat pridirbtus vystyklus keisti. Aišku, skalbimo miltelių ne visada turime, bet galima apsieiti ir be jų.“
ŠALDYTUVAS KAIP PRIE CARO
Sykį, kai dalyvavau Rumšiškių muziejuje ekskursijoje apie lietuvių gyvenimą, labai sudomino viena senovės šeimininkių gudrybė – gendančius maisto produktus šaldyti apdėjus ledais rūsyje (tą sau leido turtingesni žmonės) ar, įmerkus į kokį krepšį, – lediniame upelyje (paprastų valstiečių gudrybė). Pasirodo, Misiučėnų kaime šios tendencijos niekur nedingo. Šaldytuvo Agnieška neregėjo jau penkerius metus, tad mėsą, sūrį, pieną (kai gali sau leisti tokių gėrybių įsigyti) laiko plastikinėje dėžėje, įmerktoje į šaltinį.
„Šaldytuvas, aišku, geras dalykas, bet kol geri žmonės jo neatvežė, kuo šaltinis blogai? Erzina, kad į dėžę kartais prilyja, bet dabar įsigudrinome produktus užvožti dangčiu. (O žiemą ką darote?) Prabrendi iki upelio, nuvalai sniegą ir tvarka. Juk šaltinis niekada neužšąla. (O spaudžiant dideliems šalčiams produktai nesustingsta į akmenis?) Sustingsta, bet amžinai speigas netrunka. Be to, tokių produktų, kuriuos reikėtų laikyti šaldytuve, pas mus mažai, dažniau valgome makaronus, bulves.“
NUOLAT DIDĖJANTI FERMA
„(Be vaikų namuose dar suskaičiavau tris šunis.) Taip, yra. (Po aslą bėgiojo vienas katinas, bet netikėtai nuo stogo, kone man ant galvos, nukrito ir antras!) Jie greitai veisiasi, gali ir daugiau atsirasti. Nepykstu. Vaikams smagu. (Gal geriau būtų auginti vištas – bent kiaušinius dėtų?) Nenorime vištų. Jų šienu nepašersi, reikia grūdų, o juos tektų pirkti. Žmonės neretai grūdų paaukoja, sako, „Vištas auginkite“, bet aš geriau vaikams košę iš jų išverdu, nes labai mėgsta, ypač vasarą, kai dar šviežių uogų įberiu. (O katinų, šunų šerti nereikia?) Šunims duodame, kas lieka po mūsų, o katinams įpilame ožkos pieno, vaikai viso neišgeria.“
SVAJONĖ – DIRBTI VALYTOJA
(Kokios jūsų mėnesinės pajamos?) Gyvename iš 200 litų pašalpos ir to, ką vyras papildomai uždirba. Už darbą ūkiuose žmonės mums duoda pinigų arba malkų, maisto produktų, daržovių. Dažniau imu produktus, nes pinigus man sunku tvarkyti. Kai jų tiek mažai, greitai išsileidžia. (Turite daržą?) Žemės čia nėra, tik tame mažame plotelyje prie namo turiu keletą lysvių. Dar kartais prirenku uogų ir grybų, pardavusi gaunu pinigų, nuperku mėsos ar makaronų. Visa kita – gerų žmonių aukos.
(Ar su vaikais esi kur nukeliavusi?) Nebuvau nei prie jūros, net Vilniuje, tik pravažiuodama autobusu pašalpos (Agnieška vis dar registruota gimtame kaime, todėl tenka kas mėnesį ten vykti) į miestą pažiūriu. Man pakanka džiaugsmo, kai einame į parduotuvę netoli esančiame kaime apsipirkti, arba kai su vaikais išeiname į bažnyčią. (Kai vaikai užaugs, ieškosi darbo?) Nežinau, bus pigiau pačiai juos auginti ar į darželį vesti, bet norėčiau dirbti valytoja, vaikų prižiūrėtoja. Juk gyvenime daugiau nieko nemoku.“
PADĖK AGNIEŠKAI
Gal turi gerą, bet nebereikalingą šaldytuvą, kurį galėtum atvežti Agnieškai? Ar po remonto liko tapetų vargstančios šeimos namo apsilaupiusioms sienoms išklijuoti? Kilimai, patalynė, skalbimo milteliai ir kitos higienos prekės, maisto produktai, drabužiai, batai Agnieškai (jos batų dydis 41, drabužiai S–M dydžio) ar jos vaikams irgi būtų geras dalykas. Norintys prisidėti rašykit laišką adresu agne@panele.lt.
Daugiau gyvenimiškų istorijų – rugpjūčio mėnesio „Panelėje“.
