Elektrėnai Lietuvoje garsėja savo ryškiai šviečiančiais žiburiais. Tačiau vienas žiburys iš visų spigina labiausiai. Tai – liepsna, nuo kurios šilta pasidaro ne tik ją supantiems žmonėms, tačiau, galvojame, kad sušildys ir tuos, kurie apie tai tik paskaitys. Nuoširdi, jaudinanti, taip pat liūdnoka Justinos Sinkevičiūtės (16 m.) istorija tikrai privers susimąstyti.
Serganti močiutė, namų ruoša, o kur dar mokyklos reikalai – visa tai netikėtai griuvo ant jaunos merginos pečių. Tačiau tie pečiai tokie tvirti, kad stiprybės ir orumo Justinai gali pavydėti daugelis. Nors mergina atskleidė, kad niekada gyvenime nėra praususis po dušu, jai trūksta rūbų ar kitų daiktų, tačiau mes likome apstulbę, nes Justina dėl to nesiskundžia! Ji net širdyje pykčio nelaiko ant savo tėvų, kurie nusigyveno ir visiškai nebesirūpina nei dukra, nei močiute. Siūlome paskaityti interviu, kuris turėtų kiekvienam įpūsti bent dalelę žmoniškumo, optimizmo ir padėkos jausmo.
Savaitės skaitomiausi:
Grožio triukas: naminis produktas, naikinantis po spuogų likusias dėmeles
Paprastas veiksmas, kuris padeda greičiau sulieknėti
Paskelbta, dėl ko jaunimas kraustosi iš proto 2014-aisiais(FOTO)
IŠLIPUSIOS IŠ SKĘSTANČIO LAIVO
Senas raudonas žadintuvas skaičiuoja gėles ant močiutės suknelės, palubėje, erzindamos vorą, poruojasi pavasarinės musės, tingiai urzgia tarybinių laikų šaldytuvas, ant parudavusių maldaknygės puslapių krenta senolės ašaros, kartais pataiko net į tą pačią vietą, kur išdžiūvo vakarykštės. Ilgos kaip šimtmečiai močiutės dienos. Ir visos vienodos. Oi, oi.
Tuo tarpu Justinos laikas šuoliuoja lyg per laukus genamas žirgas. Mergina tekinomis atlekia iš mokyklos, puola šveisti grindis, įsivaro į pirštą rakštį, pašildo barščius, pamaitina šaukštu močiutę, nuvalo jos raukšlėtą smakrą, greitai pati pavalgo, bėga į lauką, šulinys, pilnas kibiras, atgal, o siaube – reikia vaistus paduoti, o kur dar pamokos, ryt matematikos kontrolinis. Ak, kad kas paaiškintų, kaip čia spręsti, bet nieko, ji pati kažkaip susivoks. Svarbu, kad močiutei šiandien geriau, net televizorių paprašė įjungti. Nieko šiame pasaulyje ji taip nemylėjo, kaip ją, dėl nieko taip nevargo.
JUSTINOS MAMOS IR TĖČIO ISTORIJA
Močiutė: „Sunkus tas gyvenimas, oi, oi. Bet kol prilaikoma anūkės gebu nuo lovos iki kėdikės nušliaužti ir prisėsti priešais televizorių, dar gerai… Ei, Lape, ar tu nutilsi? – sudrausmina po lova palindusį ryžą šuniuką ir, nusišluosčiusi ašaras, pradeda greitakalbe berti painią atžalų gyvenimo istoriją, kurią ligos patale ne kartą pergalvojo ir apraudojo.
„Mano sūnus su tada dar vos septyniolikmete Justinos mama susituokė „iš reikalo“. Abu į šokius kelis kartus nuėjo ir „uždirbo“ rezultatą. Jos tėvai pagrasino, kad nušaus, jei dukros neims. Aišku, pats „prisidirbo“, pats ir turėjo srėbti, neteisinu. (Atodūsis.) Tokią žmoną gavo, kad net baisu pasakyti. Gal velnias jam akis aptraukė? Mergelė buvo kuprota, raiša, prastai matė, visi penki jos broliai pagrandukės gailėjo. Nei ją prie darbų spaudė, nei mokytis vertė – tas pinigą duoda, kitas, o toji už gautą lobį ne lėles pirko, bet degtinę. Ne kartą man pasakojo, kad gėrė nuo trylikos metų, jog nėra degtinės rūšies, kurios dar būtų neragavus. (O kur gėrimų gavo?) Taigi diskotekose.
Dvylika kilometrų iki šokių viena nueidavo, taip jai reikėjo balių. Bloga kompanija, blogi įpročiai ir, žiūrėk, jau nebėra žmogaus. Kai ją pamačiau, apsiverkiau. Ir per visas vestuves balsu raudojau. Mačiau, kad nebus mano sūnui gerai. Ir nebuvo.“
PARDUOTOS VASAROS
AŠ, MOČIUTĖ IR MŪSŲ VARGELIS
Justina: (Ar seniai močiutė serga?) „Pagrindinė problema – kojų sąnariai, kurių būklė jau dvidešimt metų blogėja. Pradžioje dar su lazdute slinko, o pastaruosius ketverius metus iš lovos beveik nepasikelia. Su širdim irgi bėdos, greitoji dėl priepuolių į mūsų kiemą dažnai važiuoja. Būna, kad ir naktį keliuosi prie dūstančios babos, kviečiu daktarus, budžiu prie lovos, pulsą matuoju, prašau nenumirti. (O ryte eini į mokyklą?) Aha.“
Močiutė: „Nabagė, kaip dėl manęs nerimauja. Oi, oi. Iš mokyklos tris kartus skambina, klausia, ar man viskas gerai. Vos atlekia iš pamokų, grindis skuduru išvalo, vandens iš šulinio atneša, valgyti pagamina, skalbinius išdžiausto. O juk vasarą dar daržus ravėti ir laistyti reikia.“
Justina: (O pamokas kada ruoši?) „Esu sau pasakiusi, kad pirma apsikuopimas, močiutė, o tik po to knygos. Gal todėl mokausi vidutiniškai.“
Močiutė: „O jau švaruolė Justina. Pati išsimaudo, o tada mane nuprausia baleiką ant kėdės pastačius. Net nepatogu, bet pati nebegaliu…“
Justina: (Dušo neturite?) „Niekada gyvenime duše nesimaudžiau, tik baleikoje. (O tualetas?) Jis stovi lauke.“
Močiutė: „Dar gerai, kad mano dukra (Justinos teta) kartais atvažiuoja ir padeda, maisto nuperka. (Nesisiūlo jus ilgiau pažiūrėti?) Kad ne. Užtat žada po mano mirties Justiną pas save į butą Vilniuje priimti. (O Justinos sesuo Lina?) Gera mergaitė, bet savo gyvenimą turi.“
Justina: „Nelabai ji moka šeimininkauti. Kažkada viešėjo pas mus, išlėkiau močiutei vaistų nupirkti, paprašiau kotletų iškepti. Grįžtu – žiūriu virtuvėje viskas riebalais aptaškyta, sujaukta, lėkščių neplautų prikrauta, o ji guli neklotoje lovoje, ilsisi. Nesupykau, tiesiog ne visiems tas ūkiškumas duotas.“
Justina: (O kaip šventes švenčiate?) „Pasiraitoju rankoves ir gaminu valgius, kiekvieną patiekalą dar nešu močiutei į lovą paragauti. Reikia gi patikrinti, ar gana druskos. Po to pasidengiam stalą ir, žiūrėdamos televizorių, valgome. Tik dėl laidų ginčijamės, nes močiutė mėgsta „Duokim garo“, „TV Pagalbą“, o man tokie dalykai neįdomūs.“
Močiutė: „Mes ir pasibučiuojame, ir skruostus viena kitai pažnaibome, ir pasižodžiuojame reikalui pribrendus. Gi ryškūs charakteriai, amžiaus skirtumas. Bet taip visiems kartu gyvenantiems žmonėms būna.“
Justina: (Ar esi ką mačiusi už Elektrėnų ribų?) „Kažkada, kai dar kitame kaime gyvenome, su klase į Kauną važiavome. Net į kiną tada ėjome. O dabar neturiu laiko ar pinigų ekskursijoms – bijau močiutę ilgam palikti. (O draugų turi?) Iš senų laikų dauguma bičiulių tapo fyfomis, neturime apie ką kalbėtis. Užtat dabartiniai bendraklasiai – puikūs. Nepajuokia, kad blogai gyvenu, o padeda – ar žodžiais, ar gerais darbais. Pinigų buvo naujiems mano batams sumetę, klasės fotosesijai draugės drabužių paskolino, nes pati nedaug jų turiu. (O mergaitiški hobiai?) Mėgstu manikiūrus darytis, kartais pasidažau, bet niekur nepasirodau taip pasipuošusi. (O pasimatymai?) Močiutė neleidžia su vaikinais bičiuliautis, saugo mane.“
Istorijos tęsinį skaityk žurnale „Panelė“.
SOS! Galbūt gali kuo nors padėti Justinai ir jos močiutei?
IŠTIESK PAGALBOS RANKĄ!
Joms labai praverstų naujas šaldytuvas, dulkių siurblys, dažai durims atnaujinti, nauji drabužiai, ypač talpi rankinė, nes senoji nuo knygų tampymo suplyšo ar kiti daiktai. Jeigu gali padėti, parašyk laiškelį magazine@panele.lt, susieksime.
Didžiausio tiražo mėnesinis žurnalas „Panelė“ visuomet stebina unikaliomis istorijomis, savitu požiūriu, ryškiomis fotosesijomis ir nepakartojamais herojais.
Ar norėtum, kad žurnalas atkeliautų pas tave kas mėnesį? Dalyvauk konkurse ir laimėk žurnalo „Panelė“ prenumeratą 3 mėnesiams! Atsakyk į apačioje pateiktus klausimus ir neužmiršk įrašyti savo vardo, pavardės bei elektroninio pašto adreso.
