Mūsų atstovė Eurovizijoje Vilija Matačiūnaitė labai rimtai ir net nemirktelėdama pareiškia: „Į Kopenhagą važiuoju laimėti tik pirmąją vietą”. Taip, metai iš metų kiekvienas iš mūsų sakome, kad daugiau nebežiūrėsime „tos nesąmonės”, bet vis tiek visada žiūrime. Nors ir mūsiškių pasirodymai nuolatos nuvilia, tačiau kiekvienais metais paslapčia tikimės, kad galbūt, va, šiemet tai jau bus! Ir žinot ką? Panašu, kad šiemet tikrai gali būti…!
Vilija Matačiūnaitė į Euroviziją vežasi ne tik kabinančią dainą, bet ir nepamatuojamą pasitikėjimą savimi. Negana to, atliekamas puikus darbas garsinant dainą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – jau net 40 radijo stočių sutiko groti Vilijos „Attention”. Labai norėtųsi tikėtis, kad užsieniečiams išgirdus pirmus „Attention” akordus didžiąją konkurso dieną, jiems ta daina bus pažįstama ir daugelis iš jų nenustygs vietoje kartodami „tai mano daina! Tai mano daina!”, kaip kad entuziastingai daro merginos, išgirdusios savo dainą (iš esmės, tai bet kokią…) naktiniuose klubuose.
„Panelės” žurnalistas Orijus Gasanovas pakalbino žurnalo viršelio žvaigždę Viliją ne tik apie Euroviziją, bet ir apie religiją, gyvenimą kaime, meilės reikalus ir kitus dalykus. Skanaus!
UŽGRIUVUSI NAŠTA
Tradicijų lietuviai nelaužo. Vos valstybinė televizija paskelbia, kas laimėjo nacionalinę „Eurovizijos“ atranką, tuoj pasipila niūriausios prognozės, tragiškiausi scenarijai, įžeidimai ir pašaipos. Tą daro ne tik internautai, bet ir buvę atrankų konkurentai, kolegos muzikantai, visokio plauko ekspertai. Toks spaudimas, kurį psichologai vadina psichologiniu teroru, turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Pavyzdžiui, silpnesnę, mėgstančią verkšlenti mergelę galėtų nepataisomai palaužti. O sumenkinus pasitikėjimą savimi ir įvarius krūvą kompleksų, kažin ar toks artistas tvirtai stovės scenoje prieš milijonus žiūrovų.
Bet vis tik yra tokių asmenybių, kurios visą prieš jas nukreiptą pykčio kampaniją praleidžia pro ausis. Ir didvyriškai laikosi savo tikslo bei vizijos iki paskutinės akimirkos. Prie tokių save priskiria ir Vilija Matačiūnaitė, jau besikraunanti lagaminus į Kopenhagą, kur šiemet vyks spalvingasis „Eurovizijos“ konkursas.
„Dirbu su gera komanda, jaučiu pasitikėjimą, o tai svarbiausia. Jokie gandai ir įžeidinėjimai manęs nepaveiks. Turiu nemažą patirtį ir žinau, kad svarbiausia – tikėti savo jėgomis“, – karingą nusiteikimą demonstruoja ji.
IŠLEISTUVIŲ TESTAS
Kas tau gyvenime yra labai svarbu?
Vilija: „Esu labai tikinti. Dažnai lankausi cerkvėje. (O kodėl ne bažnyčioje?) Anksčiau vaikščiojau į bažnyčią, bet vieną kartą patekau į keistą pamokslą, ten vienuolis nesąmones kalbėjo, o jo klaususios moterys aklai viskuo tikėjo… Pasijutau kaip kokioje sektoje, todėl nusprendžiau eiti į cerkvę. Man patinka ten vyraujanti aura. Ateinu prieš kiekvieną svarbų renginį ir konkursą pasimelsti, kad sektųsi. Prieš „Auksinio balso“ finalą ir prieš nacionalinį „Eurovizijos“ finalą irgi ten lankiausi. Abu kartus laimėjau!“
Gimei ir užaugai Vilniuje, bet metus judu su vaikinu gyvenote name kažkur giliai kaime. Ką tai tau davė?
Vilija: „Ten persikėliau ne dėl to, kad nuo žmonių slėpiausi, o todėl, jog gydytojai liepė saugoti balsą, nedainuoti. Reikėjo patikimos aplinkos – kaimas puikiai tam tiko. Supratau, kad gamta – neatskiriama mano gyvenimo dalis, o toje tyloje galima atsipalaiduoti, pasikrauti teigiamos energijos. (Nenuobodu?) Vasaromis kiekvieną dieną draugai norėdavo tai savaitei, tai porai naktų apsistoti. Būdavo, net laukdavome dienų, kad niekas neatvažiuotų, leistų apsitvarkyti. Supratau, kad name visada yra veiklos – gali tvarkyti aplinką, žvejoti, su šunimis po miškus palakstyti. (O žiemą?) Čilinom… Nuostabus laikas buvo. (Bet po to net dvejiems metams išvykai į Londoną…) Ten dirbau – dainavau bare. Tačiau dažnai pasvajodavau, kad grįšiu į tą Lietuvos ramybę, vėl užsidarysiu kaime“.
Išpažink bent vieną savo nuodėmę.
Vilija: „Vis pažadu sau, kad nuvažiuosiu pas senelį… Bet vis jo neaplankau. Mane tas labai graužia. Čia gal baisus apsileidimas, o ne nuodėmė. Artimiausiu metu tikrai pasitaisysiu“.
Kada merginai reikia pradėti panikuoti, jeigu ji vis dar neturi to vienintelio?
Vilija: „Neverta išvis panikuoti! Panika ir baimė yra beprasmiai ir niekam nereikalingi dalykai. Vadovaujuosi taisykle: ko bijai – tą ir gausi. Aš visą laiką darydavau taip: jeigu sužinodavau, kad kuris nors mano draugas, kuris ilgą laiką buvo vienas, įsimylėjo, nuoširdžiai džiaugdavausi. Nes žinau, kad jeigu jam pasisekė, tai kodėl man neturėtų pasisekti? Kuo aš už jį blogesnė? Beje, jau buvau save priskyrusi prie senmergių, net mintyse susikūriau įvaizdį, kaip turėčiau rengtis, kaip gyventi“.
Skaityk balandžio mėnesio „Panelę”, rask interviu su Vilija tęsinį bei sužinok, ką ir kodėl ji nešiojasi rankinėje!
