Aktyvistas, lyčių lygybės dėstytojas ir ką tik pasirodžiusios knygos „Feminizmas – žodis, kurio negalima minėti“ autorius Donatas Paulauskas (26) yra vienas iš jaunų žmonių, Lietuvoje garsiai kalbančių apie moterų patiriamas socialines problemas.
Nors žodis „feminizmas“ Lietuvoje slepiamas po „lyčių lygybės“ fraze, Donatas jau šiųmetinėje Vilniaus knygų mugėje pasirodžiusiame kūrinyje atskiria šiuos dalykus. Pasirodo, feminizmas vyrams aktualus tiek pat, kiek ir moterims. Lyčių stereotipai yra visų mūsų problema, nuo kurios apsisaugosime tik daugiau apie ją sužinoję.
Dar mokyklos laikais Donatas jautė netinkamą mokytojų elgesį, matė neteisingą šeimos modelį ir laukė, kol įgis žinių, padėsiančių atsikirsti supančiai neteisybei. Jis nė nemanė, kad po kelerių metų apie tai rašys didžiausiam naujienų portalui, dėstys Vilniaus universitete, o galiausiai išleis labai reikalingą knygą.
POVANDENINIS PATYRIMAS
Donatai, užaugai Kaune. Kaip atrodė tavo vaikystė? Kaip tavo [-[0]-] formavimasis atvedė tave iki lyčių lygybės temos?
Dažnai išgirstu klausimą, kodėl domiuosi feminizmu, juk esu vyras. Neturiu vienos istorijos, kurią visada galėčiau pasakoti, mat nebuvo vieno įvykio, dėl kurio aš susidomėjau lyčių lygybės tema. Kauno Rasos gimnazija, kurią lankiau, buvo gera mokykla, neatsimenu, kad būčiau turėjęs probleminių situacijų ar didelių patyčių, smurto atvejų. Visa tai buvo labiau vidurinėje mokykloje ir atrodė, kad mes jau išaugome iš tų dalykų, laikėme save asmenybėmis. Smurtas ir patyčios tapo subtilesnės, buvo sunkiau pastebėti, kuris pasisakymas – homofobinis, kur tarp eilučių paslėpta pašaipa ir pan. Kartais sėdėdavau pamokoje ir suprasdavau, kad kažkas yra blogai, bet negalėdavau įvardyti, kas, nes trūko žinių. Jausdavau, kad mokytoja sako netiesą, bet dar negalėjau atsikirsti. Tokių erzinančių situacijų, kai mokytojai bandydavo nekorektiškai pajuokauti ar pradėdavo kritikuoti feministes, ypač daug pasitaikydavo per etikos pamokas: „Mergaitės, nenorėkite būti feministėmis kaip Švedijoje, ten niekas durų moterims neatidaro ir pirkinius tenka neštis pačioms.“ Tuomet negalėjau paaiškinti, kuo jos kalbos netinkamos, nes pats nežinojau, kas tas feminizmas.
Negaliu pasakyti, kad tuo pradėjau domėjimas tik dėl to, jog mokykloje buvau jautrus vaikas. Dar viena priežastis – savo šeimoje patyriau ne pačius geriausius išgyvenimus. Augdamas joje jaučiau labai daug atviro antifeminizmo ir mačiau gana grubių jo pavyzdžių – aš jų nekenčiu. Paauglystėje mano šeimoje lyčių lygybės ir tarpusavio pagarbos buvo labai mažai. Nesuprasdavau, kaip taip galima elgtis tarpusavyje, kaip įmanomas toks partnerių santykis. (Donatas augo su mama ir patėviu, – aut. past.). Santykių, vertybių, elgsenos disproporcija… Tuos dalykus buvau taip pašlavęs po kilimu ir uždengęs, kad tik po daugelio metų pradėjau suprasti, kokią įtaką mano profesijai turėjo tas povandeninis patyrimas.
Paauglystėje mano šeimoje lyčių lygybės ir tarpusavio pagarbos buvo labai mažai
Kur ieškojai informacijos, nusprendęs gilintis ir ieškoti netinkamo tavo aplinkos požiūrio priežasčių?
Sulaukęs septyniolikos, smalsumo vedamas, pradėjau skaityti apie tai knygas. Angliškos literatūros tuo metu nebuvo kur nusipirkti, tad atsisiunčiau garsios feministės Bell Hooks knygą „The Will to Change“. Autorė kalba apie savo asmeninę patirtį, kaip ją auklėjo tėvai, kaip skirtingai vertino ir žiūrėjo į ją ir brolį. Joje ieškojau argumentų, kodėl mano šeima yra tokia, kodėl mano patėvio ir mamos santykiai nelygūs, kodėl mano aplinka bando pabrėžti lyčių nelygybės teisingumą ir įrodyti, kad tai – norma, o tie, kurie kelia sumaištį, laikomi juokdariais.
Skaitant knygas, mano akiratis plėtėsi, tos idėjos man darėsi vis labiau savos. Lietuvoje tuo metu apie feministines idėjas niekas nekalbėjo, nebent vienkartiniais atvejais pasisakydavo lyčių lygybės ekspertė Rūta Jankauskaitė, bet nebuvo susiformavusių temų. Net „Google“ paieška negelbėjo, davė tik labai mažai informacijos, tad tą feministinę mano sąmonę formavo literatūra. Įsigilinęs pajaučiau, kad tai – mano sritis. Apie mane. Jaučiau didelį palengvėjimą, nes radau atsakymą į tai, kas vyksta aplink, radau pavyzdį, kaip gali būti kitaip. Nebandžiau dejuoti ar priekaištauti, kokia mano šeima ar aplinka bloga, priėmiau tai kaip diagnozę ir pradėjau keistis. Kol esi jauna asmenybė, iš aplinkos viską sugeri į save ir negali išsifiltruoti. Paauglystėje jaučiausi kupinas tų blogų patirčių, tad labai norėjau išgryninti mintis. Skaitymas padėjo tai padaryti.
BAISUSIS FEMINIZMAS
Viešojoje erdvėje vis daugiau kalbame apie feminizmą, tačiau iš diskusijos sunku suprasti, kas sudaro šią sąvoką. Kaip tu ją aiškini?
Jeigu neturi dešimties minučių, kad paaiškintum, atsakai trumpai, kad feminizmas – politinė, socialinė, ekonominė lyčių lygybė. Esmė ta, kad moterys ir vyrai būtų lygiai vertinami ir neliktų vertybinio susiskirstymo. Šiandien visi kalba apie lyčių lygybę, bet bijo žodžio „feminizmas“. Tai tarsi koks baisus žodis, kurį retas drįsta viešai ištarti. Noriu sugrąžinti šį žodį, nes feminizmas yra šiek tiek plačiau nei lyčių lygybė. Pastaroji nepasako, kaip atsiranda lyčių nelygybė, ji tik konstatuoja. Kaip, kas, kodėl – neaišku. Feminizmas gali tai paaiškinti, nes kalba apie patriarchatą, rasizmą, lyčių nelygybę įvairiose srityse, vyrų padėtį. Tai lyg pažiūrų ir vertybių sistema, mąstymo ir gyvenimo būdas, labiau susijęs su tuo, kaip tu elgiesi savo santykiuose.
Nors lyčių lygybės tema susidomėjai dar paauglystėje, pasirinkai viešojo administravimo bakalauro studijas. Kodėl?
Visų pirma, nenorėjau mokėti už mokslus. Pirmu numeriu įrašiau politiką, antru teisę, o trečiu – viešąjį administravimą. Taip jau išėjo, kad nemokamai įstojau tik į trečią specialybę ir pasirašiau sutartį. Žinojau, kad bakalauro laipsnis – ne gyvenimo nuosprendis, bet pirmasis laiptelis, po kurio gali specializuotis ten, kur nori. Nors studijavau administravimą, jam stengiausi suteikti sveiko feminizmo. Visus savo darbus ir prezentacijas ruošiau tik apie tai. Buvau tas įkyrusis studentas, kuris rašydavo laiškus ir pasilikdavo ko nors paklausti po paskaitos (juokiasi).
Jau pradėjęs studijas žinojau, kad vėliau studijuosiu lyčių lygybės magistrantūrą ir būtent Centriniame Europos universitete Budapešte. Būtent šios disciplinos prasme tai yra vienas iš stipriausių universitetų. Studijos truko tik metus, tad kursas buvo labai „suspaustas“ ir intensyvus. Ten nebuvo paskaitų, tik seminarai – jiems turi pasiruošti skaitydamas literatūrą. Per tuos metus gavau net daugiau, nei tikėjausi. Žinojau, kad tai – vieną kartą gyvenime pasitaikanti galimybė, ir ją turiu išnaudoti.
LAISVAS DĖSTYTOJAS
Nors pats ne taip seniai baigei studijas, jau dėstai apie lyčių lygybę Vilniaus universitete. Kada gavai kvietimą vesti paskaitas?
Dar studijuodamas Budapešte. Pats parašiau į Vilniaus universiteto lyčių lygybės centrą ir paklausiau, gal jie ieško lektoriaus. Buvo labai malonu gauti teigiamą atsakymą, tad nieko nelaukę susiskambinome per „Skype‘ą“ ir sutarę sąlygas pradėjome planuoti darbus. Jau dvejus metus dirbu su studentais ir auditorijos tik pilnėja, vadinasi, mano dalykas ir feminizmo tema darosi tikrai aktualūs.
Ar iš pradžių nebuvo keista?
Dar ir kaip. Atrodė, kad pusė yra vyresni už mane (juokiasi). Toks jausmas, kad auditorijoje sėdi labai artimi žmonės, nes jie praktiškai bendraamžiai. Tai man vėliau labai padėjo. Nežinau, ar įstojęs į universitetą aš buvau toks išsigandęs, bet dabar studentai atrodo įbauginti, išgąsdinti ir pripratę prie griežtos disciplinos. Juos labai sunku išlaisvinti nuo to susikaustymo. Mano pirmųjų paskaitų darbas – priversti juos jaustis laisviau, liberaliau, komfortabiliau. Svarbu, kad jie jaustųsi saugūs ir galintys pasakyti tai, kas neišeis už auditorijos sienų. Atvirumo momentas yra ugdymo esmė. Jeigu esi atviras, lengviau svarstyti įvairias idėjas, priimti naują informaciją, kitą žmogų. Tačiau tas atvirumas prasideda nuo dėstytojų, o dauguma jų Lietuvoje – su asmeniniais šarvais. Jeigu moki pasakyti, kad neišmanai visko, nes taip neįmanoma, kai prisipažįsti suklydęs, studentai pradeda elgtis su tavimi atviriau. Nors jautiesi labiau pažeidžiamas, svarbu būti laisvam. Ypač dėstant dalyką ne apie skaičius, bet apie mūsų visų gyvenimus.
ŠIMTAS DARBŲ
Šiuo metu priklausai Jaunųjų profesionalų komandai „Kurk Lietuvai“. Tai gerosios užsienio praktikos pritaikymo programa Lietuvoje, suteikianti galimybę jauniems profesionalams savo žiniomis ir idėjomis prisidėti prie modernios Lietuvos ateities kūrimo. Su kokiu projektu šiuo metu dirbi? Ką juo bandysi pasiekti?
Netrukus pradėsiu naują projektą „Lyčių lygybės skatinimas darbo rinkoje“. Dirbdamas bandysiu sukurti įsivertinimo skalę įmonėms ir viešoms įstaigoms – pagal ją pačios organizacijos galės pamatuoti, koks jose lyčių lygybės rodiklis. Su lygių lyčių galimybių kontroliere sugalvojome teikti sertifikatus – gauti tokį būtų prestižo reikalas. Tai būtų kitas socialinės atsakomybės įmonėse lygmuo, mat iki šiol ją išreiškiame nebent rūšiuodami šiukšles… Norisi tai išplėsti. Mano tikslas – sukurti tokią skalę, išbandyti ją ministerijose ir trijose didelėse įmonėse.
Šių metų Knygų mugėje pristatyta pirmoji tavo knyga. Tai – įspūdingas įvykis, tavo gyvenime jis įvyks labai anksti. Ar seniai turėjai tokį tikslą?
Visai neplanavau rašyti knygos. Kiti žmonės svajoja parašyti, išleisti ir būti laimingi. Man taip nebuvo. Galiu sakyti, kad ji išėjo visai atsitiktinai. Visų pirma, bandžiau rašyti ilgesnį tekstą asmeniškesne forma. Naujienų portalui DELFI rašydavau publicistinius tekstus, reaguodavau į aktualijas ir jas perteikdavau straipsniuose. Pagalvojau, kad būtų įdomu parašyti, iš kur ir kaip feminizmas atsirado, apžvelgti esamus pavyzdžius. Viena iš idėjų, kodėl rašiau knygą, buvo mintis, kad aš pats būčiau norėjęs tokią paimti į rankas, kai man buvo aštuoniolika. Tokios knygos, kad suvestų visas pasklidusias idėjas į vieną ir parodytų, koks iš tikrųjų įvairus yra feminizmas, perteikiant per asmeninę prizmę, nebuvo. Atsikėlę ryte mes įlendame į tam tikras lyčių taisykles ir nepabėgame net eidami miegoti: vieni įlendam į mėlyną pižamą, o kiti – į rožinę. Nesakau, kad tikslas yra pabėgti, bet svarbu sąmoningai suprasti ir konstatuoti, kokiose situacijose toms taisyklėms natūraliai paklūstame. Tuomet galėsime kritiškai įvertinti, ar norime taip gyventi.
Knyga – didelis iššūkis. Kiek laiko užtruko ją parašyti?
Iš viso knygoje yra trys skyriai, pirmąjį rašiau ilgiausiai, gal tris mėnesius. Jis buvo apie dabartinį kontekstą ir moterų judėjimo istoriją, kodėl svarbu ją prisiminti. Manau, žvelgiant iš praeities perspektyvos, viskas paaiškėja. Apie ką šis judėjimas, kodėl jis toks aktualus dabar. Parašęs pirmą skyrių nusiunčiau jį keletui leidyklų. Galvojau, jeigu kas nors patiks, tai tęsiu, jeigu ne – numesiu. Neketinau parašyti visos knygos, suprasti, kad tema niekam neaktuali, ir palikti ją dulkėti stalčiuje.
Pradėjau nuo didžiausių leidyklų Lietuvoje. Pirmosios tema nesudomino, o antrajai pasirodė visiškai priešingai. Susitikome su „Obuolio“ leidyklos atstovais ir sukirtome rankomis dėl knygos leidybos. Tuomet per tris vasaros mėnesius turėjau papildyti pirmąjį skyrių ir parašyti likusius du, tad iš viso rašymas netruko nė pusmečio. Turėjau terminą, iki kada turėjau nusiųsti tekstą redaguoti, tad galiausiai sėdėjau dienomis ir naktimis, kad suspėčiau. Leidėjai vėliau juokavo, kad esu kone pirmasis, atsiuntęs rankraštį laiku (juokiasi). Parašiau optimalaus storio knygą – su iliustracijomis ji nesiekia nė 200 puslapių.
Atsikėlę ryte mes įlendame į tam tikras lyčių taisykles ir nepabėgame net eidami miegoti: vieni įlendam į mėlyną pižamą, o kiti – į rožinę
VISUR DRAMA
Knygoje kalbi, kad feminizmas reikalingas ir moterims, ir vyrams. Kodėl?
Feminizmas, kaip pažiūrų sistema, linkusi labiau kreipti dėmesį į moterų padėtį, nes jos dažniau atsiranda mažiau palankioje pozicijoje nei vyrai. Visų pirma, dar turime analizuoti moterų situaciją, tai labiau „deganti“ problema. Tačiau jau trisdešimtmetį feminizmas kalba ir apie vyriškumą. Pamažu pradėta suprasti, kad lyčių sistema kenkia ir vyrams. Tiek moterys, tiek vyrai suvaržyti lyčių normų, nuo jų nukenčia. Ryškiausios vyriškumo normos bando vaizduoti vyrus labai stiprius emociškai, ištvermingus fiziškai, galinčius uždirbti daug pinigų ir išlaikyti šeimą. Esmė ta, kad tai yra idealas ir lūkesčiai, kurių tikisi visuomenė, bet visus juos įgyvendinti labai sunku. Didžioji dauguma vyrų jų išvis negali įgyvendinti, o, jeigu bent vieno dėmens neatitinki, vadinasi, nesi tikras vyras. Jeigu mergina ar žmona uždirba daugiau, vyrai jaučiasi pažeminti, sugniuždyti. Per praėjusič finansinę krizę daug vyrų neteko darbo, ir savižudybių skaičius iškart išaugo. Tad iš esmės niekas lyčių sistemoje negyvena laimingas. Moteris turi būti jauna, liekna, gražiai apsirengusi, sėkminga, norinti sukurti šeimą, susilaukti vaikų. Kur pažiūrėsi, visur drama.
Nesitikiu, kad paskaitę knygą visi Lietuvos žmonės taps feministais, bet jie tikrai gali prisidėti prie visuomenės sąmoningumo. Daugiau sužinojęs, gali kritiškiau vertinti nusistovėjusias normas, jų mes net neprivalome sekti. Nesivarginkite. Gyvenime yra kur kas svarbesnių dalykų, o mes visi į šiuos klausimus investuojame labai daug rūpesčio, nerimo, streso. Susidarė komiška situacija, kai abi lytys negali įgyvendinti joms iškeltų lūkesčių.
MŪSŲ PROBLEMA
„Turbūt labiausiai noriu, kad ši knyga pasiektų tą skaitytoją, kuris jau žino (ar yra girdėjęs), kodėl moterys kilusios iš Veneros, o vyrai – iš Marso, kodėl vyrai meluoja, o moterys verkia, kodėl vyrai nesiklauso, o moterys nesiorientuoja žemėlapiuose“, – rašai įvade. Kokiai auditorijai skirta ši knyga?
Citatoje minimą, stereotipų paformuotą skaitytojo tipą mano knyga labiausiai nustebintų, todėl noriu, kad jį pasiektų šis kūrinys. Nesu apsibrėžęs amžiaus grupės, bet žinau, kad ji nepakenktų nė vienai. Rašydamas negalvojau apie konkrečią grupę, todėl ten toks stilių jovalas. Rinkausi publicistinį, autobiografinį, mokslinį stilių, be to, yra ir ištraukų iš įvairių projektų, iliustracijų. Bandžiau susiūti viską į vieną. Kai pasakiau tai leidėjams, jie mane nuramino: „Nieko, bent įdomiai skaitosi!“ (Juokiasi.)
Mano paskaitas dažniausiai pasirenka merginos – pastebiu, kad jos žymiai atviresnės, drąsesnės, kritiškesnės nei mano bendraamžės. Pamenu, sėdėjome bakalauro studijų sociologijos seminare ir reikėjo papasakoti, kokią įsivaizduoji savo ateitį. Negalėjau atsistebėti, kaip merginos viena po kitos kalbėjo apie svajones baigti studijas, susirasti vyrą, ištekėti iki 25-erių ir pagimdyti vieną, o šiek tiek vėliau – ir antrą vaiką. Dabartinės studentės žymiai ambicingesnės, jų tikslai didesni, jos atviresnės naujovėms. Nebėra vienodų norų, visų ateities planai skirtingi, individualūs. Mano knyga skirta toms jau šiek tiek pradėjusioms laisvėti asmenybėms, mėgstančioms savišvietą. Merginos Lietuvoje daug skaito, pagal universitetinį išsilavinimą jos taip pat lenkia vaikinus. Manau, šiuo metu palankios sąlygos apie tai kalbėti.
abartinės studentės žymiai ambicingesnės, jų tikslai didesni, jos atviresnės naujovėms. Nebėra vienodų norų, visų ateities planai skirtingi, individualūs
Kodėl visoms merginoms aktualu perskaityti tavo kūrinį?
Per moterų istorijas ir savo asmenines patirtis į šią knygą įnešu šiek tiek gyvenimo, parodau asmeninį lygmenį, su kuriuo gali tapatintis žmonės, neturintys specifinio išsilavinimo ar žinių šia tema. Daug žmonių susiduria su tomis pačiomis problemomis, nesvarbu, mergina dar tik svajoja apie karjerą, ar jau yra jos viršūnę pasiekusi moteris.
Smurtas šeimoje – viena iš lyčių lygybės problemų, apie kurią kalbu knygoje. Ir tokie dalykai nesirenka žmonių. Turėjau klasės draugę, kurią dar mokykloje mušė vaikinas. Kai kurios merginos labai anksti patiria suaugusių gyvenimo problemas. Jos mato tas pačias seksistines reklamas, nurodančias, kaip turi atrodyti, jeigu nori būti geidžiama, susiduria su seksualiniu priekabiavimu, seksistiniais juokeliais. Visa tai puikiai žinau, nes studentės pačios išsipasakoja. Daugumą merginų Lietuvoje liečia lyčių lygybės problemos arba, deja, palies ateityje. Dėl to svarbu žinoti, kaip jas atpažinti, neprisiimti gėdos sau. Iki šiol mąstoma: jeigu patyrei smurtą ar išprievartavimą, gėda apie tai pasakyti. Būtent gėda nuolat lydi šią sritį, bet, kai kalbame apie tai viešai, gėda mažėja. Kai nelygybė nebėra pagrūsta po kilimu, supranti, kad nėra ko gėdytis. Tai – visų mūsų socialinė problema. Privalome ją spręsti kartu.
