Marijampolietė Iglė Bernotaitytė (17) per pusmetį iš Sūduvos gimnazijos vienuoliktokės virto Lietuvos scenos diva. Niekas nepaprieštaraus, kad iki tol ilgų suknelių nevilkėjusi „X faktoriaus“ nugalėtoja su jomis kiekvieną sekmadienį scenoje atrodė kaip Pelenė, kuriai lyg nulieti tiko visi apdarai, personažai, scenografija… Užkariavusi žiūrovų širdis iki tol profesionaliai muzikos nesimokiusi Iglė tik dabar prisipažino, kokį sunkų kelią teko įveikti.
Žiūrint į televizoriaus ekraną Iglės pasirodymai atrodė tokie sklandūs, lengvi, natūralūs… Pasirodo, akinamai šviečiantys scenos žibintai slėpė daug sunkaus darbo, valios pastangų ir streso, kurio padarinius Iglė gydosi iki šiol: „Tai buvo giliausia duobė, nežinojau, kur trauktis. Kai ją užklojo pergalės blizgučiai, praeitis neatrodo tokia tamsi, tačiau iš tos bedugnės lipu iki šiol.“
Nepriekaištingas makiažas po fotosesijos slepia pavargusias Iglės akis. Matau, kad jai sunku patikėti viskuo, kas įvyko, mat chaosas nuo pat pirmos sekundės paskelbus laimėtoją jos gyvenime dar nenurimo. Įsitaisome, užsisakome šaltalankių arbatos ir minutę bandome stabdyti tą ritmą, kuris skubino visą dieną. Užsižiūrėjusi į vieną tašką Iglė susimąsto: „Nebeturiu laiko draugams, tokiems vakarams su arbata. Nebegaliu paklausti, kaip jiems sekasi. Vakare griūvu į lovą kryžiumi, o paryčiais vėl prisiverčiu atsikelti. Teatro repeticijas tenka atšaukti, mokykloje nepasirodysiu visą ateinančią savaitę. Nesakau, kad man tai nepatinka. Aš tiesiog pavargau…“
KAUKĖS IR AŠ
Igle, prisiminkime vasarą. Kaip apskritai atsidūrei „X faktoriuje“?
Vienas suaugęs žmogus mane labai supykdė, pasakęs, kad visiškai neturiu charizmos. Tuomet per televiziją pamačiau reklamuojamas „X faktoriaus“ atrankas, tačiau į jas nespėjau nueiti. Teko užpildyti anketą ir nusiųsti vaizdo įrašą, kad komisija įvertintų, kaip dainuoju. Turiu vieną blogą ydą – pasakau visiems dar prieš įvykstant faktui, tad ir šį kartą netyčia prasitariau vienam draugui, o jis paskelbė kitiems. Kai eilinę dieną mokykloje sužinojau, kad patekau į pirmąjį etapą, džiaugiausi turbūt labiau, nei laimėjusi projektą (juokiasi).
Atrodė neįtikėtina, kad iš 41 merginų mane atrinko į dešimtuką. Kai jau patekau į finalus, sunkiai suvokiau, kas vyksta. Man tai neatrodė labai realu. Ir laimėjusi projektą visą savaitę neverkiau, nors esu labai jautrus žmogus. Tik vėliau, atsigulus į lovą ir viską apgalvojus, pasipylė ašaros – jų negalėjau sustabdyti visą naktį. Nežinau, ar gerai, bet niekada nesijaučiau esanti aukščiau kitų, niekada nesakiau, kad galiu laimėti. Beje, projekte buvo tokių, kurie užtikrintai rėžė, kad laimės, bet nepasiekė finalų. Ir iki šiol, net nugalėjusi konkurentus, prisibijau apie save galvoti per gerai.
Dabar esi vienuoliktokė. Ar prieš sutikdama dalyvauti projekte nebijojai, kad „X faktorius“ galėtų pakenkti mokslams, neatpažįstamai pakeisti tavo gyvenimą?
Pildydama anketą tikrai negalvojau, kad pakliūsiu! Mano svajonė buvo pasiekti antrą etapą ir ten gauti keturis „Taip“. Tikrai nebūčiau liūdėjusi, jeigu nebūtų lemta pasiekti trečią etapą. Dar dabar nesuvokiu, kas čia atsitiko ir kuo šitaip patikau žmonėms. Maniau, esu niekuo neišsiskirianti paauglė, tiesiog moku ploti ritmą ir dar turiu šiokį tokį balsą. Niekur profesionaliai nesimokiau dainavimo, o štai kitos projekto dalyvės studijuoja džiazinį dainavimą, yra baigusios muzikos mokyklas, net profesionaliai koncertuoja. Patekusi į projektą supratau, kad konkuruoti su jomis man bus dvigubai sunkiau.
„Nebeturiu laiko draugams, tokiems vakarams su arbata. Nebegaliu paklausti, kaip jiems sekasi. Vakare griūvu į lovą kryžiumi, o paryčiais vėl prisiverčiu atsikelti. Teatro repeticijas tenka atšaukti, mokykloje nepasirodysiu visą ateinančią savaitę. Nesakau, kad man tai nepatinka. Aš tiesiog pavargau…“
Tuomet nusprendei pasirodymuose išnaudoti savo artistiškumą?
Tik praėjus pusei projekto supratau, kad „X faktorius“ nėra tik vokalo demonstravimas. Tai – ir šou, ir išvaizda, ir idėja. Svarbu, kaip nustebinsi žiūrovą, kad jam būtų įdomu ne tik klausyti, bet ir žiūrėti. Persilaužiau, kai pasirodymams pradėjo skirti po dvi dainas. Supratau, kad turiu būti tiek pat šalta, kiek ir šilta. Nesu tokia gera vokalistė kaip finalininkė Paulina ir puikiai supratau, kad projekte nesu pati geriausia dainininkė, bet galiu padaryti daugiau nei kiti. Galiu užsidėti kaukę, suvaidinti emociją, būti charizmatiška. Visada bandydavau dainas išreikšti taip, kad net nemokėdamas anglų kalbos žmogus suprastų, apie ką dainuoju. Tiesa, kad ir kokią kaukę būčiau užsidėjusi, visada išlikau nuoširdi. Niekada niekam nelinkėjau blogo, dėl visų džiaugiausi. Vieni sakė, kad vaidinau per daug, tačiau norėjau atskleisti visas savo puses – taip žmonės galėjo pamatyti, jog ant scenos galiu ne tik paverkti.
Ar žmonės sugeba atskirti, kur yra į vaidmenį įsijautusi ir kaukę užsidėjusi atlikėja, o kur – tikroji tu?
Marijonas Mikutavičius mane gąsdino, kad tarp kaukių galiu pasiklysti ir pati, o ką jau kalbėti apie žiūrovą… Didelė rizika pasiklysti savyje. Žmonės priima sceninį įvaizdį kaip tikrą, o vėliau gaunu klausimų: „Tai kur dingo tavo ašaros?“ arba „Ko čia ištisai žliumbi?“ Reikia susitaikyti su tuo, neįtiksiu visiems. Nė vienas nesame tobulas. Vieniems būsiu per daug verkianti, kitiems – per daug užkėlusi galvą, tretiems – neturinti talento. Mokykloje užkliūdavau net tada, kai nieko nedarydavau, tai ko norėti dabar, kai mano veiklą kasdien seka 30 tūkstančių žmonių, o atpažįsta kone pusė Lietuvos.
Prieš vieną pasirodymą tave kankino aukšta temperatūra, peršalimas, itin prasta savijauta. Ar tai buvo sunkiausios akimirkos „X faktoriuje“? Buvo minčių, kad nebenori visko tęsti?
Tikrai buvo bemiegių, praverktų naktų. Šimtus kartų apimdavo silpnumo akimirka, galvodavau, kad nebegaliu, man reikia pailsėti, turiu atgauti džiaugsmą, kurį jaučiau iš pradžių. Vėliau prisimindavau, kad kažką įkvepiu, kažkam praskaidrinu vakarą, sukeliu šypseną, pasigėrėjimą. Negaliu visko tiesiog užbaigti ir įdirbio paleisti vėjais. Bendravau su specialistais, bandžiau save pažinti, sustiprėti ir kas savaitę ant scenos lipti kupina jėgų.
BENDRAVIMO PAMOKOS
Vaikystėje žymiai daugiau metų buvai susitelkusi į piešimą, lankei daugybę būrelių. Kodėl galų gale tave patraukė dainavimas?
Nuo mažumės dainavau savo malonumui ir maniau, kad visi taip gali. Nedėjau į tai didelių vilčių, o ir tėvai neskatino mokytis dainavimo, nes nepastebėjo didelio talento. Nieko keista, juk nei mano šeimoje, nei giminėje nėra nė vieno muzikalaus žmogaus (juokiasi). Visi – menininkai, labiau susiję su daile ir amatais, todėl piešimas mano gyvenime užėmė didelę laiko dalį.
Viena muzikos mokytoja buvo pakvietusi mane padainuoti koncerte, bet tą pasirodymą pavadinčiau tikru fiasko. Anksčiau mano balsas buvo labai silpnas, jo gėdijausi ir nenorėjau viešai demonstruoti. Nežinau, kas atsitiko dešimtoje klasėje, galbūt mutavo, bet pasikeitė iš esmės.
Tiesa, prisimenu, vaikystėje dar lankiau lengvąją atletiką ir prieš kiekvieną treniruotę verkdavau, kaip buvo sunku prisiversti. Vėliau atradau teatrą ir spektaklyje, kurį šiuo metu repetuojame, vaidinu pagrindinį vaidmenį. Jaučiu, kad scena yra ta vieta, kur atiduodu visą save, bet kartu ir pasijuntu kupina energijos. Pasibaigus spektakliui ar dainai, pasigirdus plojimams, mane apima neapsakoma pilnatvė. Nežinau, kokioje kitoje srityje būtų įmanoma tai pajusti.
Kaip per šiuos pusę metų pasikeitė tavo gyvenimas, rutina? Juk dabar tavo dienotvarkė surikiuota minučių tikslumu…
Pagalvojus apie darbus man net akys nuo nuovargio prisimerkia… Tiek daug informacijos, kad viena negaliu suspėti fotografuotis, koncertuoti, dalyti interviu ir dar viena ranka žymėti kitos savaitės darbus. Planuoti dienotvarkę man padeda vadybininkė, ji pasako, kokiame mieste ir kiek laiko koncertuosiu. Taip mano gyvenimas ir atrodo: valanda – Kėdainiuose, pusvalandis – Ukmergėje, dešimt minučių – Šiauliuose. Važiuoju per visą Lietuvą vos dėl kelių minučių ant scenos. Nors labai pavargstu ir vakare jau nelieka energijos nei draugams, nei pramogoms, vertinu šią patirtį. Jaučiu, kaip išmokstu bendrauti, drąsėju, tobulėju dainavimo srityje, laisviau elgiuosi scenoje. Manau, žmonės tai pastebėjo. Anksčiau į klausimą atsakydavau vienu žodžiu, nesuprasdavau, kam reikia daugžodžiauti, nemokėjau atsiverti mažai pažįstamiems žmonėms. Jaučiu, kaip po truputį viskas keičiasi, ir man tai patinka. Šiuo metu laukiu pasiūlymų iš prodiuserių. Su kiekvienu pasisekimu iš savęs pradedu reikalauti dar daugiau.
Neabejoju, kad su dėmesiu gauni ne tik pagyrų, bet ir kritikos. Ar išmokai su ja susitaikyti?
Man malonu gauti pastabų iš profesionalų, patyrusių žmonių, atsižvelgti į jų replikas ir daugiau panašių klaidų nebekartoti. Tačiau jauni žmonės mėgsta dalytis pastebėjimais nebūtinai prieš tai pagalvoję ar juos pasvėrę. Vieniems atrodo, kad aš po pergalės pasikeičiau ir nebesu tokia pat paprasta, kokia atėjau į projektą, nes neatrašau, neprisimenu… Nežinau, kodėl žmonės nesupranta, kad ant mano galvos užkrito daugybė veiklos. Tai juk neturi nieko bendra su nosies užrietimu ar nenorėjimu bendrauti. Jeigu tik galėčiau, daugiau nieko neveikčiau, tik dalyčiausi įspūdžiais ir džiaugčiausi laime, kuria nė nebuvo laiko pasidžiaugti.
IŠBANDYMAS EMOCIJOMIS
O meilės reikalai? Jiems lieka laiko?
Patekusi į projektą turėjau vaikiną, draugavome dvejus metus. Tai buvo pirmoji rimta draugystė, supratau, kad šeima ir karjera man – svarbiausi dalykai. Visada pasirinkdavau vaikinus, kurie nespėja paskui mane. Aš per daug ir per greit viską gyvenime darau, tad šalia esančiam žmogui labai sunku suspėti mano ritmu. Sunku nuspėti, kaip bus vėliau, juk meilės nesuplanuosi. Šiandien atrodo, kad privalau susitelkti į kitus dalykus, bet, kai aplanko jausmai, nesvarbu, ar dabar tavo gyvenime duobė, ar pakilimas, ji lyg vijurkas išneša iš nusistovėjusios monotonijos. Kol kas vengiu apie meilę kalbėti, nes nežinau, ar jau mylėjau ir tikrai suprantu, kas ji yra. Būna tokių trumpalaikių susižavėjimų, kai mintyse pagalvoju: „Oho, koks vaikinas!“ Bet po trumpo laiko suprantu, kad skirtas ne man… Žurnalistai mėgsta mane suporuoti su bet kuo, jeigu tik papozuoju kartu fotografams kokiame renginyje ar kartu dainuoju ant scenos.
Po laimėjimo pasipylė gerbėjų žinutės?
Sulaukiu įvairiausio plauko žinučių. Būna ir tokių: „Labas, nori draugauti?“ Trumpai ir aiškiai (juokiasi). Tokias žinutes ignoruoju. Man labai sunku suspėti visiems asmeniškai padėkoti ar kiekvienam gerbėjui atrašyti. Geriau pabendrauti akis į akį, su žmogumi susipažinti realiai, nei visiems tą patį mechaniškai atrašinėti. Dėl to planuoju susitikimą su gerbėjais – jie galės man užduoti klausimų, išgerti arbatos, nusifotografuoti, pamatyti, kaip atrodau realybėje. Dabar labai sunku suprasti, kurie nuoširdžiai džiaugiasi mano pergale, o kurie rašo, nes neturi ką veikti.
„Žurnalistai mėgsta mane suporuoti su bet kuo, jeigu tik papozuoju kartu fotografams kokiame renginyje ar kartu dainuoju ant scenos“
Džiaugiesi laisve?
Dar nemoku ja džiaugtis. Dabar labai sunku būti vienai. Atrodo, reikia to žmogaus, kuris būtų arčiau nei artimas. Ypač sunkiais momentais, kai tokio palaikančio peties reikia labiausiai. Nemeluosiu: tai buvo varginantis gyvenimo etapas, bet viską įmanoma išgyventi. Žinau, kas yra duobės ir nuosmukiai, o dabar sužinojau, ką reiškia laimėti. Neįsivaizduoju, kaip būtų reikėję ištverti šį laikotarpį be šeimos ar geriausių draugų palaikymo; kartais pagalvoju, kad nebūčiau išlipusi iš emocinės duobės.
Kokia ji?
„X faktorius“ tęsiasi nuo vasaros, kai jaučiausi energinga, žvali, kupina jėgų. Tačiau atėjo ruduo, ir kritau. Visą laiką bandžiau atsistoti ir tik po 4–5 mėnesių galiu pasakyti, kad pastangos davė vaisių, esu ta pati Iglė. Kai pasakydavau aplinkiniams, kad man labai blogai, žmonės pradėdavo pykti ir priekaištauti, kaip drįstu skųstis, juk laimėjau projektą, mane atpažįsta gatvėje, turiu gražų balsą. Kartais aplinkiniai neturi supratimo…
Dabar jaučiuosi geriau. Bijau to žodžio, kad esu laiminga. Vos tik taip pasakau, kas nors nutinka, tad dažniausiai atsakau, kad man viskas gerai. Mažesnių ar didesnių problemų visi turime. Nedrįstu dėl jų sustoti, nes žinau, kad tikrai gali būti blogiau, o iš gyvenimo turime imti viską, ką jis mums duoda.
UŽSISPYRUSI PIRMŪNĖ
Sakai, kad sunku rasti laiko teatro repeticijoms, ne visada pavyksta nueiti ir į pamokas. O kaip namų darbai, ruošimasis kontroliniams, pasirodymams?
Namų darbų tiesiog neatlieku, nes nesuspėju, todėl pamokose ne telefonu žaidžiu, kalbuosi ar svajoju, žiūrėdama pro langą, bet atidžiai klausau, rašausi ir bandau išmokti. Jeigu būčiau galvojusi „Ai, dabar su drauge pasikalbėsiu, o vakare pasimokysiu, jeigu reikės“, su tokiu požiūriu nebūčiau toli nuėjusi. Išnaudoju kiekvieną mokykloje praleistą minutę ir, nors dažnai būnu išvykusi, šiemet turiu aukščiausią vidurkį. Padarau viską, ką reikia. Jeigu suklystu, perdarau iš naujo. Užsispyrimas dėl „X faktoriaus“ išugdė valią sau pasakyti, kaip bus, ir žodžio laikytis. „Baigsiu be aštuonetų“, – prižadėjau, ir vidurkis – aukštesnis. Kai nuolat patiri tokią įtampą, nebelieka minčių, kad gali kur nors nenueiti ar ko nors nepadaryti. Vis žadėjau pradėti sportuoti, bet neprireikė: per pastarąsias savaites nukrito šeši kilogramai. Nors šiaip šokolado nemėgstu, valgiau jį plytelėmis, nes trūko energijos. Praėjęs mėnuo sveikatai tikrai neišėjo į naudą.
Ar tikėjaisi, kad taip atrodys tas svajonės išsipildymas?
Atėjo toks laikas, kai veikiu tai, kas buvo mano svajonė. Ji išsipildė, bet jaučiuosi tokia abejinga… Atrodo, užsikločiau antklode ir neatsikelčiau. Būna tokių dienų, kai daug visko susideda ir niekas nesvarbu, nors ir pati Beyoncé siūlytų padainuoti… Džiaugiuosi akimirka, bet į viską žiūriu iš tolimesnės perspektyvos. Žinau, kaip greit užgęsta tokios žvaigždės, tad turiu tęsti, ką pradėjau, kurti dainas, koncertuoti, būti matoma. Nesvarbu, kiek prakaito išliesiu, bet žinosiu, kad padariau, ką galėjau. Svarbiausia šitame pramogų pasaulyje – nepamesti galvos ir stabiliai išsilaikyti.
PLASTMASINĖS ŠYPSENOS
Ar pati rašai dainas? Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas?
Pirmiausia turiu atrasti stilių, kuris man būtų priimtinas. Nenoriu dainuoti lyrinių dainų, neįsivaizduoju savo koncertuose verkiančių žmonių. Tokios dainos man pačios gražiausios, jas lengviausia dainuoti, bet daugumos jos negali pasiekti. Noriu, kad mano dainą įsijungusios draugės dainuotų automobilyje, šoktų viduryje gatvės ir niūniuotų mintyse dirbdamos ar sėdėdamos pamokose. Žaviuosi amerikiečių dainininke ir dainų autore Meghan Trainor – jos dainos tokios nuotaikingos, pozityvios ir kviečiančios pašokti. Mano mūza yra Lady Gaga, žavinti pasitikėjimu savimi ir sugebėjimu persikūnyti net į vyrą. Gavau jos albumą gimtadienio proga ir kelionėje Marijampolė–Vilnius perklausiau turbūt šimtą kartų.
„Žinau, kaip greit užgęsta tokios žvaigždės, tad turiu tęsti, ką pradėjau, kurti dainas, koncertuoti, būti matoma. Nesvarbu, kiek prakaito išliesiu, bet žinosiu, kad padariau, ką galėjau“
Turiu visą knygutę minčių, iš kurių būtų galima sudėti ne vieną dainą. Bet joje – raštai apie nelaimingą meilę, nors turėtų būti linksma… (juokiasi). Gal tai reikėtų palikti ateičiai, kai jausiuosi labiau subrendusi kalbėti apie jausmus. Nežinau, kaip žmonėms pavyksta parašyti nuotaikingas eiles, nes man eilės rašosi tik esant, atrodo, beviltiškose situacijose… Be to, man sunku sustoti ir susitelkti ties viena mintimi. Galvoje jos šokinėja beprotiškais tempais, nes įtampa mano viduje dar nenurimo. Atrodo, dabar pakalbėsime, tada vėl važiuosiu į Marijampolę, rytoj – į kitą miestą, ten bus koncertas, vėl grįšiu į Vilnių… Labai skubu gyventi. Mėgstu piešti, skaityti knygas, bet neatsimenu, kada turėjau progą ką nors raminančio paimti į rankas.
Kaip įsivaizdavai pramogų pasaulį prieš į jį patekdama? Nenusivylei?
Įsivaizdavau viską labai gražiai. Idealizavau tuos žmones, kuriuos matydavau ekrane ar skaitydavau apie juos žurnaluose. Visi pabrėždavo kritiką, bet galvojau, kad planas „neskaitai ir neimi jos į širdį“ turėtų puikiai suveikti. Deja, tiesiogiai gaunamų žinučių „tu idiotė“ ar į veidą išsakomų žodžių „nebuvai verta laimėti“ neįmanoma neišgirsti. Realybė yra aštri, kartais skaudžiai pjaunanti. Kiekvienas nori pasielgti geriau už kitus, kovoja ir yra pasirengęs padaryti bet ką, kad būtų matomas. Plastmasinės šypsenos, atsirandančios vakarėliuose ar televizijoje, išblėsta pasibaigus šventei.
Dabar tavo žvaigždė ryškiai šviečia, esi žinoma mergina, nors tau vos septyniolika. Ar dar turi svajonių? Juk nemažas piniginis prizas jau – tavo kišenėje…
Labai mėgstu keliauti, tad tyliai svajoju, kad gyvenime noriu apkeliauti kuo daugiau šalių, pažinti kuo daugiau kultūrų, tradicijų, išragauti jų maisto ir pajusti kitokį žmonių gyvenimą. Piniginio prizo neskubėsiu išleisti: planuoju susitaupyti ir jau tuomet leistis į didžiąją kelionę. Tai buvo patys sunkiausi, bet ir patys geriausi mano gyvenimo metai. Nežinau, ar kada pavyks išgyventi geresnius, bet tikiu, kad nuotykiai dar tik prasideda.
