Būdamas devintoje klasėje jis restauravo smuikus. Dešimt metų degė riedlenčių sportu. Puikiai griežia smuiku. Turi silpnybę plokštelėms ir mėgsta didžėjauti. Aplinkiniai jam kartojo: „Iš tavęs nieko nebus ir nieko tu nepasieksi.“ Tačiau šiandien jis, Dominykas Vakrinas (26), – auksakalys, kuriantis vienetinius rankų darbo kūrinius, nedrąsiai prasitaria, kad kartą dirbinio atvyko pasiimti ne pats užsakovas, o jo asmeninis vairuotojas.
Dominykai, tai kaip tave vadinti – juvelyru ar auksakaliu?
Save vadinu auksakaliu, nes tai rimtesnis ir tauresnis žodis nei juvelyras. Šiandien juk lengvai gali užsiimti bet kokia veikla. Pavyzdžiui, užsisakei reples, kabliukų, karoliukų, suvėrei juos ant vielutės, užlenkei, nufotografavai, įkėlei į feisbuką – viskas, tu jau sukūrei išskirtinį rankų darbo kūrinį. Juvelyras – labai platus žodis, o auksakalys siauresnis. Pats žodis pabrėžia auksą, kad tai – ne bižuterija, o rimtesni dalykai. Be to, aš mėgstu senovę, naudoju senovinius auksakalystės metodus, dėl to kolegos iš manęs netgi pasijuokia.
O kuo ypatinga senoji technika?
Šiandien gali kompiuteriu nusibraižyti žiedą, 3D spausdintuvas jį atspausdina iš vaško, liejimo mašina išlieja iš aukso, telieka apdirbi. Aš pasidarau lydinį, jį formuoju, lituoju, darau kojeles ir t. t. Juvelyrikos dirbinius kuriu šaltkalvių metodais. Senoji technika man patinka, mėgaujuosi procesu. Man patinka gręžti, dildyti, viską daryti pačiam. Jei dirbčiau tik pagal naują technologiją, būčiau labiau vadybininkas-dizaineris, o man tai nėra miela, nes neliktų iššūkio viską padaryti pačiam. Ideali detalė yra ta, į kurią žiūrint sunku patikėti, kad ji padaryta rankomis.
Papasakok, kaip susidomėjai auksakalyste. Tikriausiai viskas prasidėjo nuo kur kas paprastesnių dalykų nei auksas?
Manau, polinkis meistrauti įrašytas į genus. Mano senelis buvo stalius, deja, jis man neleisdavo naudotis nei geru pjūklu, nei gerais įrankiais, patikėdavo tik labai paprastus ir duodavo kreivų vinių. (Juokiasi.) Tad pirmiausia vinis turėdavau išsitiesinti ir tik tada galėdavau meistrauti. Anksčiau pykdavau, kad senelis neduodavo vinių iš naujos gražios dėžutės, bet tai išugdė kantrybę. Pajunti visą proceso kainą, todėl pradėjęs negali lengvai mesti, nes sunkiai gavai medžiagų darbui atlikti.
Senelio dirbtuvėse su draugais konstruodavome mamoms pjaustymo lenteles, menteles blynams vartyti ir t. t. Vis ką nors darydavau tiesiog iš liekanų, šiukšlių. Buvau padaręs netgi aparatą burbulams pūsti iš margarino dėžutės, vielų, medinės rankenos: ventiliatorius pučia, ir kiemas pilnas burbulų. Taip viskas ir prasidėjo. Devintoje klasėje jau darydavau įvairių papuošalų iš raudonmedžio ar juodmedžio. Pats grojau smuiku, tad pradėjau restauruoti juos ir kitus griežiamuosius instrumentus.
Kaip šalia smuikų restauracijos atsirado didžėjaus veikla ir riedlentės?
Labai paprastai: kai darai viena, pailsi nuo kito. Man labai patiko riedlentės – jų sportu užsiėmiau dešimt metų. Važinėdavau labai dažnai ir daug, tad riedlentė – vienam sezonui, o, kad galėčiau nusipirkti kitą, reikėjo užsidirbti – viskas paprasta. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl skirtingos veiklos puikiai derėjo mano gyvenime. (Juokiasi.) Prisimenu, su draugais važiuodavom į parką, darydavom triukus, už gerai atliktus išgerdavom vaikiško šampano ir žaisdavom beisbolą su… meduoliais.
Didžėjaus veikla rimčiau susidomėjau, kai Kalėdų Senelis atnešė daugiafunkcį pultą, – vienu metu galėjau įjungti muziką iš dviejų grotuvų. Tai ir buvo pati pradžia. Vėliau iš tėčio dovanų gavau du patefonus, o jo draugas man padovanojo plokštelių kolekciją. Tos plokštelės buvo labai skirtingos, visiškai skirtingų stilių. Apskritai didžėjavimo pradžia buvo gana sudėtinga: pradėti mokytis su nevienodo stiliaus plokštelėmis… tikrai nelengva. Ne vieną ir ne du kartus tas plokšteles ir patefonus buvau nunešęs į garažą, bet po savaitės vėl parsinešdavau. Po truputį išmokau ir taip viskas įsisuko.
Daug kas sako, kad man pasisekė, nes dirbu mėgstamą darbą, bet, kad jį atrasčiau, reikėjo visko labai daug paragauti ir išbandyti.
Mokykloje turėjai labai daug veiklų, ar likdavo laiko mokslams?
Daugelis sakė, kad iš manęs nieko nebus, nes gaudavau dvejetų, trejetų, geriausiu atveju – penketą. Tuo metu tikslas buvo paprastas – kad pažymių vidurkis siektų tris su puse, nes suapvalinus išeidavo keturi ir to anuomet užtekdavo. (Juokiasi.)
Prisipažinsiu, buvau labai prastas mokinys, pavyzdžiui, eilėraščio interpretacijas mokytoja išbraukydavo, nes jai mano mintys atrodydavo nesąmoningos. Susinervindavau ir, jei tuo metu pro langą pamatydavau lapus grėbiančią valytoją, iš ūkvedžio pasiimdavau grėblį ir eidavau jai padėti – tokia veikla man patikdavo labiau. Kartą net artimi žmonės yra sakę, kad, jei nesimokysiu, o užsiimsiu dirbiniais ir kita menine užklasine veikla, duoną valgysiu tik dirbdamas valytoju. Žinoma, mokyklą baigiau, tiesa, laikiau ne valstybinius, o mokyklinius baigiamuosius egzaminus.
Pasirinkimas, kur mokytis toliau, nebuvo labai didelis, ar ne?
Baigęs mokyklą metus niekur nestudijavau. Kadangi mokiausi prastai, patekti į valstybės finansuojamą vietą buvo neįmanoma, o mokėti už mokslus negalėjau. Sakiau, kad neimsiu jokių paskolų, už mokslą tiek daug pinigų nemokėsiu. Tėčiui visgi pavyko įkalbėti, kad studijuočiau. Su dailės mokytoja pradėjau ruoštis stojamiesiems egzaminams į Vilniaus dailės akademiją. Reikėjo atsivežti piešinių, o aš gi smuiku grojau, ne dailę lankiau! (Juokiasi.)
Išaušo rytas, kai buvo skelbiami stojimų rezultatai. Patikrinęs sąrašus sužinojau, kad įstojau į Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetą, į mokamas studijas, tačiau po pusvalandžio kažkas man paskambino – numeris buvo nežinomas. Atsiliepus paaiškėjo, kad skambina prodekanė: „Kad jums būtų lengviau apsispręsti, ar rinktis mūsų studijų programą, noriu informuoti, kad esate įtrauktas į sąrašą pretendentų, kurių studijas apmokėsime mes.“ Teko vykti į akademiją ir parodyti ne piešinius, o realius darbus. Atsimenu, vežiausi pakabuką ir akinių rėmelius, pagamintus iš raudonmedžio. Ironiškiausia, kad nemokamą studijų vietą gavau parodęs kūrinius, kuriuos kiti supeikė ir pranašavo valytojo darbą.
Koks dirbinys tau pačiam brangiausias?
Tikriausiai tas, kurio nėra. Norėjau pasidaryti dirbinį su savo močiutės piršto antspaudu. Sekmadienį pagalvojau „gal kitą savaitę“, o pirmadienį ji išėjo anapilin. Tad tas dirbinys, kurio nėra, man yra pats brangiausias.
Kuri kūrybinio proceso dalis patinka labiausiai? Kaip gimsta idėjos ir kaip jos tampa gyvu kūriniu?
Man labai patinka, kad gaminio derinimo procesas prasideda nuo skambučio, susitikimo, žmogaus pažinimo. Grįžtu namo, nemiegu, galvoju idėją, piešiu eskizą. Visas procesas labai spalvotas. Kiekvienas mano dirbinys labai suasmenintas, su mintimi. Pavyzdžiui, ateina žmogus ir sako, kad studijų baigimo proga dukrai norėtų padovanoti pakabuką. Sužinau, kad dukra baigia anesteziologiją, kartu su užsakovu nusprendžiame, kad tinkamas simbolis – aguona, visgi susiję su užmigdymu ir panašiai, o į vidų įdedu dešimt auksinių karoliukų, kurie simbolizuoja, kiek metų truko studijos. Visą šią istoriją žino tik užsakovas, kiekvienas dirbinys vienetinis, apgalvotas, į visus įdedu dalelę savęs. Draugai juokiasi: padarau žiedą, atsinešu jį prie lovos, pasidedu prie spintelės ir miegu. (Juokiasi.) Tiesiog kiekvienu dirbiniu noriu pasidžiaugti, o tam yra labai mažai laiko.
Šiuo metu dirbu skulptoriaus Kęstučio Balčiūno dirbtuvėlėse, pats sau esu viršininkas, valytojas, buhalteris – viskas. Iš pradžių ten tikrai daug ko trūko, buvo nelengva, tačiau esu ne iš tų, kurie tik burba, kad trūksta to, ano, trečio. Džiaugiuosi tuo, ką turiu, ir bandau padaryti, kad būtų geriau.
O ką darai suklydęs? Neabejoju, kad klaidų pasitaiko… Įdomu, kiek jos tau kainuoja?
Auksakaliui bet kuri sekundė gali būti labai brangi. Darydamas vienetinį darbą, nežinai, kiek užtruksi, kokią klaidą padarysi, o dirbi su labai brangiomis medžiagomis. Pavyzdžiui, inkrustavau briliantą ir užkabinau jį įrankiu. Laimė, baigėsi gerai, kitaip būčiau praradęs kone septynis šimtus eurų.
Dirbant šį darbą svarbi kiekviena sekundė. Tarkime, darai pakabuką, kurį sudaro penkios atskiros detalės, – išsipjovei detales, litavai su lydmetaliu, atvira liepsna ir… staiga viskas sušoka į krūvą. Tuomet visą tą krūvą įdedi į stalčių ir kaupi, kol bus verta vežti į Chemijos institutą gryninti.
Arba šeštadienį turi atiduoti dirbinį užsakovui, tačiau penktadienį kas nors nepavyksta ir per naktį viską darai iš naujo. Kartais klaida kainuoja savaitgalį: tarkime, esi suplanavęs važiuoti į koncertą Vokietijoje ar Lenkijoje, bet kas nors nepavyko, tad niekur nevarai. Turi nuostolių ir dar lieki be koncerto. Būna visko.
Daug kas sakė, kad iš tavęs nieko nebus, o visai neseniai atidarei dirbinių parodą gimtajame mieste Marijampolėje. Iš kur toks užsispyrimas nepasiduoti aplinkinių įtakai, eiti pirmyn ir nenuleisti rankų?
Kas ieško pasiteisinimų, jų visada randa. Kas ieško būdų, taip pat jų randa. Tiesiog nereikia vadovautis vienu stereotipiniu keliu. Pavyzdžiui, visiems atrodo, kad, norėdamas studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje, turi gerai mokytis, laikyti valstybinius egzaminus. Aš dariau visai ką kita, dariau priešingai. Mokiausi prastai, nelaikiau valstybinių egzaminų, nepiešiau, o grojau, tiesiog veikiau tai, kas man patinka. Tačiau galiausiai studijavau nemokamai. Galbūt tas kelias, kuriuo eini, kitiems atrodo neteisingas. Galbūt tie kiti, keliaudami tokiu keliu, kuriuo eini tu, taip niekur ir nenueitų. Bet kiekvienas turi savo bėgius ir nebūtinai jie privalo sutapti su kito. Jo bėgiais tu nenuvažiuosi, tad važiuok savais. (Šypsosi.)
