Yra dalykų, kurie sunkina gyvenimą? Pasichologė Karolina Gurskienė yra pasirengusi tau padėti ir atsakyti į kebliausius klausimus!
Draugė prisipažino mąstanti apie savižudybę. Kaip man ją atkalbėti?
Kalbas apie savižudybę visada reikia vertinti labai atsakingai. Jeigu žmogus išdrįso apie tai prabilti, labai didelė tikimybė, kad jo savijauta kritinė, situacija išties rimta. Išklausyk draugę, išgirsk, kas ją slegia, parodyk jai, kad ją supranti, – supratimo ir priėmimo jai dabar ypač reikia. Pokalbio pradžioje venk patarimų, vertinimų, tiesiog leisk jai išsikalbėti. Pati kalbėti stenkis kuo ramiau, nepanikuok, nepamokslauk, nesmerk jos dėl tokių minčių. Priešingai, padrąsink, nuramink, kad šiuo metu ją aplankęs sunkus laikotarpis kada nors tikrai baigsis ir situacija pasikeis. Esu tikra: tavo draugė nori gyventi, tik kitokiomis aplinkybėmis. Labai veiksminga tokiais atvejais pasidalinti savo patirtimi: papasakok jai apie kurį nors savo sunkesnį laikotarpį, kaip sudėtinga tau tada buvo ir kaip viskas vėliau išsisprendė. Labai svarbu nepalikti jos vienos ir liūdnos, nes mintys apie savižudybę iš esmės tai ir reiškia, kad žmogus yra nebepajėgus savo problemų įveikti vienas, jam reikia pagalbos. Baigusi pokalbį su drauge, būtinai apie jį papasakok savo tėvams ar kitiems suaugusiesiems, kurie galėtų į šią situaciją jautriai reaguoti ir kuo nors padėti. Nemanyk, kad papasakojusi tai tėvams būsi išdavusi draugę, – priešingai, elgiesi kaip tikra draugė ieškodama jai pagalbos.
Mano tėvai nutarė skirtis. Jaučiuosi kalta ir neįsivaizduoju, kaip mes toliau gyvensime.
Skirtis nusprendė tėvai, ir tai yra jų sprendimas, kuris negali būti naudingai priklausomas nuo tavęs. Nenaudingai – taip: tėvai gali nuspręsti likti kartu dėl vaiko, tačiau įprastai tai nebūna į gera nei vaikui, nei patiems tėvams. Kaip tėtis su mama nė vieno neklausę nusprendė būti kartu, patys pasirinko vienas kitą, taip jie visiškai savarankiškai nusprendė ir būti atskirai. Kartais taip jau nutinka, kad tėvams tiesiog nesusiklosto santykiai. Tėtis ir toliau myli savo vaiką, mama ir toliau myli savo vaiką, tik tėtis ir mama nebemyli vienas kito taip, kad šiuo metu norėtų gyventi kartu po vienu stogu. Tu nesi niekaip dėl to kalta, tai – tik mamos ir tėčio nepavykusios tarpusavio sąveikos rezultatas. Kad tuo įsitikintum, paklausk jų apie tai, išliek savo jausmus ir mintis („Aš jaučiuosi kalta dėl to, kad jūs skiriatės, man neramu, kaip bus ateityje, koks bus tolesnis mūsų gyvenimas“). Esu tikra: tėvai atsakys į visus tau rūpimus klausimus, ir tu nurimsi. Tikriausiai pasikeis vieno iš tėvų gyvenamoji vieta, tikriausiai pasikeis jūsų laisvalaikio leidimo būdai, tačiau tiek mamos, tiek tėčio jausmai tau nepakis. Stenkis į viską žiūrėti paprasčiau, ir tai, kas priklauso suaugusiesiems, jiems ir palik – jie išsiskirs, o tau stengsis ir toliau suteikti visas galimybes gyventi visavertį gyvenimą, nes jie išsiskiria vienas su kitu, bet nė vienas – su tavimi.
Susidūriau su seksualiniu smurtu. Esu nepilnametė ir bijau apie tai papasakoti tėvams. Nuo tol nuolat jaučiuosi prislėgta, bijau vaikinų. Ką man daryti?
Pirmiausia įsisąmonink, kad tai, kas nutiko, nėra tavo kaltė. Tai, ką patyrei, yra skriauda, apie kurią turi papasakoti savo tėvams. Kiekviena tylėjimo diena tau kelia vis didesnę kančią. Tu jau nukentėjai, kai patyrei prievartą, tad nebekentėk toliau viena su prisiminimais – išsiliek tėvams, jie žinos, kaip tau padėti ir sumažinti tavo skausmą. Tu negali pakeisti to, kas jau nutiko, – tu tai jau išgyvenai, dabar tau reikia pagalbos susitvarkyti su savo mintimis, su išgyvento įvykio prisiminimais. Nuslėpti to nuo tėvų tau nepavyks, nes pasikeitusi tavo psichologinė savijauta ilgainiui natūraliai ims kelti įtarimų, ir tėvai ims ieškoti atsakymų, kas tau nutiko, kad tu taip pasikeitei. Patikėk, jie tavo pusėje, kad ir kas nutiktų. Jiems bus taip pat nemalonu ir skaudu girdėti, kad buvai nuskriausta, tačiau kelios valandos pokalbio tave išlaisvins iš baimės ir sumišimo, kuriuos dabar jauti. Tad tau tenka rinktis iš dviejų variantų – pasakyti dabar, taip iškart atsikratant slegiančios paslapties gumulo gerklėje, arba pasakyti vėliau, pailginant sau kentėjimo vienumoje ir baimėje laikotarpį. Greičiau pradėsi – greičiau baigsi. Tylėdama tu stovi vietoje, o kalbėdama padėsi sau ir, išsilaižiusi sielos žaizdas, vėl žingsniuosi į priekį. Tavo vaikinų baimė yra visiškai suprantama ir pagrįsta, tačiau kol kas nesuk sau dėl to galvos, ji laikina. Jei nesinori, kurį laiką su jais ir nebendrauk, leisk sau atsipalaiduoti ir elgtis taip, kaip norisi. Vėliau pati pastebėsi, kad jau kurį laiką bendrauji su visais ir nebejauti baimės, – tai ir reikš, kad viskas grįžta į vietas.
Nepritampu prie bendraamžių. Kai manęs ko nors paklausia, vis lepteliu nesąmonę. Vėliau graužiuosi ir įsivaizduoju, ką būčiau atsakiusi. Tapau visiška vienišė. Kaip išmokti bendrauti ?
Pirmiausia atsipalaiduok, mes visi kartais pasakome kokią nors nesąmonę, dėl kurios vėliau jaučiamės nepatogiai, – tai nemalonus, tačiau normalus bendravimo aspektas. Gera žinia ta, kad tai praeina ir užsimiršta, ir mes vėl turime naują progą pasireikšti. Nepersekiok savęs vis bandydama sau įrodyti, kad „ir vėl nusišnekėsiu / nusišnekėjau“, nes tave tai dar labiau kausto, trukdo atsipalaiduoti. Stenkis būti paprasta ir nuoširdi – visi mėgsta žmones, kurie noriai ir šiltai bendrauja, moka išklausyti ir yra dėmesingi. Neapsikrauk mintimis apie tai, kas galėjo ar galėtų būti, – pokalbių eigos variantų begalė, todėl tik veltui gaištum laiką. Atidžiai klausykis, ką tau pasakoja pašnekovas, ir reaguok į tai – kitaip tariant, buvimas čia ir dabar yra geriausias nuoširdumo ir dėmesingumo įrodymas.
Nepritampant prie bendraamžių svarbu stiprinti du dalykus: save, kaip asmenybę, ir bendravimo įgūdžius. Kokios tavo stipriosios savybės? Lavink tai, tobulink. Gal tu gerai jauti muziką?
Eik šokti, dainuoti – prie bendraminčių bendraamžių yra lengviau pritapti. Kalbėdama apie dalykus, kurie tau patinka, jausiesi stipresnė, labiau atsipalaidavusi: tai – tavo sritis, todėl ir tikimybė leptelėti nesąmonę sumažėja. Įsidėmėk: tu neturi žinoti atsakymų į visus klausimus – tu turi sau atsakyti, kaip reaguosi, kai ko nors nežinosi. Ar drąsiai ir tvirtai pasakysi, kad nežinai (nes ko nors nežinoti yra normalu)? Ar bandysi kalbėti bet ką, nes tau svarbu pasirodyti, kad viską žinai? Į klausimą atsakysi klausimu („O tu kaip manai?“)? Pulsi ironizuoti („Tu ką, visai nesimokei, kad tokių dalykų pats nežinai?“)?
Pabandyk vienaip, pabandyk kitaip, stebėk, kuris bendravimo variantas tau priimtinesnis. Menkai savimi pasitikintis žmogus yra linkęs kiekvieną nemalonią situaciją vis iš naujo ir iš naujo išgyventi mintyse – su galimu geresniu variantu, su jau įvykusiu variantu, su dar blogesniu variantu. Tačiau tokia taktika neduoda jokių rezultatų, nes tai – mintyse. Apgalvoti, kas nepavyko ir ką norėtum daryti kitaip, reikia, tačiau ne kaltinant save, ne sunkiai ir ilgai. Pasitikėk savimi, nes tai matyti iš tavo bendravimo ir arba traukia kitus, arba atstumia. Nenori būti vienišė, tai ir nebūk – bendrauk su kitais neįkalinusi savęs mintyse. Kiekvieną ne taip gerai pavykusį pokalbį nurašyk į bandymus, ir tęsk bendravimą. Tik vis bendraudama ir bandydama lavinsi savo komunikavimo įgūdžius ir gausinsi su tavimi bendraujančiųjų gretas.
