Artūras Nikogosian – nuolat ištroškęs kelionių, tačiau ne bet kokių, o prasmingų. Taip keliaudamas jis jaučiasi geriau, nei tiesiog lankydamas turistines vietas. Visai neseniai vaikinas grįžo iš Bolivijos. Ten savanoriavo organizacijoje, kuri gamina kojų ir rankų protezus nepasiturintiems žmonėms. Kaip jis ten atsidūrė?
Kitokio savanoriavimo paieškos
Artūro akys jau kuris laikas krypo į Pietų Ameriką: ten dar nebuvo tekę lankytis ir norėjosi nuvykti į mažiau turistų sulaukiančią šalį. Be to, Bolivija yra viena iš skurdžiausių šio žemyno šalių ir turi labai savitą kultūrą. Ispanų kalba čia lengviau suprantama, nei, pavyzdžiui, Argentinoje ar Urugvajuje, todėl daug keliautojų čia vyksta mokytis kalbos.
„Mane visad žavėjo žmonės, kurie savanoriauja besivystančiose šalyse. Studijuodamas mechanikos inžineriją Jungtinėje Karalystėje, pradėjau domėtis, kaip tai vyksta, ir radau labai daug organizacijų, siūlančių tokias praktikas, tačiau dauguma buvo mokamos. Panaršęs daugiau, radau vieną organizaciją Bolivijoje, kuri mane pribloškė savo darbais, – kojų ir rankų protezų gamyba nepasiturintiems žmonėms. Nusiuntęs jiems laišką su klausimais, gavau pasiūlymą atvykti. Tuomet liko išspręsti finansinius klausimus, nes skristi į kitą pasaulio kraštą nelabai išgalėjau. Besidomėdamas išgirdau apie galimybę gauti stipendiją panašiems projektams. Supratęs, kad tai gali būti mano bilietas į Boliviją, dėjau visas pastangas, ir tą apdovanojimą gavau. Jo užteko padengti skrydžiams, kurie ir atsiėjo daugiausiai“, – pasakoja vaikinas.
Pasiruošimas ir baimės
Buvo pats vasaros darbymetis, kai Artūras sužinojo, jog yra priimtas savanoriauti. Prasidėjo intensyvaus taupymo laikotarpis, nes darbą susirasti Bolivijoje sunku, o ir reikėtų atitinkamos vizos. Kitas aspektas – netrūko nerimo dėl ispanų kalbos žinių lygio ir naudos organizacijai. Tačiau baimėms vaikinas nepasidavė – tiesiog vis daugiau laiko skyrė kalbai tobulinti ir stengėsi prisiminti, ką mokėsi protezų klasėje universitete.
„Gerai, kad lietuviams vizos į Boliviją nereikia – nemokamai galima būti 90 dienų. Pačią kelionę planuoti sudėtinga nebuvo, didžiąją jos dalį turėjau praleisti La Pase. Sunkumų kilo sprendžiant, kiek laiko skirti šaliai pažinti, nes viešasis transportas ten dažnai nekursuoja pagal grafiką. Galiausiai visas savo keliones planavau nuvykęs į vietą.
Šeima ir draugai jau įpratę prie mano kelionių ir gyvenimo svetur. Pratinu juos nuo pirmų universiteto metų, kai tik pabaigęs mokyklą išvykau studijuoti į Škotiją. Vėliau dalyvavau mainų programose Kanadoje, Kinijoje. Teko daug kur pabuvoti ir, be abejo, iš visur palaikau kontaktą su namais“, – kaip neprarasti ramybės prieš ruošiantis tokiai kelionei, pasakoja Artūras.
Chaotiškoji Bolivija
Anot keliautojo, vidiniai skrydžiai šalyje brangūs, nors ilgiausi tetrunka vos valandą. Dėl to žmonės čia keliauja autobusais – dažniausiai naktiniais.
„Kai tik pradėjau planuoti, užsibrėžiau per daug ir neįvertinau Bolivijos dydžio ir chaotiško viešojo transporto. Kaip jau minėjau, autobusai čia gali vėluoti valandą, dvi, o kartais atvykti anksčiau. Dėl to kelis kartus teko perplanuoti maršrutą iš Santa Kruso, kuriame nusileidau, į La Pasą, kur turėjau apsigyventi. Tam skyriau savaitę, pakeliui lankydamas miestus ir įdomias vietas.
Pažintį su Bolivija pradėjau šalies sostinėje Sukrėje, dar vadinamoje baltuoju miestu ir laikomu gražiausiu šalyje. Kelias dienas ten praleidau vien vaikščiodamas, susipažindamas su aplinka, kurioje buvo visko – nuo zebrais apsirengusių žmonių, reguliuojančių eismą, iki „tiuninguotų“ senų taksi automobilių ir autobusų; nuo žalių parkų su palmėmis iki baltų kolonijinės architektūros pastatų, kuriuos buvo itin gražu stebėti nuo vienos bažnyčios stogo.
Po sostinės sekė Potosi – kadaise buvęs vienas turtingiausių pasaulio miestų dėl ten esančio kalno (Cerro Rico), iš kurio kolonijiniais laikais buvo kasama ir eksportuojama dešimtys tūkstančių tonų sidabro. Iš ten patraukiau link vietos, kuri ne vienam pirmiausiai šauna į galvą pagalvojus apie Boliviją, – didžiausios pasaulyje druskų lygumos (Ujūnio druskožemis), esančios daugiau nei 3,5 km aukštyje.
Taip pat teko nuvykti į Kopakabaną – miestelį šalia didžiausio Pietų Amerikos gėlavandenio ežero, ir į ten esančią Saulės salą, kur vienintelis transportas yra… asilai. Gyvenimas La Pase buvo įdomus – miestas įsikūręs 3600 m aukštyje, tarp kalnų, o visai neseniai čia atsirado nauja transporto priemonė – keltuvai“, – akimirkomis, kurių niekada nepamirš, dalijasi A. Nikogosian.
Tikrosios išlaidos
Jaunuolis sako, kad nupasakoti visiems nuotykiams reikėtų atskiro straipsnio. Tačiau vienas iš įsimintiniausių susijęs su Maču Pikču: „La Pasas yra palyginti netoli nuo Kusko, Peru (15 valandų kelionės autobusu atstumu), prie kurio yra garsusis XV a. inkų miestas – viena labiausiai lankomų pasaulio vietų. Tad kaip neišnaudoti tokios galimybės? Dalyvavau kelių dienų daugiau nei 70 km „Salkantay treko“ žygyje Maču Pikču link. Vaizdai ten keitėsi drastiškai – nuo snieguotų kalnų ir mėlynų (o gal žalių) ežerų 4 km aukštyje, iki siaurų pražūtingų keliukų ir džiungles primenančių miškų dviem kilometrais žemiau“.
Visgi už tai, kad patirtum tokių nepamirštamų įspūdžių, tenka susimokėti – šis klausimas tiesiog neišvengiamas. „Kiek reikėtų susitaupyti, atsakyti sunku, nes tai priklauso nuo kiekvieno poreikių. Didžiausias išlaidas sudaro skrydžiai – man jie kainavo 1000 eurų į abi puses, bet nenustebčiau, jei kas nors mokėtų daug mažiau pirkdamas labai iš anksto. Be to, galima skristi į kitas šalis ir Boliviją pasiekti autobusais. Kadangi mėnesį turėjau gyventi La Pase, apsistojau bute, kuris man atsiėjo apie 180 eurų, pigesnį variantą rasti buvo sunku – tai nėra pigiausias miestas. Nakvynės namų kainos Bolivijoje prasideda nuo 4–5 eurų, labai priklauso nuo vietos. Maisto kainos taip pat svyruoja – dienos pietus valgykloje galima gauti už 2 eurus, bet aplink pilna prabangesnių restoranų, kuriuose paliksi ir 10 ar 20 eurų. Vietinis transportas labai pigus – autobuso bilietas kainuoja apie 20 centų, o po visą La Pasą galima keliauti keltuvais už mažiau nei eurą. Tarpmiestinių autobusų kainos priklauso nuo patogumo – atstumai ten dideli, todėl daug žmonių keliauja naktimis, tokie autobusai turi dideles atsilenkiančias kėdes ir kainuoja apie 15 eurų, priklausomai nuo krypties“, – susiviliojusiems šia kryptimi realias kainas atskleidžia keliautojas.
O kas toliau?
Šiuo metu Artūras po visų ieškojimų atsikvepia Lietuvoje ir ieško darbo. „Grįžti namo nebuvo paprasta – iki oro uosto turėjau autobusu vykti 18 valandų. Tačiau jį sustabdė – vairuotojas pranešė, kad vyksta protestas ir kelias užblokuotas. Tokio dalyko tikrai nenori išgirsti skubėdamas į oro uostą. Pasijutau kaip išlikimo žaidime, kur reikia keliauti motociklais, desperatiškų žmonių prigrūstomis mašinomis (taip, priekyje gali tilpti trys žmonės) ir brautis pro medžių bei degančių padangų blokadas. Suspėjau. Dar niekad nebuvau toks laimingas laukdamas oro uosto eilėje prieš laipinimą.
Tad dabar leidžiu sau atsikvėpti ir pamažu susidėlioti ateities viziją. Idealu, žinoma, būtų užsidirbti keliaujant ir dalijantis savo patirtimis ar dirbti nuotoliniu būdu. Bet tokį darbą rasti sunku. Domiuosi technologijomis ir kandidatuoju į įvairias pozicijas IT srityje tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Savo ateities su konkrečia šalimi nesieju, bet būtų įdomu pagyventi įspūdį palikusioje Šveicarijoje ar Australijoje, į kurią dar svajoju nuvykti“, – atviras gyvenimo siurprizams išlieka vaikinas.
Įsimintiniausia akimirka
Artūras vyko į 3 dienų išvyką po Ujūnio druskožemį, kur didesnis nei 10 000 km2 plotas užpildytas druska: „Ant jos, lyg ant sniego, važinėjome kerturračiais džipais. Be to, teko prisitaikyti prie 3,5 km aukščio, o pakelėse lakstančios lamos, flamingai ir spalvingos lagūnos priminė „National Geographic“ dokumentiką. Ir, kai jau esi nustebintas nesibaigiančių baltų druskų plotų, naktį tenka praleisti irgi apsuptam druskos: hostelio sienos, lubos, baldai – viskas iš druskos.“
Apie savanoriavimo vietą:
Savanoriavau organizacijoje „Funprobo“, kuri gamina ir nemokamai skiria protezus nepasiturintiems žmonėms, netekusiems rankų ar kojų. Ten dirba vos du profesionalūs protezininkai ir viena fizioterapeutė, padedanti žmonėms greičiau išmokti naudotis naujomis galūnėmis, todėl organizacija nuolat ieško savanorių. Noro ten reikia labiau nei patirties – daug galima išmokti vietoje. Aš ten buvau pagalbinis darbuotojas – iš pradžių stebėjau visus procesus ir padėjau visur, kur tik galėjau, kol pamažu išmokau gaminti pėdas. Nors ir su senesne technika bei ribotais medžiagų resursais, galūnės yra gaminamos pagal patikrintus metodus. Komandoje dar buvo viena savanorė, fizioterapijos studentė iš Šveicarijos.
Susidomėjai ir Tu? Daugiau informacijos apie šią organizaciją rasi ČIA:
Buvo įdomu? Sek Artūrą instagrame: @arturas.niko
