Darbas kino pasaulyje žavi daugelį jaunų žmonių. Vienus traukia žinomumas, kurį gali suteikti ši industrija, kitus – galimybė praplėsti naudingų pažinčių ratą, o štai treti tiesiog myli kiną ir kasdien juo „kvėpuoja“. Būtent pastaroji žmonių kategorija kino srityje gali pasiekti labai daug. Tuo įsitikinęs jaunosios kartos režisierius, kino ir televizijos produkcijos studijas Londone baigęs Domas Vilčinskas, kuris teigia, kad norint išsilaikyti šioje dinamiškoje industrijoje pačios svarbiausios jauno žmogaus savybės – užsidegimas ir atkaklumas.
Pačiam Domui šių savybių, regis, nestinga – režisieriaus jaunatviškas polėkis ir filmo „Sugrįžimas“ idėja pritraukė garsius Lietuvos kino aktorius, o vaikino režisuotos trumpametražės kino juostos „Paskutinis kartas“ ir „Endex“ buvo apdovanotos filmų kūrimo festivalyje „Odisėja72“, geriausių filmų kategorijoje. Ar pasisekimą kino pasaulyje lemia vien tik uolus darbas, o gal svarbus ir talentas, kuriuo mus gimstant paženklina likimas? Apie tai kalbamės su jaunosios kartos kino režisieriumi.
Domai, papasakok, kaip susidomėjai kinu? Galbūt tavo artimųjų gretose yra žmonių, dirbančių kino industrijoje, todėl jų pavyzdys tave įkvėpė?
Kinu susidomėjau dar ankstyvoje paauglystėje. Tai nutiko ekspromtu, tiesiog sugalvojau nufilmuoti ir sumontuoti kelis vaizdus dėdės skaitmeniniu fotoaparatu. Tuomet nusprendžiau į kūrybinį procesą įtraukti draugus. Taip pradėjau filmuoti įvairius eksperimentinius vaizdo įrašus su veiksmo scenomis ir kriminaliniais siužetais, įtraukdamas vis daugiau draugų. Buvau savamokslis – mano artimųjų gretose nėra žmonių, kurių darbas būtų susijęs su kino industrija, tad iš pradžių man tai buvo visiškai nauja ir nepažinta sritis.
Pasirinkai studijuoti kino ir televizijos produkcijos studijas Londone, Vestminsterio universitete. Kaip vertini šias studijas?
Patirtį universitete vertinu teigiamai. Studijos buvo orientuotos į amato išmanymą, man buvo suteiktos žinios, kaip vyksta kino filmų kūrybinis procesas. Studijų metu įgavau nemažai teorinių ir dar daugiau praktinių žinių apie skirtingų departamentų darbą kino gamyboje, taip pat man buvo suteikta galimybė padirbėti Londono kino industrijoje už universiteto ribų. Didelio miesto pažinimas ir pažintys universitete man tikrai suteikė daug patirties.
Kuo skiriasi kino industrija Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje? Kokioje šalyje jaunam žmogui yra lengviau įsilieti į kino rinką?
Didžiausias skirtumas, be abejo, yra industrijos dydis. Manau, dėl industrijos masto skirtumo, darbas Didžiosios Britanijos kino sferoje suteikia daugiau vietos po saule nei Lietuvoje. Vis dėlto, Didžiojoje Britanijoje užsitarnauti vardą ir pasiekti aukštumų yra sudėtingiau, nes konkurencija yra kur kas didesnė nei mūsų šalyje. Manau, kad jaunam žmogui galima įsilieti į rinką ir ten, ir čia, reikia tiesiog didelio noro ir būtina nuoširdžiai mėgti kiną, stengtis dėl savo tikslų ir svajonių. Tai toli gražu nėra lengva ir tikrai neskirta visiems. Na, o žmonių, dirbančių kine Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje, darbo principai beveik nesiskiria. Lietuviai tam tikrose srityse stengiasi daugiau ir dirba dar uoliau nei britai, būtent todėl didelės užsienio kino kompanijos vis dažniau savo projektus pasirenka filmuoti Lietuvoje.
Lietuvoje pristatei pirmąjį savo trumpametražį filmą „Sugrįžimas“, kuriame vaidino ir žinomi Lietuvos aktoriai. Galutinis rezultatas tau puikiai pavyko, tačiau ar filmo kūrimo procese nebuvo iškilusių kokių nors iššūkių, sunkumų?
Nėra nei vieno filmo sukurto be iššūkių. Ar tai būtų milijoninius biudžetus turintys filmai, ar serialai, ar studentiškos trumpametražės kino juostos. Problemos, su kuriomis susiduriama kuriant filmus, yra panašios, skiriasi tik jų mastai. Kalbant apie „Sugrįžimą“, ši kino juosta buvo sukurta vasarą, laikotarpiu tarp antro ir trečio mano studijų kurso. Susidūrėme su nemažai iššūkių filmuojant šią kino juostą, nes jai buvo skirtas minimalus biudžetas, bet komandos užsidegimo dėka rezultatas pranoko lūkesčius. Tai buvo įdomi patirtis!
Ar kuriant filmą nesusidūrei su nuomone, kad esi pernelyg jaunas kurti filmus, tau stinga patirties ir panašiai? Kaip į jaunus kino kūrėjus reaguoja vyresni aktoriai?
Jaunas amžius kuriant kiną pasitarnauja tuo, kad gali leisti sau klysti, nes mokaisi. Vyresni aktoriai ir kiti komandos nariai puikiai tai supranta ir jei jau sutinka filmuotis, dažniausiai palaiko ir padeda jauniesiems kūrėjams. Vis dėlto, prieš kuriant kino juostą reikia visuomet būti pasiruošus ir nebijoti kreiptis į profesionalus bei turėti kiek įmanoma tikslesnę kūrybinę viziją. Ją tikslingai iškomunikavus, kartu kūrybos keliu sutiks keliauti ir vyresni, patyrę kino industrijos profesionalai.
Trumpametražio filmo sukūrimas – tik ilgo kelio pradžia? Kokie tavo tolimesni planai, susiję su kinu?
Nuo „Sugrįžimo“ sukūrimo jau praėjo nemažai laiko. Spėjau nufilmuoti nemažai televizijos reklamų, internetinių įvaizdinių klipų, muzikinių klipų, taip pat trumpametražes juostas „Paskutinis kartas“ ir „Endex“ , o dabar dirbu prie naujo serialo projekto. Na, o didžiuoju tikslu laikau jau anksčiau paminėto pilnametražio filmo kūrimą.
Kaip manai, ar filmų kūrimas – daugiau įgimtas talentas, ar įgytų ir sukauptų žinių bei įgūdžių rezultatas?
Manau, kaip ir visose meno šakose, taip ir kino industrijoje: sėkmė susideda iš dviejų dedamųjų, kur 5 procentai priklauso nuo talento ir 95 – nuo įgūdžių ir įdėto darbo. Didžiausia problema, slypinti filmų režisūroje, yra ta, kad tai labai brangus, kolektyvinis menas, o gauti šansą režisuoti nėra lengva. Dėl to reikia nemažai laiko skirti analizuojant filmus, o negavus progos režisuoti, bandyti vietą po saule kurtis patiems. Kalbant apie kitas profesijas kine, ten kelias yra šiek tiek konkretesnis ir laipsniškesnis. Galima pradėti nuo asistentų pozicijų ir mokytis iš profesionalų aikštelėje. Turint omenyje režisūrą, situacija yra sudėtingesnė, mokytis reikia iš jau sukurtų filmų, vėliau kuriant pačiam, darant klaidas ir jas analizuojant.
Kokios asmeninės savybės reikalingos norint pradėti kurti filmus ir sėkmingai įsilieti į Lietuvos kino rinką?
Labai svarbu mokėti dirbti komandoje. Kinas yra kolektyvinis menas ir kitaip nėra kuriamas. Reikia mokėti komunikuoti ir, žinoma, mylėti kiną. Tai yra tikrai nelengvas ir tikrai ne brangiausiai apmokamas darbas. Manau, esminės savybės, reikalingos darbui kino industrijoje, yra mokėjimas dirbti komandoje, noras pagelbėti, gebėjimas greitai ir kūrybiškai spręsti problemas bei darbštumas. Į darbą įdėtos pastangos neliks nepastebėtos.
