Daugeliui atrodo, kad pianistai, kurių pirštai virtuoziškai laksto klavišinio instrumento klavišais, yra apdovanoti ypatingu talentu. Tačiau gebėjimas groti – ne iš dangaus nukritusi likimo dovana, o įdėto darbo rezultatas. Šiuos žodžius gali patvirtinti jaunoji pianistė, nacionalinių ir tarptautinių fortepijoninių konkursų laureatė Milda Daunoraitė.
Kalbėdama apie savo tariamą talentą, Milda jaučiasi nejaukiai ir kur kas svarbesniu indėliu į sėkmę laiko visokeriopą tėvų paramą, galimybę ankstyvoje jaunystėje dalyvauti tarptautiniuose muzikiniuose konkursuose ir, žinoma, kantrų mokytojų darbą. Taip pat – atpalaiduojančias poilsio akimirkas, kurios būtinos norint save „perkrauti“. Nors žymiąją Londono Henry Purcell jaunųjų muzikų mokyklą baigusi Milda galėtų nesikuklinti, mergina bendraujant išlieka paprasta ir šilta – tokia, kokią ją sukūrė gyvenimas mažame Anykščių miestelyje. Apie jaunosios pianistės kelią link didžiųjų muzikos salių, grojimo pianinu ypatybes ir konkurenciją tarp muzikantų kalbamės su pačia Milda.
Milda, kaip tapai muzikante? Kodėl susidomėjai pianinu?
Starto, kuris būtų vertas įdomios istorijos – nebuvo. Prie mano, kaip muzikantės, kelio šiek tiek prisidėjo mama – ji norėjo, kad visi jos vaikai atrastų tą meno šaką, kuri juos iš tiesų trauktų. Pavyzdžiui, mano sesuo lankė ir dailės, ir muzikos mokyklą, bet galiausiai pasirinko dailę (šiandien ji dirba architektūros srityje). Na, o štai aš, pasirinkusi lankyti muzikos mokyklą, savo galimybių dailėje taip ir neišbandžiau. Vis dėlto, spaudimo iš tėvų pasirinkti konkrečią meno šaką niekuomet nebuvo, buvome raginami išbandyti skirtingas profesines sritis ir pasirinkti tą, kuri bus artimiausia širdžiai. Kuomet buvau antroje klasėje, mano muzikos mokytoja pasiūlė sudalyvauti viename muzikiniame konkurse. Pamenu, jog vienas iš pirmųjų didesnių konkursų, kuriose dalyvavau, buvo Nacionalinis Balio Dvariono konkursas. Vėliau sudalyvavau ir kituose, man gana neblogai sekėsi. Pamažu pradėjau dalyvauti ne tik nacionaliniuose, bet ir tarptautiniuose konkursuose. Taip mano gyvenime muzikavimas užėmė vis daugiau ir daugiau vietos. Tiesa, pianino iki ketvirtos klasės namuose net neturėjau. Pamenu, pirmąjį pianiną į namus tėvai man atvežė iš močiutės, kuri mokė žmones groti šiuo instrumentu, namų. Taip galėjau dažniau treniruotis groti namuose, savarankiškai tobulinti savo įgūdžius.
Ar tave kada nors buvo aplankiusios mintys, kad nori daryti ką nors kita, o ne muzikuoti?
Tokios mintys kartais ir dabar aplanko mane. Jei atvirai, netikiu žmonėmis, kurie sako, kad negali gyventi be muzikos ir trokšta groti pianinu dvidešimt keturias valandas per parą. Nemanau, kad pasaulyje egzistuoja koks nors pianistas ar bet kokios kitos profesijos žmogus, kurio niekuomet neaplankė dvejonės dėl to, ką jis veikia. Dažniausiai grojimo pianinu subtilybių mokomasi nuo mažų dienų, tad pianistai, galima sakyti, neturi pasirinkimo pagalvoti apie kokią nors kitą sritį. Tad natūralu, kad kartais gali aplankyti tokie apmąstymai ir dvejonės. Vis dėlto, jei muzikavimas yra artima sielai veikla, tokios mintys neretai greitai išsisklaido.
Mokeisi Londono Henry Purcell jaunųjų muzikų mokykloje. Kodėl pasirinkai žinias muzikos srityje gilinti ne tėvynėje?
Pasirinkau šią mokyklą ne dėl to, kad ilgai apie ją svajojau. Galima sakyti, kad pasirinkimas buvo spontaniškas. Mano muzikos mokytojas Lietuvoje, pianistas Justas Dvarionas, pasiūlė man važiuoti kartu į Henry Purcell jaunųjų muzikų mokyklą, nes jis pats ketino ten pradėti dirbti. Mane iš karto sužavėjo idėja apie gyvenimą svetur. Norėjau keliauti, pažinti naują miestą, jo žmonės, geriau išmokti anglų kalbą. Be abejonės, taip pat žavėjo galimybė pažinti britų klasikinės muzikos pasaulį. Vis dėlto, dabar, jau kurį laiką mokydamasi Didžiojoje Britanijoje, galiu teigti, kad Lietuvos klasikinės muzikos rinka toli gražu nenusileidžia Didžiosios Britanijos klasikinės muzikos rinkai. Daugelis britų teigia, kad lietuviai yra labai uolūs, darbštūs ir puikūs muzikantai. Tai ypač dažnos šnekos pianistų gretose.
Kokia aplinka, mokantis muzikų mokykloje, tave supa? Ar dauguma žmonių yra draugiški, paslaugūs, o gal jaunieji muzikantai linkę konkuruoti, varžytis?
Kaip ir visur kitur, taip ir čia susirinkę yra labai įvairūs žmonės. Iš tiesų, mokykloje konkurencija yra juntama, todėl neretai galima apsigauti ir supainioti nuoširdumą su netikru draugiškumu. Ko gero, tai dažna problema bet kurioje srityje. Kaip ten bebūtų, dauguma šioje mokykloje besimokančių žmonių yra atviri, nuoširdūs ir palaikantys, ypač po nesėkmių koncertuose. O konkurencija, jei ji nėra kenkianti, gali būti net ir sveika, nes skatina pasistengti, pasitempti, netgi motyvuoja.
Koncertuoji žinomose pasaulio muzikos salėse, tavęs klausosi daugybė žmonių. Ar prieš koncertus nejauti jaudulio? O jei jauti, kaip stengiesi su tuo kovoti?
Turiu pripažinti, kad beveik visuomet prieš koncertus jaudinuosi – esu jausmingas ir emocionalus žmogus. Ilgą laiką negalėjau atsikratyti minčių, kad dėl juntamos scenos baimės reikia mesti muzikos kelią. Maniau, kad su manimi kažkas yra negerai. Visuomet stengiuosi kovoti su jauduliu, aplankančiu prieš koncertus; pamažu mokausi su juo susigyventi. Jaudulio išraiška prieš koncertus – labai skirtinga. Neretai būna, kad pradedi jaudintis jau iki koncerto ar pasirodymo likus savaitei, o kartais jaudulys apima tik įžengus į salę ar pradėjus groti. Žinoma, toks jaudulys – pats netikėčiausias ir neretai su juo pakankamai sunku susidoroti. Anksčiau tam, kad išvengčiau tokių akimirkų, į sceną su savimi pasiimdavau kokį nors sau brangų daiktą, pavyzdžiui, mamos dovanotą papuošalą. Tokie daiktai mane nuramindavo, suteikdavo stiprybės, normalizuodavo vidinę būseną. Na, o dabar su jauduliu man kovoti padeda saugumo jausmą suteikiantis žinojimas, kad sąžiningai ruošiausi pasirodymams. Tik neseniai supratau, kad viską, ką groju, turiu mokėti nuo bet kurio takto iki bet kurios natos – tai yra, nuo A iki Z. Šiuo metu jaučiuosi saugiai ant scenos tik tuomet, kai žinau, ką privalau daryti su kiekviena nata.
Esi daugybės konkursų „Grand Prix“ laureatė. Kam priskirtum šiuos įvertimus – įdėtam įdirbiui ar įgimtam talentui?
Apie įgimtą talentą kalbėti man nėra jauku. Sutinku, kad dalis sėkmės gali priklausyti nuo talento, bet įdirbis ir mokytojo pagalba – kur kas svarbesni sėkmės komponentai. Būtent mokytojai suteikia reikalingiausius įgūdžius, įskiepija meilę muzikai ir suteikia ryžto net sudėtingiausiose situacijose. Manyčiau, prie sėkmės prisideda ir dalyvavimas muzikiniuose konkursuose (Lietuvoje ir užsienyje) ankstyvame amžiuje. Tai ne tik suformuoja savarankiškumą, bet ir motyvuoja stengtis judėti pirmyn. Tėvai man suteikė nemažai laisvės, išleisdavo mane vieną į konkursus užsienyje, o suteikta laisvė mane motyvavo stengtis groti kuo geriau. Tam, kad gročiau, aš galėjau neiti į mokyklą, bet, žinoma, su sąlyga, kad sąžiningai darysiu kažką, kas yra naudinga. Visuomet galėjau pati nuspręsti, kas man yra geriausia ir retai kada buvau raginama groti. O sugrįžtant prie to, kas lemia sėkmę įvairiuose konkursuose, manau, kad taip pat labai svarbus yra muzikanto išskirtinumas, unikalus jo grojimo stilius. Šiandien dalyvaudama konkursuose pastebiu, kad kone visi pianistai groja sklandžiai, be nuklydimų, todėl labiau už tikslumą grojant yra vertinamos subtilios detalės, ekspresyvumas, gebėjimas įpūsti į grojimą naujų vėjų. Na, o kalbant apie mane pačią – nesakau, kad visiškai neturiu talento ir atkakliai nedirbu, tačiau nelaikau savęs itin talentinga, be to, kartais mėgstu ir patinginiauti (šypsosi).
Daugelis tave pratę matyti susikaupusią kuomet groji pianinu. O kokia tu esi nužengusi nuo scenos? Kokią tave mato tavo artimieji, draugai?
Geriausiai į šį klausimą, ko gero, galėtų atsakyti mano draugai. Kaip jau minėjau, esu gana emocionali, mėgstu pasiduoti jausmams, mano nuotaikos dažnai kinta. Galiu būti tyli ir rami, ypač su tais žmonėmis, kurių gerai nepažįstu, o kartais, kai atsipalaiduoju, galiu būti net labai kalbi ir ekspresyvi (šypsosi). Kalbant apie susikaupimą grojant pianinu, pritariu, kad susikoncentravimas grojant yra svarbus, tačiau nereikia savęs perspausti. Neretai labai padeda ir atsipalaidavimas. Jei grodama išlaisvinu savo mintis ir leidžiu joms tekėti sava vaga, pastebiu, kad galutinis rezultatas būna kur kas geresnis.
Kokie dabarties ar praeities muzikantai tave įkvepia?
Yra begalės muzikantų, kurie mane įkvepia. Jei man reikalingas momentinis įkvėpimas, tuomet klausausi šiuolaikinių pianistų atliktų kūrinių. Pavyzdžiui, šiuo metu, kuomet daugiausia ilsiuosi ir negroju, klausausi kūrinių, atliktų Frederiko Šopeno vardo festivalyje – konkurse. Klausant šių kūrinių man lengviau susigrąžinti motyvaciją groti, be to, sužinau, kur dar galiu pasitempti.
Ar baigusi studijas Londone ketini likti Didžiojoje Britanijoje? O gal grįši į tėvynę?
Nuo rugsėjo mokysiuosi Londono karališkoje muzikos akademijoje su savo mokytoja, kuri mane muzikos kelyje lydi jau du metus. Džiaugiuosi, kad šioje muzikos akademijoje gavau pilną stipendiją, taip pat esu laiminga dėl to, kad akademijoje mane lydės mano mylima mokytoja, kuria besąlygiškai pasitikiu. Na, o apie tai, ką veiksiu po keturių bakalauro studijų metų, kol kas dar negalvoju. Vis pagalvoju apie Vokietiją – šalį, kuri, mano akimis, yra tikras klasikinės muzikos kraštas. Daugelis žmonių, gyvenančių šioje šalyje, nemažai nusimano apie klasikinę muziką, ja domisi, jos klauso, eina į klasikinės muzikos koncertus. Viliuosi, kad, galbūt, man pasitaikys galimybė aplankyti Vokietiją dalyvaujant „Erasmus“ studijų programoje.
Kokį patarimą būtum davusi sau, kuomet buvai jaunesnė ir tik pradėjusi žengti muzikos keliu?
Jei atvirai, negalvoju, kad praeityje kažką būčiau galėjusi daryti geriau. Mėgstu tikėti, kad tai, kas nutiko, taip ir turėjo būti. Tikiu, kad jei kas nors būtų įvykę kiek kitaip – viskas nebūtų taip gerai, kaip yra dabar. Žinoma, persvarsčius viską turiu pripažinti, kad yra dalykų, kuriuos būčiau dariusi kitaip, bet juk visi kadaise esame padarę klaidų. Na, o sau visuomet galiu duoti patarimą daugiau groti – jis tinkamas tiek kalbant apie praeitį, tiek apie dabartį (šypsosi).
