Terminą „pilietiškumas“ esame girdėję visi, tačiau dėl plataus šio termino suvokimo dažnam iškyla klausimas, kas, vis dėlto, yra tas pilietiškumas ir kaip reikia elgtis, norint būti pilietiškai aktyviu. I
Istorikė, visuomenininkė, LRT Radijo laidos „Vardan tos“ vedėja Luka Lesauskaitė teigimu, pilietiškumas – tai ne tik pilietinės pareigos ir įstatymų laikymasis. Ši sąvoka turi kur kas platesnę reikšmę. „Domėjimasis tuo, kas vyksta šalyje, keliavimas po Lietuvą, tradicijų puoselėjimas, pagarba tautiniams simboliams, savanorystė, galiausiai, paprasti darbai, kuriuos atliekame, pavyzdžiui, pagalba kaimynui – visa tai ir yra pilietiškumas. Tai kasdienis veiksmas, kuriantis pridėtinę vertę bendruomenei, miestui ir valstybei,“ – sako Luka. Jau dvylika metų pilietiškumo temomis besidominti istorikė dalinasi savo nuomone apie pilietiškumo apraiškas mūsų visuomenėje ir jaunimo įsitraukimą į pilietinį šalies gyvenimą.
Luka, trumpam nusikelkime į tuos laikus, kuomet buvai studentė. Vilniaus universitete baigei istorijos bakalauro bei magistro studijas. Ar jau tuomet tavo gyvenime buvo svarbus pilietiškumas, jo išraiškos?
Pilietiškumo galią ir didžiulę meilę Lietuvai pajutau dar mokydamasi mokykloje. Aktyviai ieškojau kur save realizuoti ir atrasti prasmę – taip atsiradau savanoriškose bei visuomeninėse veiklose. Suvokimas, kad gali padėti kitam, kad gali kurti pokytį aplink save, mane labai įkvėpė. Supratau, kad tai yra mano pašaukimas ir aš noriu daryti viską, kad padėčiau savo šaliai augti bei stiprinčiau visuomenę. Labai organiškai mano gyvenime atsirado istorijos studijos. Ši studijų kryptis buvo vienintelis mano pasirinkimas pildant dokumentus. Nuo vaikystės domėjausi istorija, skaičiau daug knygų, buvau labai žingeidi ir smalsi, tad neįsivaizdavau, kad galėčiau studijuoti tai, kas manęs netraukia. Išvykusi į Vilnių įsitraukiau į universiteto bendruomenės veiklą, atradau save įvairiuose projektuose ir galiu pasakyti, kad mano pilietiškumas tik dar labiau užaugo. Tam įtakos turėjo ir televizinė patirtis LRT laidoje „Nacionalinė ekspedicija“. Niekada nesigailėjau tokiu savo pasirinkimu. Buvau stropi studentė, mėgavausi kiekviena studijų diena ir esu labai dėkinga daugeliui savo dėstytojų. Jie ne tik skatino mane tobulėti, suteikė daug žinių, bet taip pat ir nukreipė reikiamu keliu, net pasiūlė pirmąjį darbą, susijusį su istorija.
LRT Radijo laidos „Vardan tos“ vedėja tapai 2020 metais. O ką veikei iki tol, kur tuo metu save realizavai?
Galbūt bus sunku kam nors patikėti, bet net penkerius metus praleidau dirbdama Krašto apsaugos sistemoje. Man išties labai pasisekė, kad studijuodama pirmame magistro kurse patekau į ministeriją ir pradėjau eiti rimtas patarėjos pareigas. Per šiuos metus apvažiavau nemažai mokyklų, kuriose skaičiau paskaitas apie pilietiškumą, susipažinau su įvairiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, politikais, žurnalistais, verslininkais. Praplėčiau savo pažinčių ratą ir, žinoma, įgijau daug patirties. O paskutiniais magistro studijų metais, būtent tada, kai startavo laida „Vardan tos“, dirbau Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgose, elitiniame mūsų kariuomenės dalinyje. Buvimas tokioje patriotiškoje aplinkoje, žinios apie nacionalinį saugumą ir gynybos politiką atskleidė dar vieną mano pusę – „suaugusio žmogaus“ – kaip mėgau pajuokauti. Penkerius metus buvau Nacionalinio mokinių konkurso „Praeities stiprybė – dabarčiai“ koordinatorė. Keturis kartus buvau LRT „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvė. Taip pat prisidėjau prie mobilios aplikacijos „LT100“, leidžiančios pažinti Lietuvą prieš 100 metų – „Keliauk ir pažink! Atkurtai Lietuvai 100“, sukūrimo. Taip pat prisidėjau prie parodos, skirtos 1949 m. vasario 16 dienos deklaracijai, kurią pasirašė Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis, kūrimo. Visų veiklų ir neišvardinsiu, jų buvo tikrai labai daug. Pernai metais už visas savo veiklas, skirtas pilietiškumo ir savanorystės idėjų puoselėjimui, buvau apdovanota LR Seimo specialiu G. Petkevičaitės – Bitės vardo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.
Papasakok, kokiomis aplinkybėmis buvai pakviesta vesti LRT radijo laidos „Vardan tos“.
Radijo laida apie pilietiškumą buvo viena iš mano svajonių, o tokios laidos niekas iki manęs anksčiau nebuvo bandęs sukurti. Ne veltui sakoma, kad svajoti kartais reikia atsargiai, nes svajonės pildosi. Gerai pamenu, kad grįžusi iš „Nacionalinės ekspedicijos“ po Vidurio Rytų Europą 2020 metų vasarą parašiau LRT radijo vadovui Giedriui Masalskiui. Laiške išdėsčiau, kad turiu laidos idėją ir noriu ją pristatyti. Per 10 minučių sugebėjau pristatyti idėją, vėliau ją aprašiau, tuomet pasidariau bandomąjį įrašą ir… mano idėja buvo patvirtinta! Šiuo metu laida gyvuoja jau antrą sezoną.
Apie ką yra laida „Vardan tos“?
Be abejonės, apie pilietiškumą. Pilietiškumas yra kiekvieno mūsų ryšys su valstybe, kurį išreiškiame konkrečiu veiksmu, pilietine galia. Tai net tik pilietinės pareigos, tokios, kaip balsavimas rinkimuose, mokesčių mokėjimas, ėjimas į darbą ar įstatymų laikymasis. Tai domėjimasis tuo, kas vyksta šalyje, Valstybinių švenčių šventimas, pagarba tautiniams simboliams, kuri neapsiriboja tik vėliavos iškėlimu prie namų. Tai apima ir trispalvę atributiką, įvairius džemperius, kojines bei panašius dalykus: būtent tokiu būdu mes gebame išreikšti savo ryšį su gimtąja šalimi. Kuomet bendrauju su moksleiviais, dažnai jiems sakau, kad net „Eurovizijoje“ dalyvaujančio Lietuvos atstovo arba mūsų krepšinio rinktinės palaikymas čempionate taip pat yra pilietiškumo forma. Juk šis palaikymas atspindi mūsų visų vienybę, kurios labai reikia. Kelionės po Lietuvą, tradicijų puoselėjimas, savanorystė, paprasti kasdieniški darbai, net pagalba kaimynui – visa tai yra pilietiškumas. Pilietiškumas yra kasdienis veiksmas, kuriantis pridėtinę vertę bendruomenei, miestui ir valstybei. Apie tai ir yra mano laida.
Paminėjai, kad pilietiškumo tema kalbiesi ir su moksleiviais. Kodėl manai, kad kalbėti su jaunais žmonėmis apie pilietiškumą yra svarbu?
Mūsų karta, gimusi jau laisvoje Lietuvoje po 1990 metų, yra prasmės ieškotojų karta. Kuo toliau, tuo aktyviau jaunimas ieško prasmės gyvenime. Na, o aš jaučiu vidinę pareigą jiems padėti, patarti, įkvėpti ir paskatinti nesustoti ieškoti savęs. Svarbu išbandyti įvairias veiklas, nebijoti kitų nuomonės, rasti savyje jėgų siekti tikslų, bet svarbiausia – suprasti, kokie yra tie tikslai. Galite sakyti, kad lengva pasakyti, sunku padaryti. Vis dėlto, ir aš pati perėjau šį kelią. Buvo ir labai sunkių akimirkų, bet man pavyko suprasti, ko noriu iš gyvenimo. O būčiau buvusi labai laiminga, kad man, paauglei, būtų kažkas padėjęs ar pataręs… Tad, kaip ir minėjau, jaučiu pareigą padėti jauniems žmonėms, todėl šiandien negailiu jiems savo laisvo laiko. Vykstu į mokyklas, susitinku su įvairių organizacijų atstovais, vedu paskaitas ir seminarus jauniems žmonėms, bendrauju su jais socialiniuose tinkluose. Tai mano misija, kuri man suteikia prasmę gyvenime, nes aš jaučiuosi reikalinga.
Neretai galima išgirsti vyresnės kartos atstovus teigiant, kad šiuolaikinis jaunimas nesidomi Lietuvos istorija, numoja ranka į tautiškumo svarbą, jam stinga pilietinės atsakomybės jausmo. Ar yra tiesos jų žodžiuose?
Sakyčiau, tiesą jų žodžiuose buvo galima įžvelgti anksčiau, prieš maždaug 15 metų. Tuomet tikrai aplink save nejaučiau tokio pilietiškumo, kokį jaučiu mane supant šiandien. Ko gero, anuomet mano aistra pilietiškumo temoms kitiems iš šalies atrodė keista. Tačiau šiandien situacija yra smarkiai pasikeitusi. Matau, kad šiuolaikinis jaunimas yra aktyvus, sąmoningas ir norintis keisti Lietuvą. Vis dėlto, ne visada tam išpildyti atsiranda tinkamos platformos ar į tai orientuota aplinka. Ypač tai pastebima įvairiuose regionuose. Kaip bebūtų, šiandienė švietimo sistema tobulėja, atsiranda daugiau edukacijos platformų, be to, Lietuvoje kuriasi stiprios jaunimo organizacijos. Mane tai labai džiugina ir teikia daug vilčių. Svarbu nepamiršti, kad jaunimas yra ne tik ateitis. Visų pirma, jaunimas yra dabartis, todėl investuoti į jį reikia jau dabar.
O kokiomis formomis šiandien pilietiškumas pasireiškia jaunimo gretose?
Kaip ir minėjau, turime daug stiprių jaunimą vienijančių organizacijų: Lietuvos skautija, Ateitininkų federacija, Lietuvos šaulių sąjunga, taip pat visų didžiųjų politinių partijų gretose yra aktyvaus ir pilietiško jaunimo. Lietuvos moksleivių sąjunga, Studentų sąjunga, taip pat Lietuvos Raudonasis Kryžius ir Maltos ordinas turi savo jaunimo programas, puoselėjančias savanorystės tradicijas Lietuvoje. Nemažai jaunimo savo miestuose organizuoja įvairius renginius, jaunimo piknikus, vasaros festivalius ar konferencijas, į kurias pritraukia ir ekspertus. Juose jaunimas kelia drąsius klausimus ir kalba apie aktualias problemas. Taip pat matau, kad jauni žmonės nori tobulėti, vyksta į įvairiausius kursus, seminarus, akademijas ar mokymus. O ką jau kalbėti apie socialinius tinklus, kuriuose karaliaujantis jaunimas nori ne tik praleisti laiką, bet ir kalbėti rimtomis temomis bei kviesti į pokalbį kitus. Būtent tokiomis formomis šiandien ir pasireiškia pilietiškumas.
Yra teigiama, kad tautinės savimonės ir pilietiškumo ugdymas pirmiausia turi prasidėti šeimoje. Ar sutinki su šia nuomone?
Vienareikšmiškai sutinku. Mes gimstame Lietuvos piliečiais, tačiau pilietiškumo automatiškai neužsiauginame. Jis auga kartu su mumis. Visų pirma, be abejonės, pilietiškumo augimui įtakos turi artimiausia aplinka – šeima, jos puoselėjamos vertybės ir tradicijos. Tik paskui prisideda mokykla, ten sutikti draugai, socialiniai tinklai ir visa viešoji erdvė. Jaunus žmones formuoja aplinka, o juk gerai žinome, kad aplinkų būna pačių įvairiausių. Tikrai ne kiekvienas jaunuolis sugeba išlikti savimi, jei aplinka yra priešiška, nepalaikanti. Tą gali padaryti tik labai stiprūs žmonės.
Ar pilietiškumo sampratą stiprina savanoriškos veiklos? Kuo jos tokios svarbios pilietiškumo formavimuisi?
Savanorystė yra apie nesavanaudiškus poelgius vardan kitų. Savanorystė moko empatijos, atsakomybės, suvienija aktyvius ir motyvuotus žmones, kurie kartu gali nuversti kalnus. Savanorystės reikšmę parodė pastarosios valstybę ištikusios krizės: pandemija ir migrantų krizė. Žmonės, iškilus šioms krizėms, pradėjo komunikuoti, stengėsi padėti vieni kitiems, palaikyti vienas kitą. Būtent tai yra labai stipri jėga, kuri parodo, kokia galinga yra žmonių vienybė. Savanorystė pati iš savęs yra prasminga veikla, kuri stiprina ryšį su bendruomenėmis bei su pačia valstybe, todėl ji, be abejonės, yra labai svarbi pilietiškumo formavimuisi.
„Instagram“ daliniesi įžvalgomis apie pilietiškumą. Kokia tavo pačios nuomonė apie šiuolaikinių technologijų įtaką pilietiškumui – socialinės medijos padeda, ar, priešingai, trukdo skleistis pilietiškoms vertybėms?
Labai dažnai sulaukiu šio klausimo. Įdomiausia, kad jo teiraujasi jauni žmonės. Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra ir negali būti. Socialiniai tinklai, patys iš savęs, gali turėti neigiamą efektą žmogui, bet tuo pačiu be jų neįsivaizduojame savo kasdienybės, o kai kas net ir darbo. Manyčiau, visame kame svarbiausia saikas bei sąmoningumas. Pilietiškume labai svarbu ne tik žodžiai, bet ir darbai. Kai kuriuos darbus per nuotolį atlikti įmanoma, bet tikrai ne visus. Pilietiškumui ir savanorystei skleistis svarbus socialinis santykis, gyvas kontaktas su žmonėmis, bendruomene. Tad pritraukti, sudominti, papasakoti, inicijuoti ar pakviesti diskusijai galima, bet aktyvinti ir stiprinti visuomenę reikia ne per socialinius tinklus.
