Jau šešerius metus LNK eteryje su žiūrovais besisveikinanti televizijos laidų bei renginių vedėja Justė Žičkutė atvira – darbas televizijoje nebuvo panašus į išsipildžiusią mažos mergaitės iš nedidelio miestelio svajonę. Nors pamąstymų apie eterį būta, likimas merginą į pramogų industriją atvedė gana netikėtai. Kaip dažnai ir nutinka su netikėtumais, šis gyvenimiškas siurprizas Justei atnešė daug puikių dalykų: suteikė naudingos patirties, savirealizacijos galimybių bei peno tobulėti.
Tiesa, nors šiandien žinomas televizijos veidas visą savo energiją ir laiką skiria darbui pramogų srityje, Justė teigia neužverianti durų naujiems iššūkiams: kiekvieni pokyčiai grūdina ir stiprina.
Apie pirmuosius žingsnius pramogų pasaulyje, aplinkinių reakciją tapus televizijos veidu ir su žinomumu atkeliavusius išbandymus bei smagius nutikimus, šiandien kalbamės su pačia Juste.
Juste, šiandien publika tave atpažįsta kaip puikiai žinomą televizijos veidą. Ar visuomet, nuo pat ankstyvos jaunystės, svajojai apie eterį, televiziją, buvai drąsi, komunikabili?
Galbūt nuskambės netikėtai, bet apie televiziją niekada nesvajojau, nors mokykloje buvau aktyvus vaikas – vedžiau renginius, dalyvavau skaitovų konkurse, dainavau chore, lankiau smuiko pamokas, dailės būrelį. Manęs buvo visur. Tiesa, vieną slaptą norą turėjau. Gyvendama netoli Klaipėdos, Vėžaičiuose, klausydavausi Klaipėdos radijo stoties „Laluna“ žavėjausi laidų vedėjais – norėjau vieną dieną prabilti į mikrofoną. Šis noras išsipildė – ketverius metus dirbau radijo stotyje „Radiocentras”. Na, o televizija man pačiai tapo netikėtu siurprizu.
Nors šiuo metu dirbi televizijoje, esi baigusi politikos mokslus. Ar nesusimąstai, kad kada nors darbą televizijoje galėtų pakeisti profesinė veikla, susijusi su studijomis?
Tokia galimybė išlieka visuomet, nes žinau, kad posakis „niekada nesakyk niekada“ – ne iš piršto laužtas. Todėl neatmesčiau idėjos, kad vieną dieną mano karjeros pokyčiai nustebintų ir mane pačią. Gyvename laikais, kai sunku prognozuoti, ką veiksi, kur gyvensi, kuo užsiimsi po metų. Kita vertus, šiuo metu plano pasukti į politiką neturiu. Manau, kad ši sritis, kaip medicina ar dėstymas, yra pašaukimas. O aš stengiuosi savo laiką ir energiją skirti sričiai, kurioje šiuo metu dirbu, taip pat siekiu nenustoti augti. Kai žiūrovai manęs nemato per televizijos ekraną, vedu renginius.
Tuomet, kai užėmei LNK televizijos KK2 laidos vedėjos vietą, vos per vieną dieną tapai žinomu TV veidu. Kaip tuo metu į tavo sėkmę reagavo tavo draugai, artimieji, augę kartu su tavimi? Ar neteko susidurti su pavydu, pagiežingais žodžiais, neva: ,,šiai merginai tiesiog pasisekė“ ar panašiai?
Į akis tokių žodžių niekas nesakė, bet esu įsitikinusi, kad jie turėjo nuskambėti privačiuose žmonių rateliuose (šypsosi). Kita vertus, gal man iš tiesų pasisekė? Gal tuo metu taip sukrito kortos, jog aš, mergaitė iš provincijos, patekau į mistifikuotą televizijos pasaulį? Kalbant apie pažįstamus ir draugus, iš jų sulaukiau tik sveikinimų žinučių. Jų buvo tiek daug, kad jaučiausi tarsi švęsčiau rimtą jubiliejų (juokiasi). Tuo tarpu tėvai mano karjeros pokyčių pernelyg nesureikšmino. Manau, tai darė norėdami mane apsaugoti nuo sužvaigždėjimo, kurio, beje, niekada ir nebuvo.
Viename savo interviu 2016 m., kuris buvo publikuotas po to, kuomet paaiškėjo, kad tapai LNK televizijos KK2 laidos veidu, minėjai, kad ,,tikiesi, kad taip ir nesužvaigždėsi“. Ar šie žodžiai išsipildė?
Taip, mano laimei, šie žodžiai išsipildė. ,,Žvaigždžių liga“ niekada nesirgau, nes niekas manęs ta žvaigžde ir nelaikė. Juk dėl to, kad mane rodo per televiziją, netampu geresne ar kažkuo ypatinga. Beje, prieš tai neturėjau jokios laidų vedimo patirties, todėl nebuvo už ką mane statyti ant pjedestalo. Tėvai, kaip jau minėjau, į šią profesiją žiūrėjo ir tebežiūri paprastai, nesureikšmina. Jiems pirmiausia esu dukra, o ne laidų vedėja. Na, o pati nuo pat pradžių suvokiau, kad per vieną dieną tapus televizijos veidu, lygiai taip pat greitai galiu tapti niekam nebereikalinga. Taigi, nosies užriesti nevalia. Pramogų industrija – per maža rinka, kad būtų galima vaidinti žvaigždę.
O ar pastebi ,,sužvaigždėjimą“, dirbdama pramogų srityje? O gal pasipūtimas, arogancija, puikybė – savybės, kurios pagaliau ,,išeina iš mados“?
Manau, kad negalima daryti išvadą apie visus, remiantis nuomone apie konkretų žmogų. Vis dėlto dauguma mano sutiktų pramogų pasaulyje besisukančių žmonių pasirodė žemiški ir draugiški. Galbūt dėl to, kad ir pati tokią energiją stengiuosi spinduliuoti. Pamenu, kai dalyvavau „Muzikinėje kaukėje“, bijojau, kad tokie artistai kaip Gytis Ivanauskas, Toma Vaškevičiūtė ar Egidijus Sipavičius su manim net nepasisveikins (juokiasi). Iš tiesų pastebėjau įdomią koreliaciją – kuo žmogus daugiau pasiekęs, tuo jis gyvenime paprastesnis.
Ar tavo patirtis rodo, kad ,,šlovė turi savo kainą“? Ar netenka susidurti su nepageidaujamu dėmesiu, ramybės trikdymu, pagiežingomis žinutėmis ar panašiai?
Manau, kad mane atpažįsta tam tikro amžiaus žmonių kategorija, tad negaliu pasakyti, kad eidama Vilniaus gatvėmis negaliu atsiginti žmonių žvilgsnių. O jei ir gaunu dėmesio, dažniausiai jis būna malonus. Pamenu, vieno koncerto metu, prie manęs priėjo moteris ir pasakė, kad jai su vyru labai patinka, kaip mudu su Tomu Ališausku vedame ,,KK2“. Klausimą „Ar jūs dirbate televizijoje“ esu girdėjusi ir medicininės apžiūros ant ginekologinės kėdės metu (juokiasi). Na, o išmušta iš vėžių buvau gal kartą, kuomet knygyno darbuotoja mestelėjo: „Per televiziją atrodote gražiau nei gyvai“. Suprantu, kad kiekvienas turime savo nuomonę, bet kartais būtų sveika ją pasilaikyti sau.
Ir pabaigai: ar turi kokių nors širdžiai brangių vietų, į kurias nukeliavusi pabėgi nuo kasdienybės šurmulio, pasikrauni dvasinės ramybės, harmonijos?
Labai mėgstu pasiimti puodelį kavos ir pasivaikščioti Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus keliu. Gal nuskambės juokingai, bet mėgstu ir automagistralę Vilnius–Klaipėda (juokiasi). Vairavimas mane ramina, atpalaiduoja. Turiu dar vieną, širdžiai mielą vietą. Tai – pavasarėjanti ir rudenėjanti Palanga. Ji man ypatinga ne tik dėl pasivaikščiojimų po Birutės parką ar alėją. Šis pajūrio kurortas buvo pirmoji mūsų su Tomu (Justės sužadėtinis Tomas Lukošaitis, – red. past.) išvykos vieta, kurioje, praėjus daugiau nei 4 metams, įvyko sužadėtuvės. Sėdint ant mūsų vadinamojo meilės suoliuko, kopose ištariau labiausiai jaudinantį ,,taip“ savo gyvenime. Džiaugiuosi, kad tai įvyko vietoje, į kurią visada galėsime sugrįžti.
