Savanorė Madara Žgutė (23) savo antraisiais namais vadina ne Vilnių, kuriame užaugo, bet Afriką, kurioje subrendo. Po mokyklos ji vietoje universiteto susirado savanorystės programą Ganoje, o grįžusi po metų ir vėl išvyko, šį kartą – į Keniją.
Tris kartus persirgusi daugeliui mirtina maliarija, gyvenusi be jokių patogumų, bet su dideliu ryžtu pakeisti pasaulį, ji mokė muzikos vaikus, kurie pirmą kartą išgirdo fortepijono garsus, išvydo natas. Vietoje rykštės kirčių, kaip priimta Pietų Afrikoje, Madara vaikus auklėjo pokalbiais, švelnumu ir meile.
VAŽIUOJU GELBĖTI PASAULIO
Madara, į pirmąją savo devynerių mėnesių trukmės savanorystę Ganoje išsiruošei iškart po mokyklos baigimo. Ar seniai žinojai, kad niekur nestosi ir ieškosi alternatyvių savęs pažinimo būdų?
Vienuoliktoje klasėje visi pradėjo svarstyti, ką veiks ateityje, o aš nelabai žinojau, koks tas manasis kelias. Turėjau minčių apie skandinavistiką, muzikologiją, galvojau, kad tikrai studijuoti išvažiuosiu į užsienį, nes Lietuva – ne man. Buvau nusižiūrėjusi vieną muzikos akademiją Edinburge, net nuskridau jos apžiūrėti. Grįžusi supratau, kad nėra ko vaidinti: nesu iki galo apsisprendusi, kur mano vieta. Dvyliktos klasės pradžioje pasitariau su tėvais, ir jie palaikė idėją metus nesimokyti – pasiūlė išbandyti savanorystę. Tačiau spaudimas iš draugų, giminaičių, visuomenės labai jautėsi…
Po mokyklos pirmą kartą susidūrei su savanoryste?
Iki tol dalyvaudavau tik trumpalaikiuose renginiuose – padėdavau savo noru, tačiau net neįsivaizdavau, ką reiškia ilgalaikė savanorystė. Mama man pametėjo mintį išvažiuoti kur nors toliau, susipažinti su kitokia kultūra, tradicijomis. Buvau kupina stereotipų, bet užsibrėžiau tikslą nuvažiuoti būtent į Afriką. Beveik visus metus ieškojau tinkamo projekto išvykti, nes neturėjau papildomų lėšų už susimokėti savanorystę, o praleisti Afrikoje norėjau visus metus.
Nepažinojau nė vieno, kuris būtų išbandęs ilgalaikę savanorystę… Iš pradžių neradau nė vienos organizacijos, kuri siųstų savanorius į Afriką. Jau buvau benuleidžianti rankas, kai su manimi susisiekė viena lietuvių organizacija, tarpininkaujanti tarp Ganos ir Italijos. Man pranešė, kad vienas žmogus atsisakė vykti, ir jiems reikia greitai jį pakeisti vienoje Ganos pradinėje mokykloje-vaikų namuose. Tris dienas pildžiau anketas ir motyvacinius laiškus, bijojau, kad nepakankamai gerai pasirodysiu, bet liepą sulaukiau skambučio, kad išskrendu spalio 1-ąją. Per tą laiką reikėjo pasiskiepyti nuo visų įmanomų ligų, susitvarkyti vizą Berlyne. Tik pradėjusi tvarkyti dokumentus suvokiau, kad iš tikrųjų devyniems mėnesiams viena išvyksiu į visiškai nežinomą pasaulio kraštą.
Didžioji dalis ilgalaikių savanorysčių yra mokamos. Kiek kainavo taviškė?
Už viską man sumokėjo siunčianti organizacija, priklausanti Europos savanorių tarnybai (angl. European volunteer service, EVS). Pati turėjau pridėti tik 10 proc. nuo galutinės sumos, tai buvo vos 100 eurų. Dažniausiai organizacijos sumoka už savanorystę Europoje, tačiau retas atvejis, kad ji būtų nemokama kituose žemynuose. Iš pradžių nežinios buvo labai daug, bet noras gerokai lenkė baimę, tad susitvarkiau. Juk taip ilgai šito siekiau, tad negalėjau imti ir pasiduoti. Visi bendraklasiai rugsėjį jau buvo įstoję į universitetus, dalijosi nuotraukomis iš pirmakursių krikštynų, o aš sėdėjau ir laukiau, kada išvažiuosiu gelbėti pasaulio.
PAMIRŠK PATOGUMUS
Kokį vaizdą išvydai atvykusi į Ganą? Ar tam buvai pasiruošusi?
Iš pradžių buvo labai sunku: sutartyje surašyti faktai ir realybė taip skyrėsi! Man sakė, kad ten gyvens 10 vaikų nuo 5 iki 17 metų, o atvažiavusi pamačiau 40 ir dar plius 150 ateidavo į mokyklą kiekvieną dieną. Turėjome būti dvi ilgalaikės savanorės, bet kartais ateidavo dešimt! Mokykla ir vaikų namai ten buvo sujungti – prieš atvykdama jau žinojau, kad turėsiu rūpintis vaikais, mokyti, tvarkyti aplinką, teikti dėmesį. Važiuodama tikrai tikėjau, kad pasaulyje ką nors pakeisiu, prisidėsiu prie kažkieno gražesnio gyvenimo. Apie jokias linksmybes, vakarėlius ar draugus net minties neturėjau.
Tačiau tik nuvykusi pamačiau, kad ne visi savanoriai, ypač atvažiavę porai savaičių, nori kažką duoti. Jie įsivaizduoja, kad daugiau pasiims patys, nei paliks nuo savęs. Be to, kiti mokėdavo milžiniškus pinigus, kad galėtų porą savaičių pas mus pasavanoriauti, nors jų indėlis į bendrą gerovę būdavo praktiškai bevertis. Tuomet susimąsčiau, kur dingsta tie pinigai. Direktorius tikrai neskurdo, o mes gyvenome be elektros, neturėjome tekančio vandens, sausros sezonu naudodavome lietaus vandenį, tualetas buvo lauke. Atvažiavusi su savo vakarietišku mąstymu pirmą mėnesį kasdien eidavau pas vadovus ir prašydavau paaiškinti, kodėl tokia neteisybė, kur dingsta pinigai. O jie juokiasi, šypsosi, atrodo, kad į viską žiūri labai nerimtai, tačiau bandydavo pasiaiškinti.
Ar greit pripratai prie klimato, aplinkos, maisto?
Nors pirmą mėnesį beveik nevalgiau dėl aklimatizacijos, jau iš pat pradžių pastebėjau, kad maisto neužtenka. Mėsos gaudavome tik ypatingomis progomis. Šiaip visada valgydavome labai aštriai ir riebiai, dažniausiai – ryžius. Net vaikams maistas būdavo patiekiamas nevienodas, nesuderintas. Po poros mėnesių ten priaugau devynis kilogramus. Močiutės išleido su mintimi, kad visus metus badausiu, o nuo riebaus maisto aš kaip niekada išsipūčiau.
Ryžių neužtekdavo, tad maisto pirkdavome papildomai. Kadangi turėdavau daug fizinio darbo, atsikėlusi šeštą jau galėdavau sukirsti nemažą porciją. Maistas ten verdamas palmių aliejuje, tad maistingųjų medžiagų beveik nėra, dėl to viskas virto riebalais. Ganai labai atviri, tad ateidavo ir be užuolankų rėždavo: „O tu pastorėjai!“ Iš pradžių neliūdėjau, niekas ten manęs nematė, bet prieš grįždama stengiausi sulieknėti, vakarais pradėjau sportuoti.
SVEIKINU, BŪSI MOKYTOJA
Kokio dalyko mokei ganų vaikus? Juk pati buvai vos baigusi mokyklą…
Jau pirmą dieną direktorius priėjo ir paklausė, ką noriu veikti, ir pasakė, kad galiu pradėti iškart. Nuo vaikystės lankiau muzikos mokyklą, grojau fortepijonu, tad buvau sugalvojusi, kad norėčiau vesti muzikos pamokas. „Tai gerai, antrame aukšte tavęs jau laukia klasė“, – nusišypsojo direktorius ir palydėjo mane iki durų. Aš gyvenime nebuvau stovėjusi prieš vaikus, bet jie labai geranoriški ir mane šiltai priėmė. Tokio dalyko kaip muzikos jie išvis neturi, tik tradicinius menus, todėl man davė labai daug laisvės. Per pamokas daug dainuodavome, piešdavome klaviatūras, natas, kurdavome instrumentus. Susidėliojau tvarkaraštį ir kiekvieną savaitę vesdavau po du užsiėmimus. Vėliau sužinojau, kad bažnyčioje yra sintezatorius, tad susitarusi su kunigu surinkau grupę vaikų ir kiekvieną vakarą juos mokiau groti.
Per tuos mokslo metus buvo ir dvi egzaminų sesijos – labai smagu ruošti užduotis, vaikai puikiai išlaikė. Be to, teko daug tvarkytis, mat nuolat gyveni su vaikais ir turi užtikrinti švarą. Jeigu mokytojai nespėdavo, reikėdavo padėti – kartu ruošdavome namų darbus, prižiūrėdavome ikimokyklinio amžiaus vaikučius, sugalvodavome žaidimų. Deja, niekas neskubėjo girti, kad stengiamės ar daug darome. Dažniau išgirsdavome pastabų, kad tinginiaujame, ir turėtume daugiau dirbti.
Kuo mokyklos Ganoje skiriasi nuo mūsiškių?
Mokytojai ten labai tingūs. Dažnai jie nedarydavo to, ką privalėdavo atlikti, kartais per pamokas tiesiog sėdėdavo ir leisdavo vaikams elgtis taip, kaip nori. Pamokos visada vėluodavo. Aš stengdavausi iš kiekvienos minutės išspausti kuo daugiau, tad labai stebėdavausi tuo abejingumu. Be to, iš pradžių negalėjau suvokti, kodėl vaikai auklėjami juos mušant rykštėmis. Užsieniečių niekas nevertė vaikų mušti, bet vietiniai mokytojai už tai, kad vaikas neatliko užduoties, namų darbų ar netvarkingai atrodo, galėjo skirti rykščių. Kiekvieną rytą jie išsirikiuodavo lauke giedoti himno ir būdavo dienų, kai mokytojai neturėdavo nuotaikos.
Tuomet jie eidavo ir tikrindavo, ar nublizginti batai, gražiai išlyginta suknelė. Jeigu ne, išsivesdavo į priekį ir duodavo penkias rykštes. Skamba žiauriai, bet ten vaikai taip auklėjami. Žinoma, mačiau mokytojų, kurie, atrodo, smaginosi tai darydami. Reikėjo laiko, kol perpratau ir sugebėjau priimti jų kultūrą, pradėjau suprasti ir gerbti. Dirbau privačioje mokykloje, o Ganoje jos yra prastesnės nei valstybinės, nes kainuoja žymiai mažiau. Visos mokyklos ten mokamos, o ši nebuvo pati stipriausia, bet neblogai sutvarkyta už Šveicarijos fondo pinigus.
Devynis mėnesius buvai įmesta į kitą žemyną, kultūrą, tradicijas. Ar buvo minčių viską mesti, apsisukti ir grįžti namo?
Nuolat kankindavo klausimai, į kuriuos nebuvo atsakymų. Be to, sekiojo abejonės, kad darau nepakankamai. Kitiems buvo lengviau, turbūt tai priklauso nuo to, su kokiomis mintimis važiuoji savanoriauti. Aš svajojau duoti kuo daugiau, bet norint kažką pakeisti iš esmės reikėjo lėšų, o jų neturėjau, tad kartais apnikdavo beprasmybės jausmas. Žiūrėjau į tai kaip į gyvenimo pokytį, kuriam turėjau visą save atiduoti. Po mėnesio pastangų, kai pamačiau, kad ne viskas čia taip lengvai keičiasi, apėmė dvejonės. Organizmas išsekęs, prasidėjo intrigos, pirmo mėnesio pabaigoje susirgau maliarija… Atrodė, kad kito kelio jau nebėra, tik važiuoti namo.
MIRTINA LIGA
Ar maliarija nėra mirtina liga?
Maliarija iš viso persirgau tris kartus, o vaikai sirgdavo kas savaitę! Taip, tai liga, nuo kurios dažniausiai mirštama, bet reikia tiesiog labai greit reaguoti pajutus pirmuosius simptomus ir iškart vykti į ligoninę. Jau po minutės pajauti lyg gripo simptomus, pradeda mausti raumenis, skaudėti galvą, pilvą. Beje, vietiniai žmonės labai tikintys, galvoja, kad Dievas jiems padės, viskas nuo jo priklauso. Mes buvome atsakingos ir už vaikų sveikatą, tai ligoninė buvo tapusi antraisiais namais. Lietuvoje beveik nesirgdavau, o ten viskuo spėjau persirgti, pasigauti infekcijų, uždegimų. Labai lengva tomis ligomis užsikrėsti nuo vaikų. Tiesa, iš pradžių bandai steriliai gyventi – gerti tik pirktą vandenį, vengti gatvėse pardavinėjamo maisto, miegi tik po tinklu, dėvi ilgus drabužius, bet devynis mėnesius neįmanoma išlikti budriam. Matai, kad lauke karšta, tai ir eini su šortais, o esmė ta, kad uodų ten niekada negirdi…
Dažnai Afriką įsivaizduojame kaip laukinę šalį su laisvėje gyvenančiais drambliais ir žirafomis. Ar tavo patirtis artima šiam paveikslui?
Vakarinė Afrikos dalis nėra taip gausiai lankoma kaip rytinė ar pietinė. Ganoje ir laukinių gyvūnų nepamatysi taip dažnai, tad žmonės ten važiuoja dėl laukinių paplūdimių ir augalijos. Afrikoje populiarūs nacionaliniai parkai. Tai – laukinės teritorijos, jos neaptvertos, bet saugomos. Važiavome Ganoje į tokį du kartus – norėjome pasižiūrėti į laukinius dramblius, tačiau nė vieno taip ir nesutikome. Antilopės, babuinai ir kiti egzotiški gyvūnai ten tokie įprasti kaip pas mus – vilkai ar lapės. Tačiau labiau negu gyvūnai ten stebina temperatūrų kaita. Dieną ji pakyla iki 40 laipsnių, o vakare nukrinta iki 17 ir labai greitai pasidaro šalta. Sausuoju laikotarpiu ten labai daug dulkių, karšta, tad per dieną išgerdavome apie penkis litrus vandens.
Grįžai iš Ganos vasarą, o rudenį jau pradėjai žvalgytis kitos savanorystės?
Grįžusi įstojau į universitetą, pasirinkau kultūros istorijos ir antropologijos studijas. Tikėjausi, kad per tuos metus Ganoje suprasiu, kuria kryptimi noriu eiti, bet tikslaus atsakymo, nors ir labai paaugau, neparsivežiau. Pradėjusi studijuoti ir dirbti prisiminiau, kad visi mano skiepai dar galioja, tad daug sutaupyčiau važiuodama antrą kartą. Be to, labai norėjau grįžti į Afriką. Pradėjau ieškoti labiau kultūrinių savanorysčių, skaidresnių organizacijų, su kuriomis prieš važiuojant galima pasikalbėti.
Netikėtai viena draugė su manimi susisiekė ir nukreipė į Kenijoje, masajų bendruomenėje, įsikūrusią organizaciją. Masajai – pusiau klajokliška nilotų tauta, gyvenanti Rytų Afrikos savanose, Kenijoje ir Tanzanijoje. Šį kartą viskas vyko žymiai sklandžiau, tačiau už šią kelionę mokėjau iš savo kišenės. Iš viso su skrydžiais, viza, mokesčiu organizacijai ir šeimai, pas kurią gyvenau, susidėjo 1 500 eurų (šios sumos dalis – ir mano dviejų mėnesių dienpinigiai Kenijoje).
Į MOKYKLĄ – SU ŽIRAFOMIS
Kaip tavo savanorystė atrodė šį kartą?
Atskridusi į Keniją apsigyvenau pas vietinių šeimą, turinčią šešis vaikus. Mama nemokėjo angliškai, tad susikalbėdavome gestais, o tėtis ir vaikai puikiai bendraudavo anglų kalba. Visi buvo labai draugiški, man padėdavo, visur nuvesdavo. Grafikas – žymiai laisvesnis, negirdėjau pastabų, kad kažką darau blogai ar per mažai stengiuosi. Savanoriavau mokykloje, į kurią eidavo mažasis berniukas, tad mes kartu kiekvieną rytą į ją keliaudavome. Mokyklos namukas stovi viduryje savanos, tad pakeliui sutikdavome lakstančių žirafų, antilopių. Eini per laukus, ir pakeliui prisijungia vis daugiau vaikų, tad į mokyklą atkeliauja jau visas būrys. Visa masajų bendruomenė susiskaldžiusi į daug mažų genčių – manoji iškart pastebėjo, kad pasirodė naujas žmogus.
Moterys ten labai stiprios. Jos rūpinasi buitimi ir vaikais, be to, savo rankomis turi pastatyti ir namą. Ištekėjusi moteris savo namuose gyventi nebegali niekada. Vyras tik dirba ir atneša pinigų, o jaunystėje gano karves ir ožkas. Kenijoje tikima, kad kuo daugiau vaikų ir gyvulių turi, tuo turtingesnis esi. Nors tradicijos ten dar gajos, masajus labai žavi vakarietiška kultūra. Iš rankų jie nepaleidžia mobiliųjų telefonų, stengiasi rengtis vakarietiškais drabužiais, tuo didžiuojasi. Tam įtakos turi ir tai, kad mano miestelis buvo milijoninės Kenijos sostinės, Nairobio, pašonėje.
Mes, europiečiai, Afriką įpratę matyti kaip vienetą. Kokius pastebėjai Ganos ir Kenijos skirtumus?
Kenijoje nėra tokio riebaus maisto, daugiau ryžių ir daržovių. Per tuos du mėnesius neturėjau jokių sveikatos problemų, nė karto nesirgau maliarija. Kadangi aplink – kalnai, vėjuotos vietovės ir nėra stovinčio vandens, tame regione ja praktiškai niekas neserga. Mano šeima pirkdavo vandenį iš vandentiekį turinčių kaimynų, tad patogumų ten buvo daugiau. Mokykloje šį kartą nieko nemokiau, labiau padėjau tvarkyti buhalteriją, nes vasarą ten vyko egzaminų sesija, nebuvo pamokų, tad pirmą mėnesį prižiūrėdavau, kad niekas nenusirašinėtų, tikrindavau testus ir rašydavau pažymius.
Antrą mėnesį vaikams prasidėjo atostogos – pradėjau savanoriauti berniukų ir vyrų reabilitacijos centre. Visi jie į centrą buvo sukviesti iš vieno didžiausių pasaulyje Nairobio Kiberos lūšnyno. Iš pradžių šokiruoja faktas, kad šie žmonės suvežti iš alkoholį ar narkotikus vartojančių šeimų, berniukai nuo šešerių ten pripažįstami narkomanais. Būdami reabilitacijos centre jie keičiasi, sveiksta akyse – visiškai nebuvo agresyvūs ar pikti. Padėdavau jiems kurti šokius koncertams, mokydavau piešti, groti.
Vakarais mane vesdavosi pas įvairias šeimas – susipažindavau su jų papročiais, tradicijomis, maistu. Šį kartą iš savanorystės pasiėmiau daugiau, nei suteikiau pagalbos. Masajai norėjo man perduoti kuo daugiau žinių, kad grįžusi galėčiau papasakoti apie jų bendruomenę. Savaitgaliais dėl jų organizuojamų švenčių beveik nekeliavau, nes vis būdavau kur nors pakviesta. Į vieno penkiasdešimtmečio bakalauro baigimo šventę susirinko tūkstantis žmonių, visa gentis. Ten nieko kviesti nereikia. „Vis tiek visi ateis“, – juokdavosi mano šeimos tėtis. Tą kartą dvi dienas visi skanavo mėsą, šoko, dainavo ir linksminosi.
GYVENIMO EGZAMINAS
Ar niekada per šias dvi savanorystes nesijautei nesaugi? Juk buvai visai viena kitame žemyne…
Gal vieną kartą Ganoje. Kiekviena etninė grupė ten turi savo vadą, o mūsų vado namai man savanoriaujant sudegė. Kartu tame name buvo ir iš kartos į kartą perduodama reliktinė kėdė, tad pagal jų tradicijas tuomet reikėjo kažką nužudyti ir pažymėti krauju, kad nebūtų prišaukta nelaimė. Visi taip išsigandome, nežinojome, ar dabar užsidaryti namuose, kad gatvėje kas nepagautų ir nesugalvotų paaukoti, ar eiti dirbti. Kenijoje vieną kartą taip pat girdėjau apie žmogžudystę, bet ten ji turbūt tiek pat dažna kaip ir pas mus. Atvirai kalbant, ten naktį aš jaučiausi net saugiau, nei vaikščiodama Vilniaus gatvėmis.
Grįžus iš savanorysčių apima tokia depresija… Lyg ir nori visiems papasakoti apie savo patirtį, bet žinai, kad iki galo tavęs nesupras, nežinos, ką teko patirti. Kai vėl įsitraukiau į studijas, tos dvi kelionės atrodo lyg sapnas. Afrika mane taip užkrėtė, kad noriu ten dar kartą sugrįžti, tik šį kartą jau pakeliauti, aplankyti daugiau šalių. Savanoriauti galima ir trumpiau, bet keliose vietose – taip įmanoma aplankyti keletą valstybių.
Ar kada susimąstei, kokia buvai prieš šiuos du savanorystės nuotykius Afrikoje ir kokia grįžai?
Savanorystė augina. Ji priverčia sustoti ir nesavanaudiškai pažvelgti į gyvenimą. Kelionės išmoko tolerancijos, pakantumo. Pradedi mažiau konfliktuoti su aplinkiniais, nes pastebi ir orientuojiesi į didesnius dalykus. Universitete nėra tokių paskaitų, kurios išmokytų teisingai gyventi. Savanorystė gali atverti akis ir padėti suprasti, kas tau yra teisinga. Ko nori sekti, kuo būti. Čia negali išvardyti, kokius tiksliai dalykus išmokai ar kokius pažymius gavai, bet gyvenimo egzaminui ji tikrai padeda pasiruošti.
